Renata Skardžiūtė-Kereselidzė, savaitraštis ATGIMIMAS   |   2011-06-24

Turkijos potencialas dar neišnaudotas

  
Turkijos potencialas dar neišnaudotas R.T.Erdoganui laimėjus rinkimus buvo užtikrintas politinis stabilumas Turkijoje.

Nesenai įvykusiuose Turkijos parlamento rinkimuose pergalę ir vėl šventė valdančioji Teisingumo ir pažangos partija. Užtikrinus stabilumą šalyje, bus laukiama tolesnių Ankaros žingsnių dėl kunkuliuojančio „arabų pavasario“. Tai – puikus metas parodyti savo galimybes.

Trečią kartą iš eilės rinkimus laimėjusi Teisingumo ir pažangos partija (AKP) solidžiai įtvirtino savo valdžią. Jos charizmatiškas lyderis Rejepas Tayypias Erdoganas jau aštuonerius metus vadovauja vyriausybei. Turkijos spauda aukštino jo sėkmę. „Turkija jį myli“, „Biuletenių valdovas“, – skelbė pirmųjų puslapių antraštės šalia besišypsančio Erdogano nuotraukos.
Turkijos ministras pirmininkas buvo vienas svarbiausių Europos integracijos iniciatorių Turkijoje, nors pastaruosius keletą metų derybos įšalo.
Vis dėlto kilęs „arabų pavasaris“ turėtų atkreipti ES dėmesį į šį pamirštą klausimą. Išties šilti santykiai su Turkija suteiktų nemažų galimybių ES užsienio politikoje. Ankara jau parodė, kad nori žaisti stipriai: ji nesutiko su sankcijomis Iranui ir griežtai priešinosi bombardavimui Libijoje, nepaisydama Turkijos narystės NATO. Taip pat nemažai įsitraukė į kaimyninės Sirijos konfliktą, nors kol kas rezultatų nepasiekta. Kiek sustiprėjus islamiškajai AKP politikai ir nutolus nuo Vakarų, Turkijos santykiai su musulmoniškuoju pasauliu yra nepaprastai geri. Ankara visuomet siekė prisiimti Rytų ir Vakarų tarpininkės vaidmenį, ir dabar atėjo puikus metas parodyti savo galimybes. Kitas tarptautinės kontaktinės grupės Libijai susitikimas taip pat numatytas Turkijoje šią liepą.
 
Turkijos ir ES santykių „perkrovimas“
 
Deja, ES, norėdama atnaujinti ryšius su Ankara, turės įdėti daugiau pastangų. Šiemet pirmą kartą iš rinkimų kampanijos visiškai pradingo žodžiai „Europos Sąjunga“. R. T. Erdoganas ir jo partija buvo didžiausi Europos integracijos rėmėjai Turkijoje, sugebėję derybas išjudinti iš mirties taško. Per keletą metų buvo pasiekta palyginti nemažai – derybos ėjosi sparčiai, išaugo prekyba, ES parama. 2005-aisiais AKP buvo suteiktas stebėtojų statusas Europos liaudies partijoje. Kurį laiką Turkijoje buvo tikima Europos integracija ir laukiama lemtingojo „taip“ iš Briuselio. Tačiau aiškėjant, kad ES nepasirengusi priimti sprendimo dėl Turkijos narystės, entuziazmas Ankaroje taip pat pamažu išblėso. Du trečdaliai rinkėjų vis dar nori įstoti į ES, bet tik trečdalis tiki, kad tai pavyktų pasiekti per artimiausią dešimtmetį.
 
R. T. Erdoganui laimėjus rinkimus buvo užtikrintas politinis stabilumas Turkijoje. Tuo tarpu Europos Sąjungos vairą šio mėnesio pabaigoje perims Lenkija, turinti nemažą politinį svorį organizacijoje. Nors Lenkija daugiausia dėmesio skirs sanglaudos politikos ateičiai, ES biudžeto kontrolei ir Kroatijos deryboms dėl narystės ES, kaip siūlo apžvalgininkai, dabar galėtų būti tinkamas metas „perkrauti“ ES ir Turkijos santykius. ES įsitraukimas į šiandienes krizes Viduržemio regione būtų žymiai veiksmingesnis, jei užnugaryje būtų Ankara. Bosnijoje ir Hercegovinoje bendradarbiavimas tarp ES ir Turkijos yra būtinas norint pasiekti bent kiek veiksmingą sprendimą.
 
