Emilis Kazlauskas   |   Tiesa.com   |   2012-12-04

Korupcija ėda Rusijos pasididžiavimą

  
Korupcija ėda Rusijos pasididžiavimą

Buvusio Rusijos gynybos ministro Anatolijaus Serdiukovo juodinimo kampanija apnuogino įsisenėjusias buvusios imperijos gynybos ir karinės vadovybės ydas. Rimta kliūtimi reformoms, kurias A.Serdiukovas pradėjo, gali tapti jo pašalinimo pasiekę generolai ir karo pramonės atstovai.

Nuo lapkričio 6 d., kai iš gynybos ministro parei­gų ponas Serdiukovas buvo atleistas asmeniniu prezidento Vladimiro Putino sprendimu, Rusijos žiniasklaida virė nuo vis naujų atskleidžiamų skandalo detalių. Pradėjęs tarnybą 2007 m. vasarį, A.Serdiukovas susidūrė su dideliu pavaldinių ministerijoje ir kariuomenės vadovybės spaudimu. Jis labiausiai buvo susijęs su faktu, kad A.Serdiukovas neturėjo jokios patirties gynybos sektoriuje. Suprantama, kad prie civilių valdžios nepratę karininkai nejaukiai jautėsi vadovaujami žmogaus, kuris prieš tai dirbo baldų parduotuvėje, o karjeros viršūnėje vadovavo Mokesčių ministerijai.

Kelios atleidimo versijos
Iš to išplaukia ir pirmoji atleidimo versija, t.y. konfliktas su Gynybos ministerijos, kariuomenės ir karo pramonės aukščiausiais šulais, kurį paskatino ne tik ministro biografija, tačiau ir jo vykdomos skausmingos karinės reformos. Kaip antroji priežastis dažnai įvardijamas korupcijos skandalas įstaigoje „Oboronservis“, kuri yra atsakinga už kariuomenės nuosavybę ir kitą turtą, ir kuriai iki praėjusių metų vadovavo pats A.Serdiukovas. Kaip rodo vykdomas teisėsaugos tyrimas, įstaiga buvo įsivėlusi į nesąžiningus privatizavimus už 100 mln. JAV dolerių. Trečioji priežastis, kurią itin pabrėžia sensacijų ieškanti žiniasklaida, yra sekso skandalas, į kurį įsivėlė A.Serdiukovas. Buvusio gynybos ministro žmona, kurią, manoma, su kita moterimi (savo pavaldine) apgaudinėjo A.Serdiukovas, buvo vieno iš artimiausių V.Putino bendražygių – Viktoro Zubkovo, dabar vadovaujančio „Gazpromo“ direktorių valdybai – dukra. Manoma, kad uošvis buvo nepatenkintas tokiu A.Serdiukovo elgesiu, ir tai priartino jo ministravimo galą.
Nepaisant kelių svarių priežasčių, faktas, kad toks artimas V.Putinui žmogus buvo atleistas, daugelį labai nustebino. Iki šiol nuo artimiausio V.Putino bendražygių ratelio korupciniai skandalai nubėgdavo kaip nuo žąsies vanduo.
Žiniasklaidos kampanija prieš A.Ser­diukovą buvo gerai paruošta, ypač plačiai ją nušvietė televizijos, nepagailėdamos ir pikantiškų istorijos detalių aptarinėjimo. „Ežednevny žurnal“ spėja, kad tai ir buvo raudonos linijos peržengimas, po kurio V.Putinas, šventai tikintis televizijos propagandine galia, neturėjo kitos išeities, kaip tik atleisti A.Serdiukovą. Suprantama, turint tokį įsitikinimą (beje, pakankamai teisingą Rusijoje), mėginti užstoti savo susikompromitavusį bendražygį būtų itin nenaudinga Kremliaus režimo reputacijai.
 
Karo partijos galia ir skurdas
 
Tačiau derėtų pasižiūrėti iš arčiau į sistemą, kuri išvertė iš klumpių net tokį V.Putino statytinį kaip A.Serdiukovas. Civilis ministras atėjo vadovauti generolams su tokia pat civile komanda iš vadovavimo Mokesčių ministerijoje laikų. Jo tikslas buvo esminė kariuomenės ir karo pramonės reforma. Pačią reformą itin paskatino beviltiškas Gruzijos karas 2008 m. rugpjūtį, parodęs Rusijos kariuomenės atsilikimą.
 
