Česlovas Iškauskas, savaitraštis ATGIMIMAS   |   2011-12-13

Rusijos monolitas eižėja

  
Rusijos monolitas eižėja Tūkstančiai rusų reikalavo naujų rinkimų.

Jeigu kas būtų pasakęs, kad praėjusį sekmadienį viso pasaulio viltys buvo susijusios su Dūmos rinkimais Rusijoje, būtume atlaidžiai nusišypsoję: jau prieš juos buvo aišku, kad čia niekas nesikeis. Tačiau permainų galima įžvelgti: valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija” populiarumas krenta... Ką tai galėtų reikšti?

Iš tiesų, kai prieš keletą mėnesių D.Medvedevas ir V.Putinas pasiskirstė sau postus, atlikę išankstinę rokiruotę, intriga pusmečiui į priekį prigeso. Viskas tapo iš anksto žinoma: gruodžio 4–ąją daugumą vietų Dūmoje laimės „vienarusiai“ (vertimas iš „edinorossy“), Vyriausybės vadovu ateityje taps D.Medvedevas, o kitų metų kovo 4 d. vyksiančiuose prezidento rinkimuose į aukščiausią valstybės postą dar 12–ai metų grįš dabartinis premjeras V.Putinas.
Kas ta „modernizuota stagnacija“?
 
Būtent demokratija ir sukuria tą politinę intrigą, kai rinkėjams leidžiama „žaisti“ su politikais, o ne atvirkščiai. Tuomet rinkiminė intriga grindžiama kandidatų vertybinėmis nuostatomis, patirtimi, įdirbiu ir asmenine charizma. Bet Rusijoje yra kitaip.
 
Kaip ir anais sovietinės stagnacijos laikais, du valdžiažmogiai išankstiniu susitarimu ištirpdė žmonių susidomėjimą ne tik dabartine politine padėtimi, bet ir Rusijos ateitimi. Ne tik susidomėjimą. Paprastai žmogus savo egzistenciją sieja su geresniu gyvenimu – sau pačiam, jo vaikams ir anūkams. Kokie bebūtų talentingi Rusijos vadovai, rinkėjai, matydami įkvepiančius pavyzdžius Rytuose ir Vakaruose, nori permainų aukščiausiame valdžios ešelone.
 
Baisiausia sąvoka Rusijoje – „modernizuota stagnacija“, kurią įprasmina D.Medvedevo paskelbtas kursas į visuomenės modernizavimą ir iš praeities paveldėtas V.Putino stagnacinis–represinis valdymo stilius. Analitikai jau ne kartą pabrėžė, kad Rusijos vystymąsi daugiau lemia buvusio „kagėbė“ auklėtinio imperinis mąstymas, o tikrosios demokratinės jėgos nustumtos į šalį ir laikomos už trumpo pavadžio. Jokių naujų ir jaunų politinių jėgų valdančiojoje partijoje šie lyderiai matyti nenori. Net Kinijoje, kaip rašo laikraštis „The Financial Times“, kas penkeri metai vyksta aukščiausios partinės vadovybės papildymas...
Valdžia dar tvirta, bet ne absoliuti
 
Štai kodėl aktyviausi Rusijos rinkėjai ilgainiui nusigręžia nuo valdančiosios partijos ir jos vedlių, įkyriai tvirtinančių, kad net ir 15 proc. nuostolis nuo 2007 m. vykusių rinkimų reiškia „stabilumą“. Žmonių kalbomis neapgausi. Jeigu protestuotojus, susirinkusius Maskvoje ir Sankt Peterburge bei švilpukais reiškiančius nepasitenkinimą, grūda į sulaikymo kameras, opoziciją visaip niekina ir vadina „politine dvėseliena“, programišiai „nulaužia“ Kremliui nepalankių portalų programas, persekioja asociacijos „Golos“ („Balsas“) stebėtojus, meilės „Vieningajai Rusijai“ nelauk.
 
