Česlovas Iškauskas, savaitraštis ATGIMIMAS   |   2011-11-23

Italija: ar nauja vyriausybė išgelbės Romą?

  
Italija: ar nauja vyriausybė išgelbės Romą? M.Monti Briu­se­ly­je dirbo 10 me­tų.

Italų rašytojas ir dailininkas Carlas Levis Italiją palygino su artišoku, kai kiekvienas vaisiaus lapelis po savimi slepia dar vieną, kiekvienas sluoksnis uždengia po savimi esantį... Dabar šį artišoką perskrodė peilis, atidengdamas papuvusį vidų: šalis apimta ekonominės ir politinės krizės, kuri slenka per visus ES pietus. Į kieno rankas šiandien patenka tas peilis?

Apie iš prem­je­ro pos­to pa­si­trau­ku­sį 75–me­tį Sil­vio Ber­lus­co­ni Lie­tu­vos šmaikš­tuo­lis pa­sa­ky­tų: ži­lė gal­von, vel­nias uo­de­gon... Tai bu­vo ir te­bė­ra spal­vin­ga as­me­ny­bė. Ita­li­jo­je ma­žiau­siai kal­ba, ką cen­tro de­ši­nių­jų par­ti­jos ly­de­ris pa­da­rė ša­liai, bet su pa­si­mė­ga­vi­mu ap­ta­ria jo mei­lės nuo­ty­kių, kon­flik­tų su ži­niask­lai­da ir opo­nen­tais, be­ga­li­nių teis­mų rei­ka­lus. Ne­at­si­tik­ti­nai jo pir­mo­jo­je dar­bo biog­ra­fi­jos ei­lu­tė­je už­ra­šy­ta: tu­rė­jo ne­blo­gą bal­są, dai­na­vo krui­zi­niuo­se lai­vuo­se...
Prem­je­ras ta­len­tin­go lo­ve­la­so kai­ly­je
 
Bet šių me­tų lap­kri­čio 12–ąją šis „ka­va­lie­riu­mi“ pra­var­džiuo­ja­mas po­li­ti­kas (šiaip šis api­bū­di­ni­mas reiš­kia „ku­ni­gaikš­tį“, ta­čiau vi­du­ram­žių bri­tai ka­ra­liaus Char­le­so I lai­kais jam su­tei­kė nei­gia­mą pras­mę – „ar­kli­nin­kas“ pa­gal vul­ga­rio­sios lo­ty­nų kal­bos žo­dy­ną „ca­bal­la­rius“) tu­rė­jo pa­si­trauk­ti iš val­džios vir­šū­nės, taip su­teik­da­mas pro­gą ko­a­li­ci­nei, va­di­na­ma­jai San­tar­vės, vy­riau­sy­bei įgy­ven­din­ti tik ką Se­na­to pa­tvir­tin­tą kri­zės įvei­ki­mo pla­ną.
 
Šiaip jau ita­lai, kaip ir lie­tu­viai, mėgs­ta odio­zi­nius ly­de­rius ir ne­re­tai jiems pa­ti­ki aukš­tus pos­tus. Tai tam tik­ro te­le­vi­zi­nio po­li­ti­nio šou at­mai­na, ku­ri Ita­li­jo­je ne­pa­ly­gin­ti ge­riau iš­plė­to­ta ne­gu Lie­tu­vo­je. Štai ko­dėl laik­raš­tis „La Re­pub­bli­ca“ pa­gi­ria­mą­jį straips­nį bu­vu­siam prem­je­rui S.Ber­lus­co­ni pa­va­di­no taip: „Di­džio­jo mag­na­to, pra­lo­šu­sio dėl ne­iš­te­sė­tų pa­ža­dų, spek­tak­lis“. Jo fe­no­me­nas sly­pi šiuo­lai­ki­nia­me, net­gi post­mo­dernistiniame val­dy­mo ir el­ge­sio sti­liu­je.
 
Šia­me mo­de­ly­je ra­si­me ame­ri­kie­tiš­kų bruo­žų (pra­de­dant šei­mi­nin­ka­vi­mu „AC Mi­lan“ fut­bo­lo klu­be ir bai­giant dvie­jų di­džiu­lių kom­pa­ni­jų „Me­dia­set“ bei „Ban­ca Me­dio­la­num“ ak­ci­jo­mis – 40 proc. ir 30 proc.), nau­jos an­ti­po­li­ti­kos ele­men­tų (ar­tis­tiš­ko­jo kon­ser­va­to­riaus Ro­nal­do Re­a­ga­no ir skan­da­lin­go­jo kom­piu­te­ri­nės tech­ni­kos mag­na­to, dvie­jų JAV pre­zi­den­to rin­ki­mų kam­pa­ni­jų da­ly­vio Ros­so Pe­rot).
 
Tai gar­se­ny­bės kul­to ir re­gi­nių pa­sau­lio žmo­gaus mi­ši­nys (tas pats R.Re­a­ga­nas ir jė­gos kul­to at­sto­vas bei res­pub­li­ko­nų pa­ži­ba A.Schwar­ce­neg­ge­ris), ži­niask­lai­dos ma­ši­nos va­rik­lis (kaip Ru­per­tas Mur­do­chas, ku­rio įpė­di­nis sū­ne­lis Ja­me­sas da­bar ei­na teis­mo ke­liais), o kar­tu jis – Ro­mos ir Mi­la­no „bor­de­lių“ ži­no­vas, ne kar­tą nau­do­ję­sis jų pa­slau­go­mis...
 
Tai­gi S.Ber­lus­co­ni, ne­pai­sy­da­mas sa­vo gar­baus am­žiaus, su­kū­rė hib­ri­di­nę stip­rios val­džios, vi­lio­jan­čio vie­šu­mo ir amo­ra­lios elg­se­nos fi­gū­rą. Ir tai – se­nų, stip­rias šak­nis įlei­du­sių, kaž­kaip su­gy­ve­nan­čių XX am­žiaus ide­o­lo­gi­jų – ka­ta­li­ky­bės ir ko­mu­niz­mo – de­ri­nys.
Da­lis ita­lų, o ir Briu­se­ly­je, lau­kia, kad, nu­žen­gus nuo pje­des­ta­lo po­li­tikui S.Ber­lus­co­ni, eko­no­mi­nė pa­dė­tis ša­ly­je stai­ga pa­ge­rės. Bet juk struk­tū­ri­nės Ita­li­jos pro­ble­mos ali­no ją nuo se­no. Ne vel­tui sa­ky­da­vo, kad Ape­ni­nai – vie­na sil­pniau­sių gran­džių Eu­ro­po­je. Kur ki­tur, jei ne Ita­li­jo­je, po­ka­riu vy­riau­sy­bės kei­tė­si daž­niau ne­gu kar­tą per me­tus...
 
S.Ber­lus­co­ni tar­si ir bu­vo pa­žei­dęs šią tra­di­ci­ją: tris kar­tus bu­vęs prem­je­ru jis pa­gal tai už­ima tre­čią vie­tą po Be­nit­to Mus­so­li­nio ir Gio­van­nio Gio­lit­ti‘o. Bet jo bė­da ta, kad jis daug ža­dė­jo. Štai ko­dėl ita­lams pa­bo­do į prem­je­rą S.Ber­lus­co­ni žvelg­ti vien tik kaip į vi­suo­me­nės pa­ja­cą, kai vals­ty­bės eko­no­mi­ka ar­tė­ja prie pra­ra­jos. Ir vis dėl­to, ra­šo­ma „La Re­pub­bli­ca“ ap­žval­gi­nin­ko ir ita­lų ma­fi­jos ži­no­vo Ale­xan­de­rio Stil­le‘s straips­ny­je, 17–a jo bu­vi­mo ak­ty­vio­je po­li­ti­ko­je me­tų bus va­di­na­mi Ber­lus­co­ni era, nors di­dy­sis po­li­ti­kos ir šou eks­pe­ri­men­tas vir­to tik ge­res­nio ir ita­liš­kai links­mes­nio gy­ve­ni­mo iliu­zi­ja.
 
So­li­dus eko­no­mis­tas, bet be val­dy­mo pa­tir­ties...
 
Ir štai nau­jas, po ka­ro jau 39–asis Ita­li­jos mi­nist­ras pir­mi­nin­kas – 68–erių ne­par­ti­nis Ma­rio Mon­tis. Tai vi­siš­ka prie­šin­gy­bė bu­vu­siam prem­je­rui S.Ber­lus­co­ni: san­tū­rus, pa­si­tem­pęs, ma­ža­žo­dis, so­li­dus. Gi­mė ban­ki­nin­ko šei­mo­je Va­re­zės mies­te 1943–ųjų ko­vo 19–ąją, kai Eu­ro­po­je ir vi­sa­me pa­sau­ly­je siau­tė ka­ras, Ita­li­jo­je vieš­pa­ta­vo fa­šis­tai su B.Mus­so­li­niu prie­ky­je.
 
Bai­gė eko­no­mi­ką Mi­la­no Boc­co­nio uni­ver­si­te­te, ku­ria­me da­bar iš­rink­tas rek­to­riu­mi, taip pat Je­lio uni­ver­si­te­te JAV, kur mo­kė­si pas gar­sų­jį No­be­lio pre­mi­jos lau­re­a­tą Ja­me­są To­bi­ną – ban­kų tarp­tau­ti­nių ope­ra­ci­jų ap­mo­kes­ti­ni­mo idė­jos tė­vą. 1970–ai­siais J.To­bi­nas pa­sau­lį nu­ste­bi­no ori­gi­na­lia idė­ja: jis siū­lė 1 proc. pa­sau­li­nio ka­pi­ta­lo skir­ti toms vals­ty­bėms, ku­rios tuo me­tu skur­do. Ne­daug jo idė­jų įsi­tvir­ti­no pa­sau­lio eko­no­mi­ko­je, o štai No­be­lio pre­mi­ja bu­vo skir­ta už fi­nan­sų rin­kos ir jų san­ty­kio su eik­vo­ji­mu, pro­duk­ci­jos ga­my­ba ir kai­na ana­li­zę.
Po to­kių moks­lų M.Mon­tis 15 me­tų dės­tė eko­no­mi­ką Tu­ri­no uni­ver­si­te­te, pas­kui 1984 m. ėmė va­do­vau­ti Boc­co­nio uni­ver­si­te­tui Mi­la­ne. Po 10 m. ta­po eu­ro­ko­mi­sa­ru. Briu­se­ly­je jis bu­vo pa­grin­di­nis ko­vos su mo­no­po­li­jo­mis biu­ro­kratas, iš­kė­lęs ir lai­mė­jęs by­las prieš JAV gi­gan­tes „Mic­ro­soft“ ir „Ge­ne­ral Elec­tric“ dėl Eu­ro­pos kon­ku­ren­ci­jos įsta­ty­mų pa­žei­di­mų. Ko­mi­sa­ro pa­stan­go­mis 2004 m. „Mic­ro­soft“ bu­vo nu­baus­ta 497 mln. eu­rų bau­da už pre­ky­bos mo­no­po­li­za­vi­mą že­my­ne.
 
Briu­se­ly­je jis iš­bu­vo 10 me­tų. Iš čia į Tu­ri­ną, pa­sak „The Eco­no­mist“, jis par­si­ve­žė ir „Su­per Ma­rio“ pra­var­dę. Ją pa­vel­dė­jo ir da­bar­ti­nis Eu­ro­pos cen­tri­nio ban­ko pre­zi­den­tas Ma­rio Drag­his, taip pat ita­lų ban­ki­nin­kas ir eko­no­mis­tas, vos prieš dvi sa­vai­tes pa­kei­tęs Je­an–Clau­de Tri­chet ECB va­do­vo pos­te. Be­je, ke­le­tą die­nų prieš di­dži­ą­sias per­mai­nas Ita­li­jos pre­zi­den­tas Ge­or­gio Na­po­li­ta­no M.Mon­ti su­tei­kė se­na­to­riaus iki gy­vos gal­vos ti­tu­lą...
 
Ieš­kant pa­na­šu­mų...
 
Ne­si­im­si­me spręs­ti, ko­kia at­ei­tis lau­kia šio so­li­daus po­no. Ven­gi­mas vel­tis į po­li­ti­nius ar ki­to­kius spek­tak­lius – M.Mon­ti pri­va­lu­mas. Ta­čiau ar to san­tū­raus ir Briu­se­ly­je mėgs­ta­mo eko­no­mis­to bruo­žų pa­kaks, kad nuo Ita­li­jos nu­vy­tų ar­tė­jan­tį ban­kro­to bau­bą, pa­ro­dys at­ei­tis. Ne­to­li­ma. Jau sa­vai­tės pra­džio­je nau­ja­sis prem­je­ras pre­zi­den­tui pa­tei­kė 12–os mi­nist­rų ka­bi­ne­tą.
 
Nie­kur ne­ra­dau in­for­ma­ci­jos, kad M.Mon­tis kaip nors bū­tų pa­mi­nė­jęs Lie­tu­vą ar­ba su ja su­si­jęs. Gal­būt kai ES ko­mi­sa­re dir­bo da­bar­ti­nė mū­sų ša­lies va­do­vė D.Gry­baus­kai­tė.
O štai su bu­vu­siu prem­je­ru S.Ber­lus­co­ni jau kai kas pa­ra­le­lių ap­ti­ko. Ne­se­niai bal­ta­ru­sių di­si­den­tė, ga­vu­si po­li­ti­nį prie­globs­tį Lie­tu­vo­je, por­ta­lo „Char­ti­ja‘97“ re­dak­to­rė Na­ta­li­ja Ra­di­na in­ter­viu dien­raš­čiui „Met­ro“ pa­reiš­kė, kad D.Gry­baus­kai­tės ir S.Ber­lus­co­ni pa­na­šu­mas – jų po­žiū­ris į A.Lu­ka­šen­kos rep­re­si­jas. Prieš dve­jus me­tus Mins­ką ap­lan­kęs Ita­li­jos prem­je­ras ir dik­ta­to­rių pri­ėmu­si, pas­kui pas jį pa­ti nu­vy­ku­si D.Gry­baus­kai­tė ši­taip „įtei­si­na dik­ta­tū­rą, di­si­den­tų žu­dy­mą, tūks­tan­čių žmo­nių įka­li­ni­mą“.
 
Na, o mes čia, Lie­tu­vo­je, bent jau ga­li­me guos­tis, kad dar sy­kį ne­iš­gar­sė­si­me kaip ša­lis, tie­kian­ti cha­riz­ma­tiš­ka­jam ita­lų lo­ve­la­sui vi­so­kias „ra­sas ku­ly­tes“, iš to dar už­dir­ban­čias be­veik po mi­li­jo­ną... Ge­riau jau ar­ti­šo­ką lukš­ten­ti.
 
www.is­kaus­kas.lt
 
 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai