Lina Pavalkytė, savaitraštis ATGIMIMAS   |   2012-05-08

Laimė pagal estus

  
Laimė pagal estus
© R.Talmar
Estai siekia būti panašūs į Šiaurės šalių gyventojus.

Lietuviai mėgsta anekdotus apie estus. Argi ne juokinga? „Kokie ten žmonės stovi vidury gatvės?“ – „Tai estų maratono bėgikai“. O į klausimą, kodėl estai tokie turtingi, atsakome – todėl, kad nespėja išleisti atlyginimo. Bet čia juoko jau mažiau, nes natūraliai kyla kitas klausimas: tai kodėl gi mes, lietuviai, tokie neturtingi? Arba kodėl mes jaučiamės esą neturtingi?

Prieš dvidešimtį metų buvo įprasta kalbėti, rašyti ir net dainuoti apie „Baltiškąjį modelį“, „Baltijos kelią“, „baltų vienybę“, bet dabar tos vienybės liko tik nostalgiškas prisiminimas. „Tyrimai rodo, kad Estija dėl kalbinių, kultūrinių ir ekonominių ryšių yra labiau siejama su Šiaurės šalimis, ypač Suomija; Lietuvai yra svarbesnės sąsajos su Lenkija, su kuria sieja istoriškai susiklostęs meilės ir neapykantos ryšys, o Latvija šiame kontekste lieka kažkur „pasimetusi“ per vidurį“,– sako Tartu universiteto (Estija) profesorė, socialinių mokslų daktarė Marju Lauristin.
Vis dėlto lyginti tris Baltijos valstybes yra įprasta. O ir anekdotų gausa, matyt, byloja, kaip skaudžiai išgyvename tai, kad „lėtapėdžiai“ estai mus vis dėlto aplenkia socialinėje ir ekonominėje srityje. Gerai, kad bent latvius dar galime laikyti savo „mažaisiais broliais“. Prof. M.Lauristin suburtos socialinių, politikos, ekonomikos sričių mokslininkų grupės atliktas išsamus lyginamasis tyrimas apžvelgia procesus, kurie vyko nuo tada, kai šalys atgavo nepriklausomybę, iki pat šių dienų ir parodo, kaip formavosi mūsų visuomenė, kas nulėmė skirtumus.
 
 
Atsibudome naujame pasaulyje
 
Nutraukusios virkštelę, kuri jas siejo su rublio zona ir Rusijos ekonomika, likusios be pigių energijos išteklių Baltijos valstybės, lyg po komos atsibudęs žmogus, atsidūrė visiškai naujame, svetimame pasaulyje ir iškart susidūrė su būtinybe sukurti naujas ekonominės veiklos, socialinio aprūpinimo, sveikatos apsaugos, švietimo sistemas, nes senosios jau nebegalėjo veikti.
 
Šalys pasirinko skirtingus reformos kelius. Lietuva apsisprendė reformuoti ekonomiką palaipsniui, tačiau, kaip teigia prof. M.Lauristin, visuomenėje dėl to ilgainiui ėmė rastis vis daugiau nepasitenkinimo ir nusivylimo. Estija pasirinko radikalų kelią: per ketverius metus buvo parengta dirva naujai liberaliajai rinkos ekonomikai. Šis pereinamasis etapas Estijoje buvo trumpiausias iš visų Baltijos valstybių.
 