Tik iš inercijos (Rusija tuo pasižymi) ir dėl machinacijų ši V.Putino ir D.Medvedevo partija gavo beveik 50 proc. rinkėjų balsų. Vadinasi, ji prarado konstitucinę daugumą, reikalingą priimti pagrindinio įstatymo pataisas parlamente. Šiuo atveju „vienarusiams“ teks ieškoti paramos liberaldemokratų gretose,
ir V.Žirinovskis, kuris pareiškė kelsiąs savo kandidatūrą prezidento rinkimuose, kaip visada žada paremti valdančiuosius.
 
Gavusi ir keletą į Dūmą nepatekusių partijų mandatų, „Vieningoji Rusija“ gali tikėtis daugiausiai 238 vietų iš 450. Tai leis už įstatymus balsuoti paprastąja balsų dauguma, bet bus sunkiau prastumti esminius valstybės teisės aktus. „Vieningoji Rusija“ jau prieš rinkimus pajuto rinkėjų nuotaikų pasikeitimą: per keletą savaičių kelta užduotis surinkti 65 proc. balsų buvo sumažinta iki 54 proc., bet ir jų nepavyko pasiekti.
Jėgos dar pakanka
 
Vis dėlto apžvalgininkai teigė, kad valdančioji partija išsaugojo gana stiprias pozicijas Dūmoje. „Nezavisimaja gazeta“ rašo, kad konstitucinės daugumos pritarimo reikalaujantys įstatymai parlamente priimami gana retai – kartą ar keletą kartų per metus. Pavyzdžiui, šiemet taip buvo balsuojama dėl trijų federalinių įstatymų – dėl dviejų bendros jurisdikcijos teismų įstatymo papildymų, dėl karinių teismų įstatymo pakeitimų.
 
Aišku, kad 6–ojo šaukimo Dūmoje bus sumažintas komitetų skaičius, kai kuriuose jų VR praras vadovaujančias pozicijas. Tačiau opozicinės frakcijos negalės rezultatyviai inicijuoti jokių įstatymų, nesuderinusios jų su didžiausia frakcija. Kita vertus, opozicija, pavyzdžiui, 90 vietų parlamente turėsiantys komunistai, galės kelti klausimą dėl nepasitikėjimo vyriausybe (tai labai svarbi opozicijos veiklos sritis), inicijuoti parlamentinius tyrimus, kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl to, ar įstatymai atitinka konstituciją, ir t.t.
 
Žodžiu, Dūmoje kova paaštrės, o tai reiškia, kad šios kovos aidas netruks persimesti į visuomenę, kuri ir taip yra įelektrinta.
 
Stulbinami švytuoklės svyravimai
Šie rinkimai atskleidė keletą keistenybių. Sunkiai paaiškinamą fenomeną rinkimuose atskleidė jų rezultatai Kaukaze, nukentėjusiame nuo V.Putino agresyvios politikos regione ir karo prieš Gruziją. Čia, kaip sovietiniais laikais, „Vieningoji Rusija“ žengė užtikrintai. Antai Kabardos Balkarijoje už ją balsavo 82 proc. rinkėjų, Ingušijoje ir Karačajų Čerkesijoje – 91 proc., Dagestane – 92 proc., o Čečėnijoje – net 99 proc. Jos sėkmę Dūmos rinkimuose apžvalgininkai sieja su tuo pačiu metu vykusiu balsavimu į vietos valdžios organus ir aktyvia Maskvos parama, atkuriant karo suniokotus regiono miestus, nors, kita vertus, rinkėjams iki šiol nežinoma, kur dingo didžioji dalis federalinių lėšų...
 
Priešingas paradoksas – rinkimų rezultatai Kaliningrado srityje, kur neseniai viešėjo D.Medvedevas, atidaręs atnaujintą karinę radarų stotį ir taip įnešęs abejotiną indėlį į VR rinkimų kampaniją. Taigi srityje ši partija sulaukė vos 37 proc. rinkėjų pritarimo, o Kaliningrade, V.Putino uošvijoje (čia gyveno žmonos (ar gyvanašlės?) Liudmilos motina), „vienarusius“, už kuriuos balsavo tik 25,3 proc. rinkėjų, netikėtai aplenkė G.Ziuganovo kandidatai, gavę 31 proc. balsų. O ir rinkėjų aktyvumas čia tebuvo 55 proc. – pustrečio procento mažesnis negu 2007 m. rinkimuose.
 
Dar reikėtų pridurti, kad ir Karelijoje „Vieningoji Rusija“ surinko tik 32,3 proc. rinkėjų balsų. Vadinasi, šiems federaliniams regionams Dūmoje „nuo VR partijos“ atstovaus vos po keletą politikų...
 
Rusija taps agresyvesnė
 
Žinoma, prognozėms – per ankstyvas metas. Niekas neabejoja, kad didelė dalis rinkėjų nusigręžė nuo V.Putino ir D.Medvedevo. Tramplinas, nuo kurio dabartinis premjeras vėl ketino šokti ant valstybės vadovo pjedestalo, aiškiai žemesnis, nei tikėjosi valdančioji partija. Tačiau abu lyderiai jaučiasi gana tvirtai. Tai rodo ir jų represinės priemonės prieš protestuotojus didžiausiuose Rusijos miestuose.
Laikraštis „The Financial Times“ rašo, kad „arabų pavasariu“ Rusijoje dar nekvepia. Bet čia egzistuoja pavojingas vakuumas: Kremlius neįsileidžia į politinę erdvę liberalių demokratiškų lyderių, kurie inicijuotų tikrą demokratinę konkurenciją. „Kitu atveju rusai tas reformas įvykdys patys“, – prognozuoja britų dienraštis.
 
O kokia bus Rusijos užsienio politika? Londono „The Guardian“ mano, kad „V.Putinas ir toliau kontroliuos šią sritį, ir jam niekas nepajėgs oponuoti“. Tai, kad V.Putinas SSRS griūtį pavadino „didžiausia XX a. katastrofa“, o dabar kuria jos pakaitalą – Eurazijos sąjungą, ateityje galinčią konkuruoti su ES ir NATO, liudija, jog jo rankose bus telkiamos galios dar agresyvesnei politikai Europoje ir Azijoje. V.Putino trečiosios imperijos projektas bus grįstas dar didesne politizuota Maskvos tiekiamų energijos išteklių kontrole. Taip sustiprės Maskvos reakcija į Europos ir JAV bandymus didinti savo įtaką „artimajame užsienyje“, taip pat ir Baltijos šalyse. Jau dabar griežtėja jos tonas įprastinės ir strateginės branduolinės ginkluotės kontrolės srityje.
 
Tai nereiškia, kad Europa artėja prie trečiojo pasaulinio karo, kaip tvirtina kai kurie radikalūs Vakarų apžvalgininkai. Vakarai gana stiprūs – tiek ekonominiu, tiek kariniu požiūriu, net euro zonos skolų krizė Kremliui neteikia didelių vyravimo žemyne vilčių. Na, o Lietuva Kremliui lieka strateginiu atžvilgiu tolimas buvusios sovietinės ir galimos trečiosios imperijos užribis, todėl visus konfliktinius reikalus jis stengsis išspręsti per dažnokai Rusijai nusileidžiantį Briuselį.
 
Ar naujas V.Putino vienvaldystės terminas nesumažins Maskvą erzinančių Vilniaus pastangų siekti nacionalinių interesų, ar neprivers ilgam atidėti principinio sovietų okupacijos žalos atlyginimo klausimo – mūsų lyderių atsparumo ir išminties reikalas. Štai kur tikrosios demokratijos verta intriga.
 

  

Komentarai

Naujausi straipsniai