Sėkmės modelis
Turkai visuomet turėjo ambicijų siekti svarbaus vaidmens tarptautinėje arenoje. Būdama kartu musulmoniška ir demokratiška šalis, Turkija laikyta pavyzdžiu arabų valstybėms. Ji palaiko ypač glaudžius ryšius su jų sostinėmis. Vadinamojo „arabų pavasario“ protestų dalyviai Turkiją laiko sėkmės modeliu, nes ji sugebėjo į vieną kombinaciją sujungti demokratiją, islamą ir kapitalizmą. Per pastaruosius penkiolika metų Turkijoje milijonai buvo pakelti iš skurdo, o anksčiau skurdžioje, „atsilikusioje“ Anatolijoje išaugo nauja verslininkų ir pramonininkų klasė. Šie faktai, gebėjimas palaikyti glaudžius santykius su Vakarais ir idėja, kad pamaldumas ir verslumas nekliudo vienas kitam, išties įkvėpė nedarbo ir skurdo prispaustą jaunimą arabų šalyse. Pavyzdžiai iš Turkijos skambėjo Tahriro aikštėje, ypač tarp jaunimo, priklausančio islamiškai Musulmonų brolijai.
 
Kiek išties pasisuks Turkijos užsienio politika ir kiek ji bus veiksminga, pasakyti sunku. Kol kas Turkija neišnaudoja savo potencialo ir neįgavusi visiškos politinės įtakos. Jos bandymai įsitraukti į kruviną kaimyninės Sirijos konfliktą apsiribojo skambia retorika ir nesuteikė tokių rezultatų, kokių tikėtasi. Tačiau rinkimai rodo, kad Turkijos strategija turi erdvės toliau plėtotis ir dar galima daug ko tikėtis.
 
Po rinkimų – stabilumas
 
Rinkimus laimėjusi AKP išties įtvirtino ne tik savo valdžią, bet ir tam tikrą politinį stabilumą šalyje. Kaip ir premjeras R. T. Erdoganas, Turkijos prezidentas Abdullah Gulas taip pat priklauso AKP. Partija nuolatos balansavo ant sekuliarumo ribos. Šiuo pagrindu Konstitucinis Teismas du kartus svarstė, ar uždrausti jos veiklą. Tačiau abu kartus AKP sugebėjo atremti kaltinimus ir išeidavo dar labiau sustiprėjusi.
 
Kaip teigia analitikas Mehmetas Guceras, AKP sėkmę lėmė socioekonominės ir politinės priežastys. Ši partija nuosekliai rėmė liberalios ekonomikos reformas, kurios užtikrino gerovę išaugusiai vidurinei klasei. „Vidurinė klasė nori gyventi modernų gyvenimą, bet kartu trokšta stabilumo. Galiausia ji turi galimybę įgyvendinti savo norus valdant AKP, kurios idėjos atitinka vidurinės klasės gyvenimo būdą“, – aiškino M. Guceras.
Be to, AKP sugebėjo atsiliepti į tai, kad esminiai pokyčiai valstybinei ideologijai būtini. Turkijoje daugiau kaip 80 metų veikia nusistovėjusi politinė sistema ir politinės struktūros. AKP pabandė patekti į pačią sistemos šerdį ir pakeisti ją iš vidaus, veikdama kartu kaip valdančioji ir kaip opozicijos partija. Tiesa, visuomenė šiuo klausimu pasidalijusi: kai kurie palaiko konstitucinėmis tapusias vertybes, tokias kaip valstybės saugomas sekuliarumas. Šiems turkams kelia nerimą Erdogano mėginimai grąžinti musulmoniškas skaras į universitetus, branginti alkoholį ar pamaldiesiems teikti pirmenybę įdarbinant.
 
Tačiau nemaža dalis visuomenės nori pokyčių, nes būtent per AKP valdymą religinės bendruomenės galėjo išeiti iš pogrindžio ir pradėti veikti viešai. Islamas pamažu grąžinamas į viešąją erdvę kartu su demokratinėmis reformomis – ši kontroversiška ideologinė linija yra viena pagrindinių AKP populiarumo priežasčių.
 
XX a. pradžioje Mustafa Kemalis Atatiurkas sukūrė Turkijos respubliką, bet AKP turbūt pirmoji pamėgino mesti iššūkį nusistovėjusioms struktūroms ir jas išklibino be kariuomenės įsikišimo.
 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai