Laura Kirvelytė, savaitraštis ATGIMIMAS   |   2012-01-19

Kas nutiko „šimtmečių draugystei“?

  
Kas nutiko „šimtmečių draugystei“? Lietuvos ir Lenkijos politikai pastaruoju metu šypsosi tik prieš fotokameras.

Praėjusiais metais Lietuvos užsienio ir vidaus politikoje vyravusi lenkiškoji tematika, atrodo, neketina trauktis ir šiais metais. Kas pakišo koją strategine partneryste vadintai dviejų istorinių sąjungininkių draugystei?

Per praėjusius metus Lietuvos užsienio politikos „juodąjį sąrašą“, greta Rusijos, papildė dar vienas „problemų šaltinis“ – Lenkija. 2011-ieji, prasidėję nesutarimais dėl lenkiškų pavardžių ir vietovardžių Vilniaus krašte rašymo, baigėsi Lenkijos investuotojo pasitraukimu iš Visagino atominės elektrinės projekto. Tokia dvišalių Lietuvos ir Lenkijos santykių dinamika vargu ar leidžia tikėtis greito „susitaikymo“.
Taigi kas „įvarė pleištą“ į, kaip atrodė, glaudžius ir draugiškus dviejų valstybių santykius ir kokie gali būti kaimynių kivirčų tarptautiniai padariniai?
 
Daug triukšmo dėl rašmenų
 
Gegužės 12-ąją Tarptautinis Teisingumo Teismas (TTT) išaiškino opų kelerius metus aistras kaitinusį klausimą – lenkiškų pavardžių rašymo originalo kalba lietuviškuose dokumentuose problemą. Anot TTT, lenkiškų pavardžių rašymo tvarka lietuviškuose dokumentuose yra Lietuvos vidaus reikalas ir nepažeidžia nei ES sutarties, nei lenkų tautinės mažumos teisių.
 
Tų pačių metų liepos 11-ąją Vilniaus vyriausiasis administracinis teismas padėjo tašką nuo 2010-ųjų vidurio užtrukusioms batalijoms dėl vietovardžių rašymo lenkų ar rusų kalbomis Vilniaus krašte. Remiantis neapskundžiamu teismo sprendimu, visi vietovardžiai ir gatvių pavadinimai Vilniaus krašte turi būti rašomi tik valstybine lietuvių kalba, kaip tai numato Valstybinės kalbos įstatymas.
Pasak šiuo sprendimu nepatenkintų lenkų mažumos atstovų, toks reguliavimas prieštarauja 1994-ųjų tarpvalstybinei sutarčiai ir Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos konvencijai, numatančiai dvigubų užrašų galimybę vietovėse, apgyvendintose tautinės mažumos atstovų.
Politinių aistrų verpetuose
 
Vis dėlto, lenkų tautinės mažumos teisių Lietuvoje problema – ne teisinė, o politinė. Akivaizdu, kad Vilniaus krašte gyvenanti lenkų tautinė mažuma yra puikus įrankis Lenkijos politikams „užsidirbti“ papildomų populiarumo taškų savo rinkėjų akyse. Būtent tai ir galėjome stebėti praėjusiais metais – neabejotina, kad rudenį vykę Lenkijos parlamento rinkimai nepagailėjo žibalo dvišalių problemų ugniai.
 
Vilniuje rugsėjo pradžioje netikėtai apsilankęs Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas teigė, kad Lenkijos santykiai su Lietuva bus tiek geri, kiek geri bus Lietuvos santykiai su lenkų tautine mažuma. Ne mažiau iškalbinga yra ir po keleto dienų nuskambėjusi Lenkijos prezidento Bronislavo Komorowskio frazė, kad esą Lenkija be Lietuvos gali išgyventi, o Lietuvai be Lenkijos – kur kas blogiau. Negana to, B. Komorowskis klaida pavadino tai, kad Lenkija du dešimtmečius nekėlė lenkų tautinės mažumos
Vilniaus krašte klausimo.
 
