Daiva Repečkaitė, savaitraštis ATGIMIMAS   |   2011-11-25

Ispanams – darbo, ne pažadų

  
Ispanams – darbo, ne pažadų Ispanijoje daug talentingo jaunimo, kuris negali rasti darbo.

Kas ga­lė­jo pa­gal­vo­ti, kad dar prieš kiek dau­giau nei de­šimt­me­tį lie­tu­vių iš­sva­jo­tas El­do­ra­das su sa­vo apel­si­nų plan­ta­ci­jo­mis taps ša­li­mi, tu­rin­čia aukš­čiau­sią ne­dar­bo ly­gį, ar pro­tes­tų ban­gos gim­ti­ne?

Is­pa­ni­jo­je ne­dar­bas, at­ro­do, yra ta­pęs kas­die­nės kul­tū­ros da­li­mi, bet nau­jas, daug jau­ni­mo pri­trau­kęs „pa­si­pik­ti­nu­sių­jų“ (in­dig­na­dos) ju­dė­ji­mas sie­kia ne tik pri­vers­ti po­li­ti­kus pa­ga­liau ką nors dėl to daryti, bet ir pa­keis­ti dau­gy­bę sis­te­mos bruo­žų, įskai­tant de­mo­kra­tinio at­sto­va­vi­mo prin­ci­pus.
Tai­kius pro­tes­tus gat­vė­se, į ku­riuos po­li­ti­kams il­gai­niui te­ko at­si­žvelg­ti, „The Eco­no­mist“ pa­va­di­no man­da­giau­siu pas­ta­rų­jų me­tų pro­tes­to ju­dė­ji­mu ir mes­te­lė­jo: „Čia jums ne Atė­nai.“ Ta­čiau po­li­ti­kai ne­mo­ka tar­tis su to­kiu pla­čiu, for­ma­lių ly­de­rių ne­tu­rin­čiu vi­suo­me­nės są­jū­džiu.
 
Mak­ro­duo­me­nys ne­džiu­gi­nan­tys: re­mian­tis „Eu­ros­tat“, Is­pa­ni­jo­je ne­dar­bo ly­gis yra aukš­čiau­sias Eu­ro­po­je – 22,6 proc. Pa­ly­gin­ti su pas­ta­rai­siais me­tais, jis au­go, kaip ir vi­so­je Pie­tų Eu­ro­po­je (Bal­ti­jos ša­ly­se spar­čiau­siai ma­žė­jo, pa­ly­gin­ti su ki­to­mis Eu­ro­pos Są­jun­gos na­rė­mis). Jau­ni­mo ne­dar­bo ly­gis sie­kia net 48 proc. Is­pa­ni­jo­je taip pat di­džiau­sias ES il­ga­lai­kio ne­dar­bo ly­gis. Bet tai – tik led­kal­nio vir­šū­nė. Ofi­cia­lus ne­dar­bo ly­gis mas­kuo­ja bū­rį jau­ni­mo, šo­ki­nė­jan­čio nuo vie­nos ne­mo­ka­mos sta­žuo­tės prie ki­tos, nuo vie­nų kur­sų prie ki­tų, kad pa­ge­rin­tų sa­vo ga­li­my­bes dar­bo rin­ko­je. Ga­liau­siai iš­ei­na, kad dau­gu­ma il­gą lai­ką lie­ka pri­klau­so­mi nuo tė­vų ir ne­ga­li nuo­mo­tis būs­to sa­va­ran­kiš­kai. Tai dar la­biau ap­ri­bo­ja ga­li­my­bes ieš­ko­ti dar­bo – ne­ga­li tie­siog per­si­kel­ti į ki­tą ša­lies re­gio­ną.
 
Is­pa­ni­ja knibž­da kū­ry­bin­go, lais­vo ir smal­saus jau­ni­mo, bet dar­bų jiems rei­kia ieš­ko­ti su ži­bu­riu. Tik­ras ste­buk­las, kad to­kia pa­dė­tis ne­nu­ver­ti­na švie­ti­mo. Net ir ži­no­da­mi, ko­kia kon­ku­ren­ci­ja ir ne­sau­gu­mas jų lau­kia, jau­nuo­liai stu­di­juo­ja ir hu­ma­ni­ta­ri­nius, ir so­cia­li­nius moks­lus, ti­kė­da­mie­si, kad gal jie bus tie lai­min­gie­ji, ku­rių įgū­džiai ir en­tu­ziaz­mas bus ap­do­va­no­ti už­tik­rin­ta dar­bo vie­ta – net jei ir po po­ros me­tų ne­mo­ka­mų sta­žuo­čių.
 
Žvel­giant iš ne­oli­be­ra­lių po­zi­ci­jų, ne­sun­ku pa­gal­vo­ti: iš­ties, ko­dėl glo­ba­lus ka­pi­ta­las tu­rė­tų nu­sės­ti Is­pa­ni­jo­je? Ne­gin­či­ja­mas pri­va­lu­mas, ži­no­ma, – di­de­lė vi­di­nė rin­ka ir po­pu­lia­ri kal­ba, ku­rią mo­ka ne tik vie­ti­niai, bet ir bū­rys Vi­dur­že­mio jū­ros kul­tū­rų su­vi­lio­tų ki­tų ša­lių gy­ven­to­jų. Ta­čiau iš pa­žiū­ros dar­bas ne itin pro­duk­ty­vus, daug pro­ce­sų už­trun­ka. Kas ne­gir­dė­jo le­gen­dų apie gar­sų­jį „ry­toj“ prin­ci­pą, ku­ris ga­lio­ja ir biu­ro­kratijoje?
 
Re­mian­tis „Eu­ros­tat“ duo­me­ni­mis, dar­bo jė­gos są­nau­dos vi­du­ti­niš­kos, pri­lygs­ta Grai­ki­jai ir Slo­vė­ni­jai. Iš šių są­nau­dų so­cia­li­nės įmo­kos su­da­ro 20–25 proc., kaip ir Pie­tų Pran­cū­zi­jo­je, Če­ki­jo­je, Lie­tu­vo­je. Strei­kai ne to­kie pa­pli­tę kaip Grai­ki­jo­je, bet dar­buo­to­jai mo­ka ko­lek­ty­viai pa­ko­vo­ti už sa­vo tei­ses. Tai, žiū­rint iš ver­slo po­zi­ci­jų, su­trik­do in­fra­struk­tū­rą. Už­sie­nio kal­bų ži­nios – vie­nos pras­tes­nių Eu­ro­po­je. Vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je už­sie­nio kal­bos mo­ko­si tik kas tre­čias, bet tai vis tiek dau­giau nei ki­to­se Pie­tų Eu­ro­pos ša­ly­se.
 
Gy­ven­da­ma Iz­ra­e­ly­je su­ti­kau ne­ma­žai vo­kie­čių, taip įsi­my­lė­ju­sių tą ša­lį ir no­rin­čių jo­je dirb­ti, kad pasiryžusių kan­triai do­ro­tis su gau­sy­be ne žy­dų kil­mės už­sie­nie­čiams tai­ko­mų biu­ro­kratinių sun­ku­mų. Ten vo­kie­čiai ras­da­vo tai, kas juos ža­vi Is­pa­ni­jo­je ar Ita­li­jo­je (jū­rą, pui­kų mais­tą ir ma­žiau tai­syk­lių kaip gy­ven­ti), kar­tu su jiems pri­im­ti­na dar­bo eti­ka: daug ir sun­kiai (su virš­va­lan­džiais, be nu­si­skun­di­mų ir strei­kų) dir­ban­čiais žmo­nė­mis. Ly­giai taip pat Ry­tų Eu­ro­po­je, ku­ri ne­ga­li pa­si­gir­ti ma­lo­niu kli­ma­tu ir ge­ru mais­tu, už­sie­nie­čius daž­nai ža­vi žmo­nių darbš­tu­mas. Is­pa­nų ir ki­tų pie­tų eu­ro­pie­čių įpro­čiai tuo tar­pu yra ta­pę eu­ro­pie­čių ko­lek­ty­vi­nių prie­ta­rų da­li­mi – įpras­ta pa­si­šyp­so­ti, pa­juo­kau­ti apie tai, kaip is­pa­nai sa­ko „ry­toj“, ir ža­vė­tis jų kul­tū­ra iš to­lo, atos­to­gau­ti ten ar iš­ei­ti į pen­si­ją, ven­giant kar­tu dirb­ti. Iš­ties iš­ti­sos sa­los ap­gy­ven­din­tos pa­si­tu­rin­čių bri­tų ir vo­kie­čių, ku­rie pa­si­ren­ka Is­pa­ni­ją iš­ei­ti į pen­si­ją ir sten­gia­si gy­ven­ti už­sie­nie­čių „ko­lo­ni­jo­se“, kur vis­kas bū­tų aiš­ku ir su­pran­ta­ma, bet virš gal­vos ka­bo­tų ne Šiau­rės, o Vi­dur­že­mio sau­lė.
Ta­čiau in­dig­na­dos čia pa­siū­ly­tų ne­ste­re­o­ti­pi­nį at­sa­ky­mą: jei taip at­ro­do iš ne­oli­be­ra­lių po­zi­ci­jų, rei­kia liau­tis iš jų žiū­rė­ti. Ir iš­ties, dau­gy­bė ste­re­o­ti­pų, ku­riais re­mian­tis ki­tiems eu­ro­pie­čiams ne­sun­ku trauk­ti per dan­tį is­pa­nus, yra tik ko­lek­ty­vi­nės są­mo­nės su­jung­tos kas­die­nio is­pa­nų gy­ve­ni­mo nuo­tru­pos. Vi­du­ti­nis dir­ba­mų va­lan­dų skai­čius (pa­gal „Eu­ros­tat“) Is­pa­ni­jo­je pri­lygs­ta Lie­tu­vai, Es­ti­jai, Aust­ri­jai ir Ny­der­lan­dams ir ge­ro­kai len­kia Pran­cū­zi­ją, Ita­li­ją, Vo­kie­ti­ją, Skan­di­na­vi­jos ša­lis. Dar­bus tu­rin­tys dar­buo­to­jai dir­ba daug ir yra iš­sun­kia­mi, kaip ir dar­buo­to­jai ki­to­se ša­ly­se. Kaž­kas čia ne­su­ba­lan­suo­ta, ar­gi ne?
 
Kai ku­rie te­ore­ti­kai skirs­to ka­pi­ta­lis­ti­nį pa­sau­lį į cen­trą, ku­ria­me su­ka­si pa­grin­di­niai fi­nan­sų srau­tai, pu­siau pe­ri­fe­ri­ją ir pe­ri­fe­ri­ją (ku­ri tei­kia tik ža­lia­vas ir pa­pras­tai gy­ve­na skur­džiau). Nors gy­ve­ni­mo stan­dar­tai san­ty­ki­nai ge­res­ni, pa­gal ga­my­bos struk­tū­rą daug Vi­dur­že­mio jū­ros vals­ty­bių pa­ten­ka į pu­siau pe­ri­fe­ri­ją. Jas iš­lai­ko tu­riz­mas, že­mės ūkis ir ki­tos su pa­lan­kiu kli­ma­tu su­si­ju­sios veik­los, bet daž­nai glo­ba­lūs fi­nan­sų srau­tai į jas rim­tai ne­žiū­ri. Egip­tas yra vie­nas eks­tre­ma­lus to­kios eko­no­mi­kos pa­vyz­dys: jau­ni­mo ne­dar­bas ten ka­tast­ro­fiš­kas, o dar­bo jė­ga to­kia pi­gi, kad nė­ra jo­kios pa­ska­tos au­to­ma­ti­zuo­ti pro­ce­sus. Ša­lį iš­lai­ko tu­riz­mas ir Su­eco ka­na­las. Ta­čiau šie sek­to­riai nie­kaip ne­ga­li įdar­bin­ti vi­sų, ieš­kan­čių dar­bo. Kad dirb­ti­nai su­ma­žė­tų ne­dar­bo ly­gis, pri­ku­ria­ma ne­rei­ka­lin­gų dar­bų: dau­gy­bė žmo­nių tik per­stum­do po­pie­rius. Pra­mo­ni­nė ga­my­ba per­si­ke­lia į Azi­ją, o pres­ti­ži­niai pi­ni­gų ir po­pie­rių stum­dy­mo dar­bai į šias ša­lis pa­pras­tai taip ir ne­at­ei­na.
 
Tai­gi, siek­da­ma iš es­mės re­for­mų, Is­pa­ni­ja tu­rės at­si­gręž­ti ne tik į de­mo­kra­tinio at­sto­va­vi­mo me­cha­niz­mus ir vals­ty­bės vaid­me­nį eko­no­mi­ko­je, bet ir į Eu­ro­pą bei kli­bin­ti įsi­šak­ni­ju­sius ste­re­o­ti­pus. Rei­kia liau­tis kal­bė­ti apie tin­gius, sa­vi­mi pa­si­rū­pin­ti ne­su­ge­ban­čius pie­tie­čius, bet kar­tu ir ne­si­ti­kė­ti, kad jie mu­šis į krū­ti­nę, pa­si­ža­dė­da­mi sun­kiai, su virš­va­lan­džiais ir be strei­kų dirb­ti ar de­monst­ruo­da­mi, kaip tai jau da­ro, kad pri­sik­vies­tų pres­ti­ži­nius in­ves­tuo­to­jus. Fak­tas, kad yra dau­gy­bė žmo­nių, ku­rie mo­ka ir no­ri dirb­ti, taip pat – kad tie, ku­rie jau dir­ba, dir­ba tiek pat, kiek ir ki­ti eu­ro­pie­čiai, ar net dau­giau. Šių žmo­nių įgū­džiai yra rei­ka­lin­gi vie­ni ki­tiems. At­ro­do, kad te­nykš­tis rin­kos me­cha­niz­mas nė­ra pa­ti ge­riau­sia prie­mo­nė už­tik­rin­ti ap­si­kei­ti­mą gė­ry­bė­mis ir įgū­džiais.
 

  

Komentarai

Naujausi straipsniai