Šių metų vasarą JAV kariuomenės karo koledžo išleistoje knygoje „Ar gali Rusija reformuotis: ekonominės, politinės ir karinės perspektyvos“ Niujorko universiteto profesorius Markas Galeotti aprašė kariuomenę vis dar kankinančias bėdas ir jos reformą.
 
Visi puikiai žino apie Rusijos kariuomenėje klestinčią „dedovščiną“. Galeotti‘o tyrimas atskleidė itin baisius skaičius, kurie lydi šį kraupų nuo Sovietų Sąjungos laikų klestintį kareivių paprotį be jokios priežasties mušti jaunus eilinius karius. Anot tyrimo, 80 proc. kareivių yra reguliariai mušami, o 33 proc. dėl to reikia medikų pagalbos arba jie atleidžiami iš tarnybos dėl sveikatos. Dar 20 proc. yra atleidžiami nuo tarnybos dėl blogo maitinimo, blogos medicininės priežiūros ir antisanitarinių sąlygų.
Dėl stiprėjančios demografinės krizės jau kurį laiką yra nesurenkamas pakankamas skaičius šauktinių, kad būtų galima išlaikyti nuo Šaltojo karo laikų Rusijos pasididžiavimu laikomą milijoninę kariuomenę.
 
Galiausiai dera pastebėti, kad net 20 proc. Gynybos ministerijos biudžeto yra suvalgomi korupcinių kontraktų, turto eikvojimo ir švaistymo naudojantis tarnybine padėtimi ar tiesiog vagiant karių atlyginimus.
 
Suprantama, kad tokia padėtis netenkino V.Putino, ir šis per A.Serdiukovą pamėgino inicijuoti karinę reformą, kurios pagrindiniai bruožai – biurokratinio aparato mažinimas (iki dabar sumažėjo nuo 400 tūkst. iki 220 tūkst. tarnautojų), rengimasis atsisakyti šauktinių kariuomenės ir persiorientavimas į profesionalią kariuomenę bei karinių vienetų smulkinimo ir pritaikymo mobiliems perdislokavimams į taip vadinamą „artimąjį užsienį“. Taip pat norima sumažinti kariuomenės skaičių iki pusės milijono.
 
Reforma stringa ar tęsis?
 
Tačiau modernizavimo reformos ir jų vadas A.Serdiukovas, kaip jau ir anksčiau minėta, patyrė itin stiprų senosios kariuomenės nomenklatūros pasipriešinimą. Ypač niršo karo pramonės atstovai, kurių korupciniams kontraktams kėlė grėsmę ne tik A.Serdiukovo reformos, tačiau ir parodomieji spyriai į užpakalį bei skatinimai pasiekti pasaulinės kokybės standartų, pvz., prancūzų gamybos karinio laivo „Mistral“ įsigijimas.
Šiuo metu, kai vyksta nuodugnus A.Serdiukovo pėdsakų valymas iš ministerijos, sunku pasakyti, ar reformos bus sustabdytos, ar vis dėlto tęsis. Be abejo, V.Putinas supranta, kad karo pramonės magnatai ir karininkija norėtų perimti reformos vykdymą į savo rankas, todėl pakeitė A.Serdiukovą itin ištikimu Sergejumi Šoigu (beje, ta proga apdovanotu kariniu laipsniu). Šis paskyrimas galbūt apramins aistras, tačiau nebūtinai suteps girgždančios reformos guolius. Beje, kaip pastebi radijo stotis „Kommersant–FM“, ponas Šoigu, net 20 metų vadovavęs Nepaprastųjų padėčių ministerijai, vis dar išlaiko joje didelę įtaką, ir šiuo metu tapo superministru, dar įtakingesniu už patį premjerą Dmitrijų Medvedevą. Nenuostabu, kad apie jį kalbama kaip apie dar vieną galimą V.Putino įpėdinį.
 
V.Putino režimo vidinės intrigos ir toliau nenumaldomai skandina Rusijos karinės galios laivą. V.Putinas puikiai supranta reformos būtinybę, tačiau taip pat yra priklausomas nuo karo pramonės ir generolų, kurių mąstymas, kaip dažnai yra Rusijoje, apimtas korupcijos vėžio. Nesėkmės šiame fronte yra itin skaudžios Kremliui, nes nemodernios ekonomikos Rusija, atrodo, negalės didžiuotis ir savo karine galia.
 
 
  

Žymos: Rusija

Komentarai

Naujausi straipsniai