„Skriaudžiamų Lietuvos lenkų“ gynėjo vaidmens ėmėsi ir opozicija, tik šioji apkaltino D. Tusko vyriausybę sugadinus santykius su Vilniumi ir taip pabloginus tautiečių gyvenimo sąlygas Lietuvoje.
Miglota Švietimo įstatymo interpretacija
 
Nors politikos ekspertai prognozavo, kad paaštrėję Lietuvos ir Lenkijos santykiai turėtų sušvelnėti po parlamento rinkimų kaimyninėje šalyje, vis dėlto, dvišaliai nesutarimai pasirodė esantys šis tas daugiau nei vien priešrinkiminės technologijos.
 
Vilnius ir Varšuva iki šiol nesugeba rasti kompromiso dėl praėjusių metų liepą priimto Švietimo įstatymo, numatančio dalies dalykų, tokių kaip Lietuvos istorija ir geografija, dėstymą lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose, taip pat galimybę nuo 2013 metų pereiti prie bendro lietuvių kalbos valstybinio egzamino lietuvių ir tautinių mažumų mokyklose. Šie pokyčiai tiesiog įsiutino didžiausią Lietuvos tautinę mažumą – lenkus. Prieš pat naujuosius mokslo metus šis nepasitenkinimas virto streikais ir raginimais lenkų kilmės Vilniaus krašto gyventojams neleisti vaikų į mokyklas, kol bus pakeistas Švietimo įstatymas. Ieškoti kompromiso tarp dviejų stovyklų turėjo Lietuvos pasiūlyta tris mėnesius dirbusi dvišalė švietimo ekspertų komisija.
 
Deja, per įvykusius penkis ekspertų komisijos susitikimus lenkų pozicija „apsuko ratą“ ir grįžo į „mirties tašką“ – besąlygišką reikalavimą pakeisti Švietimo įstatymą. Lenkijos pusė taip pat atsisakė teikti bendras išvadas. Pasak švietimo viceministro Vaido Bacio, iš Lenkijos kolegų buvo tikimasi daugiau konstruktyvių pasiūlymų, tačiau ekspertų susitikimuose nepavyko atitrūkti nuo politinių nesutarimų. Lenkijos parlamento komisija santykiams su diaspora taip pat tvirtina, kad naujojo Švietimo įstatymo nuostatos prieštarauja 1994 m. Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinei sutarčiai.
 
Lenkų tautinės mažumos Vilniaus krašte problemos sukėlė ir Knuto Vollebaeko, ESBO Aukščiausiojo komisaro žmogaus teisių klausimais, susirūpinimą. Jis pasiūlė šalims ieškoti konstruktyvių sprendimų, kol nesutarimai neperaugo į rimtą konfliktą.
Šių metų sausį publikuotame interviu žurnalui „IQ“ užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis teigia, kad „Lietuva nepasiduos Lenkijos spaudimui, ir visus klausimus dėl savo piliečių šalies Vyriausybė spręs savarankiškai“.
 
Paradoksalu, kad Lietuvos priimtajam analogiškas švietimo įstatymas veikia ir Lenkijoje, tačiau nuo atsakymo dėl lietuvių tautinės mažumos teisių Lenkijoje apsaugos Varšuva sugeba išsisukti. Varšuvos parodytas sugebėjimas tarptautinei bendruomenei „ištransliuoti“ ne objektyviausią, bet jos interesus atitinkančią „skriaudžiamų Lietuvos lenkų“ problemą rodo, kad Lenkijos tarptautinis prestižas gerokai lenkia Lietuvos – nors Vilnius teisiniais ginčo aspektais ir pripažįstamas „teisiu“, tarptautinėje bendruomenėje labiau įsitvirtinusi lenkiškoji problemos traktavimo versija. Kita vertus, kaip minėtame interviu teigė A. Ažubalis, Lietuvai nereikia „vyresniojo brolio“.
 
