Edita Lankauskienė   |   2014-11-01

Vėjuotosios Vėlinės

  
Vėjuotosios Vėlinės Lietuviai nuo senų senovės turi daugybę Vėlinių papročių.

„Dabar gal ir aprimo vėlės ir kitos šmėklos mūsų šventojoj žemelėj, bet seniau, matyt, jų būta visur pilna, o jau Vėlinių vakarą ir didžiausi drąsuoliai ne tik niekur nėjo iš gryčios, bet ir gryčioj neapsiėjo be šventenybių“, – rašė žymus lietuvių kraštotyrininkas Balys Buračas.

Lapkričio pirmosiomis dienomis kiekvienas prisimename ir įžiebta žvakės liepsnele pagerbiame amžinybėn išėjusius savo artimuosius. Pagal tradiciją lapkričio 1-ąją Katalikų bažnyčia mini Visų Šventųjų dieną, kuri pereina į lapkričio 2-ąją – Vėlines.
Senieji papročiai
 
Vėlines (Ilges) šventė ir pagonys. Dabar Vėlinės minimos vieną dieną per metus, o mūsų protėviai mirusius artimuosius prisimindavo nuo rudens derliaus nuėmimo pabaigos iki pat Kūčių. Visas tamsiausias metų laikas apipintas mirusiųjų prisiminimo ir pagerbimo papročiais ir tradicijomis.
XX a. pirmoje pusėje B. Buračas, rinkdamas, kraštotyrinę medžiagą, užfiksavo, kad daug kas tiki, jog Vėlinių ir Visų šventųjų vakarą mirusiųjų vėlės ateina aplankyti savo artimųjų. Sako, Vėlinių vakarą ir naktį galima susitikti su mirusiaisiais, pasimatyti ir pasikalbėti kaip su gyvais. Vėlinių vakarą, laukiant mirusiųjų vėlių, būdavo pasirūpinama jas tinkamai priimti ir pavaišinti.
 
Vėlinių išvakarėse laukdami apsilankančių savo namuose mirusių artimųjų vėlių Rytų Lietuvos gyventojai paklodavo baltą ir minkštą patalą, uždegdavo iš abiejų pagalvio šalių po vieną šventintą žvakę ir klūpodavo prie lovos, laukdami ateinančios mirusiojo vėlės. Jei subraškėdavo grindys, reikšdavo, kad mirusieji atėjo.
 
Lietuviai, mylėdami savo mirusiuosius, per Visų Šventųjų ir Vėlinių šventę ruošdavo jiems, taip pat gyviems žmonėms, vaišes. Į tas vaišes pakviesdavo gimines ir kaimynus, kurie giedodavo gražias giesmes ir minėdavo visokius mirusiojo nuopelnus. Buvo tikima, kad tose vaišėse apsilanko ir minimo mirusiojo vėlė. Prie stalo ir mirusiojo vėlei būdavo paskiriama tam tikra vieta, jai padėdavo valgių ir gėrimų. Vėlėms skirtų valgių niekas neliesdavo, jie likdavo ant stalo per visą naktį. Jeigu stalas braškėdavo, būdavo manoma, jog susirinkusios vėlės vaišinasi.
Visų Šventųjų vakarą žmonės eidami į kapines, nešdavo vėlėms valgių ir baltą rankšluostį bei vandens vėlėms nusiprausti. Buvo tikima, kad jos tą vakarą ateina prie kapo pavalgyti.
 
Jei pučiant stipriam vėjui palangėse ir patvoriuose girdėti švilpimas ir kaukimas, būdavo sakoma, kad rauda vėlės, kurios be laiko išėjo iš šio pasaulio. Taip pat būdavo sakoma ir tada, kai ugnelę kūrenant krosnyje malkos cypia ar vėjas kamine švilpia.
 
Ant slenksčio negalima pagalio kirsti – vėlę perkirsi.
 
Surištos šluotos negalima deginti – vėlę sudeginsi.
Tam, kuris bijo numirėlių, reikia atnešti nuo kapo šermukšnių, išvirti ir duoti išgerti, tada nustos bijoti.
Ir nieko nuostabaus, kad visuomet Vėlinių diena būna vėjuota. Pasak tautosakos, vėlėms atkakus į šį pasaulį judėti padeda vėjas, taigi, pati gamta padeda mums pajusti gyvųjų ir mirusiųjų bendrijos vienybę.
 
Laidojimo tradicijos
 
Istoriniai šaltiniai rodo, jog senovės baltai artimuosius laidodavo arba degindavo. Baltai, kaip ir palaikų deginimo pradininkai šumerai, manė, kad deginant siela lengviau išlaisvina iš kūno.
 
Palaikų deginimo paprotys Lietuvoje įsigalėjo V a., kuršių žemėse – tik nuo X amžiaus ir gyvavo net įvedus krikščionybę –maždaug iki XIV–XV a.
 
Rytų, Pietryčių Lietuvoje sudegintų mirusiųjų pelenai laidoti pilkapiuose, kiti – kapinynuose. Palaikai būdavo beriami tiesiai į duobutę arba išbarstomi kapo duobėje. Vakarų Lietuvoje kapai buvo įrengiami molinėse urnose.
Mirusiųjų palaikų kremavimas Lietuvoje įteisintas 1932 m. Kauno medicinos universitete 1936 m. pradėjo veikti pirmasis krematoriumas. Daugelis laikinojoje sostinėje gyvenusių garsių Lietuvos menininkų ir mokslininkų viešai bei testamentuose skelbdavo pageidaują, jog po mirties jų kūnai būtų sudeginti. o dabar vėl atgimsta.
 
Katalikų bažnyčia neprieštarauja palaikų kremavimui, bet neribotą laiką laikyti kremuotus palaikus namuose arba kitose pagal krašto tradiciją neįprastose mirusiųjų palaikų laikymo vietose, bažnyčios nuomone, yra nepagarba mirusiajam ir jo palaikams. Laidojimu negalima vadinti ir pelenų išbarstymo ant žemės ar vandens paviršiaus. Kremuoti palaikai turi būti laidojami žemėje arba kolumbariumuose.
 
Lietuvoje nuo seno įprasta kruopščiai ir netgi puošniai tvarkyti mirusiųjų laidojimo vietas – apsodinti žaliais ir žydinčiais augalais, išbarstyti smėliu takus. Pasak etnologės Gražinos Kadžytės, kapų grožiu lietuviai nuo seno pranoko net ir kaimynus slavus, garsėjančius šioje srityje. Anksčiau kone kiekvienas kaimas turėjo savo kapinaites ir šiltuoju metu buvo įprasta užsukti į kapus kiekvieną sekmadienį po mišių. Akmeninius kryžius ir antkapius anksčiau galėjo pasistatyti tik turtingi dvarininkai, o dažniausiai supilto žemės kauburėlio priekyje buvo pastatomas tik medinis kryžius. Kai mediniai kryžiai sutrūnydavo, žmonės surinkdavo jų liekanas ir Vėlinių išvakarėse sudegindavo kapinėse sukurtuose laužuose. Beje, skintų gėlių į kapus anksčiau lietuviai nenešdavo, kapus apsodindavo kukliais augalais.
 
 
  

Žymos: Edita Lankauskienė, Šventė, Mirtis, Tradicijos

Komentarai

Naujausi straipsniai