Laura Kirvelytė   |   savaitraštis ATGIMIMAS   |   2012-10-16

Karo preliudija

  
Karo preliudija Laura Kirvelytė

Turkija tvirtina neketinanti atakuoti Sirijos, tačiau savo rankose jau laiko leidimą karui. Ar jis bus panaudotas praktiškai? Ar užteks tik pagrasinti?

Susišaudymai tarp Sirijos ir Turkijos, pareikalavę civilių aukų, nerimsta nuo spalio 3-iosios. Spalio 4-ąją, antrąją neramumų dieną, Turkijos parlamentas suteikė šalies karinėms pajėgoms leidimą vykdyti karinius veiksmus už Turkijos ribų. Kol kas Turkija neigia besirengianti karui su Sirija, tačiau kaupia karines pajėgas prie 900 km ilgio sienos su ja.
Po to, kai praėjusių metų pavasarį prasidėję protestai Sirijoje peraugo į ginkluotą kovą tarp režimo ir sukilėlių, Turkija buvo viena aktyviausių Bašaro al Assado nuvertimo ir tarptautinės intervencijos, siekiant sustabdyti masines civilių žudynes Sirijoje, šalininkė.
Netylant neramumams abiejų šalių pasienyje, Turkijos prezidentas Abdullah Gulis pareiškė, kad Sirijoje rutuliojasi blogiausias scenarijus, ir paragino tarptautinę bendruomenę imtis neatidėliotinų veiksmų jam sustabdyti.
Kurdų problema
 
Užsitęsęs pilietinis karas Sirijoje ir blogėjantys B.al Assado režimo, kontroliavusio kurdų mažumą, santykiai su Turkija sudaro palankias sąlygas kurdų separatizmui reikštis. Sirijos vidaus krizės ir konfrontacijos su Turkija fone vėl pasigirdo kurdų idėjos apie galimybę suvienyti Turkijoje, Sirijoje, Irane ir Irake gyvenančius kurdus į vieną valstybę, ar bent jau gauti plačią autonomiją.
Sirijos pilietinis karas anksčiau išsisklaidžiusią kurdų mažumą privertė koncentruotis Šiaurės rytinėje šalies dalyje, prie Turkijos ir Irako sienų. Šis regionas, be kita ko, yra ir labiausiai industrializuotas Sirijoje. B.al Assado režimas jau yra per silpnas, kad galėtų imtis priemonių prieš tokius kurdų veiksmus.
 
Panašus procesas vyksta ir Turkijoje – ties siena su Sirija ėmė mobilizuotis ir Turkijos kurdai, pasienio miesteliuose pradėję kelti savo vėliavas ir neva skelbti autonomiją.
 
Pasinaudojusi suirute Sirijoje, kurdų mažuma gali išsireikalauti autonomijos, kaip tai nutiko Irake. Tuomet Turkijai būtų dar sudėtingiau sulaikyti savo kurdus nuo analogiškų reikalavimų.
Situaciją komplikuoja tai, kad Kurdų darbininkų partija (plačiau žinoma kaip PKK), kuri Turkijoje, JAV ir ES yra laikoma teroristine organizacija, nuo 1990-ųjų yra pradėjusi didelio masto kovą prieš Turkijos saugumo pajėgas. Taigi nenuostabu, kad praėjusią savaitę Turkijos ministro pirmininko pavaduotojas Besiras Atalay apkaltino Damaską finansuojant PKK. Ekspertų teigimu, kylanti kurdų ekstremizmo grėsmė gali būti vienas svariausių pretekstų Turkijos armijai įsiveržti į Siriją.
 
NATO ir kolektyvinė gynyba
Turkija kol kas tvirtina kariauti prieš Siriją nenusiteikusi, o parlamento suteiktą leidimą vykdyti karines operacijas Sirijoje vadina veikiau atgrasymo priemone nei realia karo opcija. Tačiau, jei atgrasymo strategija nesuveiks, šaliai teks imtis puolimo strategijos.
Ankara tikisi, kad, atidarius frontą su Sirija, jai vienai kovoti netektų – suveiktų NATO kolektyvinės gynybos principas. Siekdama parengti Aljansą būsimai intervencijai, Turkija šaukia neeilinius NATO posėdžius kiekvienąkart, kai pasienyje įvyksta apsišaudymai. Po pastarojo tokio susitikimo spalio 9-ąją NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas patikino, kad Aljansas turi visus reikalingus planus ir yra pasirengęs ginti Turkiją, jei šią užpultų Sirija. Tai – stipriausias NATO vadovo išreikštas palaikymas Ankarai nuo susišaudymų su Sirija pradžios praėjusią savaitę.
Tačiau ekspertai abejoja, ar NATO artimiausiu metu ryšis tiesioginei intervencijai į Siriją. Visų pirma, Turkijos prašymas apingti ją nuo Sirijos automatiškai nereiškia neatidėliotino NATO įsitraukimo, nes tokiam žingsniui vienbalsiai turi pritarti Aljanso taryba. Antra, šiuo metu didžiausias NATO prioritetas yra karas Afganistane, taigi dar vieną frontą Aljansas vargu ar galėtų sau leisti.
 
Rusijos stabdis
 
Tarptautinė bendruomenė aktyviai ragina Siriją ir Turkiją susilaikyti nuo jėgos naudojimo ir kiek įmanoma vengti įtampos didėjimo. Prie šių raginimų prisideda ir Maskva. Tačiau Turkijos ministras pirmininkas Recepas Tay­yipas Erdoganas apkaltino Maskvą sąmoningai trukdant užkirsti kelią kraujo liejimui Sirijoje. Šių metų liepą Rusija, kartu su Kinija, Jungtinių tautų Saugumo taryboje užblokavo rezoliuciją, numatančią daugiau sankcijų B.al Assado režimui. Tai Maskva ir Pekinas padarė jau trečią kartą iš eilės. Kyla klausimas, kodėl Rusija taip budriai „saugo“ status quo situaciją Sirijoje?
 
Visų pirma, Maskvą ir Damaską jungia glaudūs kariniai ryšiai. Rusija ir Sirija dar nuo 1971-ųjų turi susitarimą, leidžiantį Maskvos kariniams laivams naudotis Sirijos Tartuso uostu. Susitarime taip pat numatyta, kad, esant reikalui, Tartusas galėtų būti pertvarkytas į nuolatinę Rusijos karinio laivyno bazę. Dar daugiau, nuo 2006 m. Rusija yra pagrindinis ginklų tiekėjas B.al Assado režimui.
 
Antra, Maskvai yra naudingas ir „šalutinis poveikis“, kurį sukelia esamos ydingos padėties Sirijoje „įšaldymas“. Saikingas Turkijos silpninimas leidžia Maskvai tikėtis, kad Ankara sumažins savo ambicijas regione, t.y. nesiims dominuojančio vaidmens Pietų Kaukaze, kurį Rusija laiko savo įtakos ir interesų arena.
Ir, galiausiai, tokiomis priemonėmis Maskva bando įrodyti sau ir tarptautinei bendruomenei esanti didžioji galia, be kurios nė vienas svarbus sprendimas globaliu lygiu neturi ir negali būti priimtas.
BOX:
JAV stebėsenos ir geopolitinių analizių centras „Stratfor“ apie situacijos Sirijoje prognozes ketvirtajam 2012 m. ketvirčiui
 
- Sukilimas Sirijoje peraugo į sekinantį karą, kuriame nė viena iš pusių nėra pajėgi pasiekti persvaros. B.al Assado režimas silpsta, tačiau sukilėliai yra prastai ginkluoti ir toliau priversti remtis ginkluotės tiekimo valdančiajam režimui linijų trikdymo strategija. Mažai tikėtina, kad B.al Assado režimas žlugtų iki šių metų pabaigos.
- Užsienio intervencija į Siriją per paskutinįjį šių metų ketvirtį taip pat mažai tikėtina. JAV Sirijos konflikte vengs lyderio vaidmens ir skatins aktyviau šiame fronte veikti regionines jėgas – Turkiją ir Prancūziją.
- Turkija, siekdama užkirsti kelią kurdų ekstremizmo plitimo grėsmei, gali panaudoti karinę jėgą prieš Šiaurės Vakarų Siriją, kurioje aktyviai veikia su Kurdų darbininkų partija siejami ekstremistai.
 
 
  

Žymos: Politika, Laura Kirvelytė, Užsienio politika,

Komentarai

Naujausi straipsniai