tiesa.com   |   elegancija.eu   |   2014-03-28

Švedija - taiki ar karinga? (2 dalis)

  
Švedija - taiki ar karinga? (2 dalis) Švediški ginklai.

Dar XVII a. 9-ajame dešimtmetyje Švedijos karališkojo arsenalo vadovybė Jončopinge ieškojo būdų, kaip išplėtoti titnaginių muškietų gamybą – tuo metu masinę gamybą ribojo energijos šaltinių trūkumas.

 Postūmį suteikė pirmųjų primityvių vandens jėgainių atsiradimas, ir arsenalo vadas E. Dahlberghas atrado antrojo pagal dydį Švedijos ežero Veterno krioklius netoli Huskvarnos priemiesčio, esančio vos už kelių kilometrų nuo Jončopingo centro. Jis pasiuntė karaliui Karoliui XI laišką su pasiūlymu įkurti ir plėtoti muškietų gamybą kitoje Veterno ežero pusėje. Karalius jo pasiūlymą priėmė, ir netrukus Huskvarnos kaimelyje su itin taikiu pavadinimu („hus“ švediškai reiškia namą, o „kvarn“ – malūną, pažodžiui „namelis su malūnu“) buvo pradėta naujos gamyklos statyba. Ji buvo baigta po septynerių metų, 1689-aisiais, ir tai laikoma oficialia „Husqvarna“ kompanijos įkūrimo data.
Nuo nedidelio arsenalo iki didelės manufaktūros
 
Erikui Dahlberghui išvykus į naują karą, 1695 metais kompanijos vadovu buvo paskirtas kitas karininkas, sumanus ir energingas Joakimas Ehrenpreusas, kurio pastangomis nedidelis „Husqvarnos“ arsenalas išaugo iki didelės manufaktūros. XVIII amžiaus pradžioje joje per metus jau buvo pagaminama iki 11 tūkstančių šaunamųjų ginklų (o iš viso per 150 metų kompanija pagamino daugiau kaip 230 tūkstančių šautuvų ir pistoletų) ir dirbo tūkstantis darbininkų. Ir kai per Šiaurės karą 1719 metais rusai sudegino Norrtalje arsenalą su visu miestu, „Husqvarna“ tapo viena didžiausių Švedijos ginklų gamintojų.
 
Po pralaimėjimo Šiaurės kare Švedijos karinė galia ir politinė įtaka buvo pakirsta. Iždui stigo pinigų, ir 1757 metais karalius pardavė „Husqvarnos“ arsenalą tuometiniam direktoriui Fredrikui Ehrenpreusui, Joakimo sūnui. Ehrenpreusų dinastija, kuriai „Husqvarna“ priklausė iki pat 1821 metų, išplėtojo švediškų ginklų eksportą – po dar vieno pralaimėjimo Rusijai ir Suomijos netekimo 1809 metais Švedija pasuko neutralumo keliu, ir jai pačiai tiek daug ginklų jau nebereikėjo.
 
Šautuvai ir pistoletai – Europai
Ginklų gamyba Europoje pasiekė kulminaciją XIX amžiaus viduryje, kai žemyno armijos sparčiai keitė titnaginius ginklus, užtaisomus per vamzdį, į modernius šautuvus ir pistoletus, užtaisomus „per spyną“ arba dėtuvę. Rinkos poreikis didino ir pasiūlą – pasirodė „Husqvarna“ revolveriai. Technologijos tobulėjo, ir „Husqvarna“ šautuvai bei pistoletai buvo laikomi vienais geriausių Europoje. O pati „Husqvarna“ buvo didžiausia Jončopingo miesto įmonė, ir su ja buvo siejama visa Švedijos karo pramonės sėkmė. Tai iliustruoja ir toks epizodas – vykstant aktyvioms varžytuvėms dėl viešpatavimo jūroje XIX amžiaus pradžioje Švedijoje sparčiai nyko ąžuolai, kurių reikėjo laivų statybai. Karalius Karolis XIV 1831 metais įsakė Jončopingo apylinkėse pasodinti 300 tūkstančių naujų medžių, kurių būtų užtekę pastatyti 150 laivų. Ąžuolai buvo pasodinti Veterno ežero salose, ir už jų priežiūrą buvo atsakinga „Husqvarna“ kompanija. Ir 1975 metais Švedijos karo laivyno vadas sulaukė skambučio iš „Husqvarna“ girininko – jis pranešė, kad karališkieji ąžuolai po beveik 150 metų galų gale užaugo ir laivynas gali juos pasiimti…
 