„Baltijos šalių ekonominės reformos esmė buvo privatizavimas“, – sako prof. M.Lauristin. Šalys pasirinko skirtingus privatizavimo modelius. Lietuva nuėjo investicinių čekių privatizavimo keliu. Tai lėmė, kad didžiąsias gamyklas galėjo supirkti jas valdžiusi administracija. Iš šių senųjų gamyklų direktorių susiformavo „naujųjų oligarchų“ sluoksnis. Estija apsisprendė investicinius čekius naudoti tik gyventojų būstams privatizuoti, o visas didesnes įmones parduoti atviruose aukcionuose. Tai leido į šalį ateiti užsienio kapitalui. Tuo metu Latvija ilgai dvejojo ir nesugebėjo pasirinkti vieno modelio.
„Žmonėms iš pradžių nelabai patiko tai, kad užsienio kapitalas atėjo į šalį. Be to, mes labai anksti pradėjome pardavinėti žemę užsieniečiams. Tarkim, kartu su įmone investuotojas galėjo įsigyti ir žemės. Žmonės iš pradžių piktinosi: tie vakariečiai, jie ateis ir užims mūsų žemę, atims mūsų turtą! Bet paskui patys ėmė pardavinėti savo žemę, kurią jiems grąžino valstybė, užsieniečiams, nes pastebėjo, kad tai apsimoka“, – privatizavimo ypatumus Estijoje aiškina prof. M.Lauristin.
Prof. M.Lauristin manymu, būtent todėl Estijoje nesusiklostė vietinių oligarchų sluoksnis, neatsirado įtakingų didžiųjų verslininkų, kurie būtų glaudžiai susiję su politika ir darytų tiesioginę įtaką politiniams procesams.
 
„Kitas dalykas, Estijoje labai anksti įvyko bankų sektoriaus konsolidacija,“ – sako prof. M. Lauristin. „Privatiems bankams buvo iškelti tokie aukšti reikalavimai, kad mažesnieji žaidėjai tiesiog nebegalėjo išsilaikyti rinkoje ir juos „prarijo“ Skandinavijos bankai. Tai sustiprino bankinę sistemą ir padarė ją skaidresnę,“ – dėsto estų profesorė.
 
Tuo metu Lietuvoje siautėjo sekundės, litimpeksai ir visokie kitokie „grynai lietuviški“ pusiau bankai, pusiau sukčių kontoros, kurios ne tik padarė didelės žalos šalies ekonomikai, bet ir pakirto žmonių pasitikėjimą bankine sistema.
 
Visos trys šalys pradėjo sveikatos apsaugos ir pensijų reformas, bet dėl ekonominių sunkumų, lėšų trūkumo nepavyko sukurti tokios socialinės apsaugos sistemos, kuri sušvelnintų staigių pasikeitimų sukeltą šoką. Net jei buvo siekiama sekti skandinaviškuoju gerovės modeliu, neturtingos valstybės tiesiog nepajėgė jo įgyvendinti. Todėl Dainuojančiosios revoliucijos idealus pamažu ėmė stelbti vis didėjantis piliečių nusivylimas savo valstybėmis. Vis dėlto Estijoje, kurioje objektyvi socialinė padėtis buvo labai panaši, kaip ir kitose šalyse, išliko daugiau gyventojų optimizmo ir tikėjimo šalies ekonomine bei technologine raida nei Lietuvoje ar Latvijoje.
 
O kas toliau?
 
2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai, Latvijai ir Estijai įstojus į ES prasideda spartus gyvenimo gerovės augimas. Šio laikotarpio pradžia paženklinta sparčios ekonominės plėtros. 2005–2007 m. šalių BVP auga po 10 ir daugiau proc. Žmonės jaučiasi nusimetę nepriteklių naštą ir optimistiškai vertina savo ekonomines perspektyvas. Net tarp tradiciškai pesimistiškai valstybės atžvilgiu nusiteikusių socialinių grupių, tokių kaip rusakalbiai, pastebimas didėjantis pasitenkinimas gyvenimu. Strateginiai tikslai pasiekti ir būtų pats laikas pagalvoti, kaip gyvensime toliau, bet, kaip teigia prof. M.Lauristin, šiuo metu nepriimta jokių rimtų strateginių sprendimų.
 
Ekonominis perkaitimas nebuvo laikomas rimta grėsme – tiesiog džiaugiamasi sparčiai gerėjančiu gyvenimu. Kol vieną dieną užklupo sunkmetis. Vis dėlto Estija ekonomikos augimo laikotarpiu sugeba sukaupti rezervą, o Lietuva „prabunda“ kamuojama sunkių skolininkės pagirių.
 
Estų profesorė teigia, kad spartūs pokyčiai trijose Baltijos valstybėse sukėlė vertybinį konfliktą, „etinę krizę“ – mat tie, kurie laimėjo šių sparčių pokyčių laikotarpiu, silpnesniųjų sociumo narių patiriamus vargus linkę laikyti natūraliu dalyku, tarsi tai būtų ekonominių reformų „šalutinis produktas“. Palyginti su kitomis šalimis, aiškiai matyti, kad visos trys Baltijos valstybės netoli pažengė mažindamos socialinius skirtumus (kurie ES kontekste yra dideli) ir išlieka tarp mažiausią dalį bendrojo vidaus produkto socialinėms reikmėms skiriančių ES valstybių.
 
„Tai – sovietmečio palikimas. Sovietmečiu buvo garsiai skelbiamas rūpestis žmogumi, bet iš tiesų žmonės buvo nevertinami ir labai smarkiai išnaudojami. Taigi dabar, kai mes galvojame, kad galime turėti veiksmingą ekonomiką, labai mažai išleisdami socialinėms reikmėms, mes mąstome panašiai kaip sovietmečiu, kai buvo manoma, kad žmonės bet kokiu atveju tarnaus tėvynei“, – sako profesorė.
 
Puspilnė ar pustuštė stiklinė
 
Palyginti ekonominius rodiklius, aiškiai matyti, kad visos trys Baltijos valstybės plėtojosi panašiai. Ir socialiniai gyventojų poreikiai visose trijose šalyse buvo lygiai taip pat sėkmingai nustumiami į antrą planą. Tačiau žmonių nuomonių tyrimas atskleidžia dramatiškus skirtumus: estų pasitenkinimas gyvenimu, pasirodo, visada yra didesnis nei lietuvių ir latvių. Kartais jis pranoksta net realius ekonominius rodiklius.
 
„Ieškojome paaiškinimo ir priėjome išvadą, kad tai susiję su demokratija ir valdymu. Galbūt tai artumo su Suomija ir kitomis Šiaurės valstybėmis padarinys: daugiau skaidrumo priimant politinius sprendimus, daugiau pasitikėjimo savo valstybe“, – sako prof. M.Lauristin.
 
Profesorė pripažįsta, kad Estijoje daug nesutarimo tarp politinių partijų, kad Šiaurės šalių politinė kultūra, kai skirtingos interesų grupės diskutuoja, ginčijasi, kol randa sutarimą, ir paskui to sutarimo šventai laikosi, – vis dar tebėra siekiamybė. „Bet yra fundamentalus žmonių susitarimas, ką mes norėtume pasiekti. Nors keičiasi politikai ir vyriausybės, išlieka labai stiprus nacionalinių tikslų ir nacionalinio saugumo pojūtis“, – sako profesorė.
 
Estai savo gerovę kuria viena, o gal net abiem akimis žvilgčiodami į suomius ir svajodami apie mažą, bet turtingą gerovės valstybę. „Žmonės labai nori būti panašūs į suomius, todėl kiekviena žinia apie tai, kad šaliai sekasi vis geriau ir geriau, suteikia mums ir asmeninį pasitenkinimą“, – sako prof. M.Lauristin. Estų pasitikėjimas savo valdžia yra gerokai menkesnis nei Šiaurės valstybių piliečių, tačiau, palyginti su lietuviais ir latviais, estai savo vyriausybe pasitiki labiau. „Pasitikėjimas ir optimizmas – tai du pagrindiniai raktai, kurie paaiškina, kodėl mes jaučiamės laimingesni“, – teigia Tartu universiteto profesorė.

  

Žymos: Estija, Suomija

Komentarai

Naujausi straipsniai