Galios konfigūracijos tarptautinėje arenoje yra nepatvarios, tad dėl trumpalaikių geopolitinių žaidimų atstumdama nors ir mažą, bet stabilų ir patikimą partnerį, Varšuva iš šios situacijos rizikuoja išeiti kaip pralaimėtoja.
  
„Juodos katės“ beieškant
 
Kyla klausimas, kas tapo ta „juoda kate“, perbėgusia kelią Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimui ir dviejų valstybių strateginę partnerystę pavertusia istoriniais pykčiais?
 
Visų pirma vertėtų prisiminti, kad Lietuvos ir Lenkijos abipusis nepasitikėjimas ir nesutarimai iš niekur neatsirado ir niekur nedingo. Iki sovietų okupacijos Lietuvai „priešas Nr. 1“ buvo būtent Lenkija, dėl to pro pirštus pasižiūrėta į sovietų grėsmę. Deja, už tokį Lenkijos „demonizavimą“ Lietuva skaudžiai sumokėjo – pagal formulę „Vilnius – mūsų, bet mes – rusų“. Taigi, kaimynių santykiai – jų neišspręsti nesutarimai, abipusis nepasitikėjimas ir fobijos – bemaž pusei amžiaus buvo „įšaldyti“. Dvidešimtojo amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje, žlugus Sovietų Sąjungai, „užšaldytos“ Lietuvos ir Lenkijos problemos ėmė atitirpti, o antilenkiškos nuotaikos buvo gana stiprios.
 
Vis dėlto, bendrų interesų labui buvo nuspręsta susitaikyti ir nustumti dvišalius skaudulius į šoną – 1992-aisiais buvo pasirašyta deklaracija dėl draugiškų santykių, 1994-aisiais – tarpvalstybinė sutartis dėl dvišalių santykių. Beje, kelis dešimtmečius trukusią strateginę partnerystę labai sustiprino ne tik bendri tikslai – integracija į ES ir NATO, bet ir bendras priešas – Rusija.
 
Antra, šiuo metu Lenkija stengiasi išnaudoti palankias tarptautines aplinkybes tapti svaresne tarptautinės politikos žaidėja. Pasaulio ekonomikos krizės akivaizdoje sugebėjusi ne tik išvengti recesijos, bet ir užsiauginti „ekonominius raumenis“, Lenkija ėmė labiau pasitikėti savimi. Politinio „svorio“ šaliai pridėjo ir pirmininkavimas Europos Sąjungai antroje metų pusėje. Be to, galima teigti, kad šalies politinį elitą susitelkti ir aktyviau ginti nacionalinius interesus paskatino ir skaudi Smolensko tragedija. Taigi, dėl šių veiksnių Lenkija Lietuvos atžvilgiu ima elgtis kaip didžioji valstybė, tai yra pradėjo diktuoti savo sąlygas, o ne ieškoti kompromiso. Kaip taikliai pastebėjo prof. Vytautas Landsbergis, „Lenkija „didelė“ mokosi būti iš Rusijos“.
 
Vis dėlto, Lietuvos ir Lenkijos nesutarimai ilgalaikėje perspektyvoje nėra naudingi nė vienai iš šalių. Pirmiausiai dėl buvusių sąjungininkų nesutarimų turėtų džiūgauti Rusija, nes daug žadantis dviejų valstybių „projektas“ grasina susinaikinti iš vidaus, vadinasi, Maskvai sumažėja tiek Rytų Europos „atplėšimo“, tiek energetinio diktato apribojimo, tiek ir Rusijos „sulaikymo“ ES rizika.
 
Be to, susipykusios Lietuva ir Lenkija praranda nemenkai įtakos ES – ne paslaptis, kad tarptautinėje arenoje dviejų partnerių koalicija yra gerokai daugiau nei aritmetinė jų galių suma. Ir, galiausiai, nesugebėjimas sklandžiai spręsti dvišalių problemų su kaimynais negerina nė vienos iš šalių tarptautinio įvaizdžio.

  

Komentarai

Naujausi straipsniai