Gaminti „ką nors kita“
 
Naujas etapas „Husqvarnos“ istorijoje prasidėjo tuomet, kai po Danijos–Prūsijos ir Prancūzijos–Prūsijos karų 1871 metais į Europą pagaliau atėjo ilgalaikė taika. Ginklų poreikis aršiesiems europiečiams natūraliai sumažėjo, ir naujasis „Husqvarnos“ vadovas Gustafas Tahmas 1872 metais kompanijos direktorių valdyboje pirmą kartą paminėjo, kad atėjo laikas gaminti „ką nors kita, ne vien šautuvus ir pistoletus“. Nors „Husqvarna“, performuota į akcinę bendrovę, vadinosi vis dar grėsmingai – „Husqvarna Vapenfabriks AB“ („Huskvarnos ginklų gamykla“), tačiau tais metais pasirodė ir pirmasis jos taikus gaminys – siuvimo mašina „Nordsjernan“ („Šiaurinė žvaigždė“), pagaminta staklėmis, kuriomis dar visai neseniai buvo gaminami „Remington“ tipo šautuvai. Po devynerių metų pasirodė ir „Husqvarna“ siuvimo mašina „Freja“, pirmoji pasaulyje galinti siūti siūles tiesia linija. Šis modelis buvo gaminamas iki pat 1925 metų.
 
Dėmesys – buities prekėms
 
Gustafas Tahmas, vadovavęs „Husqvarnai“ iki pat mirties 1911 metais, išties padarė viską, kad kardai būtų perkalti į noragus. „Husqvarna“ tebegamino ir ginklus, tiesa, jau skirtus ir civiliams – medžioklinius bei pramoginius šautuvus, tačiau jų gamyba pasitinkant XX amžių jau buvo sumažėjusi iki pusantro tūkstančio vienetų per metus. 1896 metais „Husqvarna“ pradėjo gaminti dviračius, o 1903 metais išleido ir savo pirmąjį motociklą (tada dar vadinama „motocikletu“), pradėta gaminti virykles ir indaploves. Abu pasauliniai karai vėl atgaivino „Husqvarnos“ ginklų gamybą, tačiau nuo 1948 metų taiki kompanijos produkcija vėl viršijo žudymo įrankių gamybos apimtis. O kai pokarinė Europa pagaliau pradėjo rūpintis savo buitimi ir individualios aplinkos estetika, „Husqvarna“ pradėjo gaminti žoliapjoves ir aplinkos priežiūros priemones. Šiuo metu jos ir sudaro didžiausią jų produkcijos dalį.
 
Vien taiki produkcija
 
XX amžiaus septintajame dešimtmetyje buvo nuspręsta, kad „Husqvarna“ visai atsisako ginklų gamybos, ir 1972 metais visa jos įranga, technologijos, teisės bei licencijos buvo perduotos Švedijos pramonės koncernui FFV („Forsvarets Farbrikverk“), tuo metu valdžiusiam kitą ginklų gamintoją „Carl Gustaf“, kurio pavadinimas yra gerai pažįstamas bent kiek Lietuvos kariuomenės istorija besidominčiam piliečiui: net ir šiandieninėje Lietuvos kariuomenės ginkluotėje esantys švediški automatiniai šautuvai AK-4 dar iki 1970 metų buvo gaminami „Husqvarna“ gamykloje. Medžioklinius ir dekoratyvinius ginklus „Husqvarna“ gamino iki pat 1989 metų, ir kompanijos 300 metų sukakčiai paminėti buvo išleista 15 paskutinių šios legendinės markės šautuvų.
 
Šiandien „Husqvarnos“ metinė apyvarta siekia beveik tris su puse milijardo eurų, įmonėje dirba 15 tūkstančių žmonių, gaminančių aplinkos priežiūros techniką: vejapjoves, grandininius pjūklus, žoliapjoves ir sodo traktoriukus, taip pat laistymo įrangą, skirtą privatiems naudotojams, bei statybinę pjovimo techniką. Prieš 20 metų „Husqvarna“ sukūrė ir pirmoji pasaulyje pradėjo gaminti robotus-vejapjoves, kurių metinis pardavimas Švedijoje viršija parduodamų įprastų vejapjovių kiekį, o ir apskritai ji yra šio gaminio kategorijos lyderė pasaulyje. Matyt, žmonijai šiandien jų reikia labiau nei granatų ir muškietų.
 
  

Žymos: Švedija, Vyrams

Komentarai

Naujausi straipsniai