Rusnė Naujokaitytė   |   2011-02-22

Egiptas reformoms nepasiruošęs

  
Egiptas reformoms nepasiruošęs
© V.Žvynytė
Lietuvos kelionių agentūros vel atnaujino skrydžius į Egiptą.

Po daugiau nei dvi savaites trukusių protestų ir riaušių Egipte prezidentas Hosni Mubarakas valdžią perleido ne švenčiančiai liaudžiai, o į kariuomenės rankas.

="text-align: left">Pra­ėju­sį penk­ta­die­nį, po dvi sa­vai­tes tru­ku­sių ar­šių pro­tes­tų prieš Egip­to pre­zi­den­tą Hos­ni Mu­ba­ra­ką ir jo val­džią, ša­lies pre­zi­den­tas pa­klu­so mi­nios rei­ka­la­vi­mams pa­si­trauk­ti iš pre­zi­den­to pos­to. Val­džią pe­rė­mė ar­mi­ja ir iš kar­to pa­lei­du­si par­la­men­tą su­stab­dė kon­sti­tu­ci­ją. Nau­jie­ji rin­ki­mai pa­skelb­ti įvyk­sian­tys po še­šių mė­ne­sių. Egip­to nau­jo­ji ka­ri­nė va­do­vy­bė sek­ma­die­nį pa­ža­dė­jo su­da­ry­ti spe­cia­lis­tų gru­pę ša­lies kon­sti­tu­ci­jai pa­keis­ti ir vė­liau dėl tų pa­kei­ti­mų su­reng­ti vi­suo­ti­nį re­fe­ren­du­mą. Nors ka­riuo­me­nė Egip­te yra žmo­nių ver­ti­na­ma pa­lan­kiai, ta­čiau val­džios iš­li­ki­mas ar­mi­jos ran­ko­se ro­do, kad re­ži­mas iš es­mės ne­si­keis. Eu­ro­pos spau­da reiš­kia su­si­rū­pi­ni­mą, kad ar­mi­ja pe­rė­mė val­džią ir tu­ri per daug ga­lios, bei kvie­čia Egip­tą grei­tai ir veiks­min­gai vyk­dy­ti re­for­mas.
 
Dras­tiš­kų po­ky­čių „į ge­ra“ ne­si­ti­ki

Pra­hos ver­slo dien­raš­čio HOS­PODARSKÉ NO­VI­NY au­to­rė Ire­na Kal­hou­sova ra­šo, kad po eu­fo­ri­jos nu­ver­tus H.Mu­ba­ra­ką egip­tie­čių lauk­tų ra­di­ka­lios po­li­ti­nės ir eko­no­mi­nės re­for­mos, ta­čiau abe­jo­ja, ar tai įma­no­ma val­džią pe­rė­mus ar­mi­jai. Tai, kad per dvi pro­tes­tų sa­vai­tes ne­at­si­ra­do jo­kio aiš­kaus ly­de­rio, pa­dė­tį Egip­te da­ro itin kom­pli­kuo­tą. H.Mu­ba­ra­kas per­da­vė va­do­va­vi­mą ša­liai į ka­riuo­me­nės ran­kas, o šio­ji lie­pė vi­siems pro­tes­tuo­to­jams skirs­ty­tis na­mo. Ka­riuo­me­nei li­kus le­mia­mu ele­men­tu spren­džiant Egip­to li­ki­mą, dras­tiš­kų po­ky­čių ne­rei­kė­tų ti­kė­tis nei vi­daus, nei už­sie­nio po­li­ti­ko­je. Ta­čiau klau­si­mas iš­lie­ka, ar žmo­nės, ku­rie pro­tes­ta­vo Tah­ri­ro aikš­tė­je, su­si­tai­kys su to­kiu sce­na­ri­ju­mi.

Ams­ter­da­mo dien­raš­tis TROUW tei­gia, kad po Egip­to pre­zi­den­to at­si­sta­ty­di­ni­mo penk­ta­die­nį ša­lį ėmė kon­tro­liuo­ti ka­riuo­me­nė. Nuo pat pro­tes­tų pra­džios ar­mi­ja sten­gė­si su­stip­rin­ti sa­vo po­zi­ci­ją. Egip­to at­ve­ju tai, kad val­džią pe­rė­mė ka­riuo­me­nė, bu­vo ne­iš­ven­gia­my­bė. Tai rei­kė­jo, kad vals­ty­bė ne­žlug­tų, ir ar­mi­ja šiuo at­ve­ju pa­si­el­gė ryž­tin­gai. Ta­čiau ar ka­ri­nis eli­tas su­ge­bės per­duo­ti val­džią į nau­jos ci­vi­li­nės val­džios ran­kas, pa­ro­dys tik lai­kas. Kai ka­riuo­me­nė pro­tes­tų pra­džio­je pa­lai­kė H.Mu­ba­ra­ką, pa­ro­dė, kad ji ne­įver­ti­no žmo­nių ryž­to. Opo­zi­ci­ja taip pat pra­šo­vė pro šo­ną. Da­bar rei­kės įsi­są­mo­nin­ti, kad šū­kis, skan­duo­tas Tah­ri­ro aikš­tė­je – „Ar­mi­ja ir žmo­nės tu­ri veik­ti vie­nin­gai“, – bu­vo nai­vus.
 
Rei­kia ska­tin­ti ša­lies eko­no­mi­ką

Vie­nos kai­rių­jų li­be­ra­lų dien­raš­čio STAN­DARD žur­na­lis­tas Eri­cas Fre­y­us ma­no, kad Egip­tui rei­ka­lin­gas eko­no­mi­nis au­gi­mas, ku­ris pa­dė­tų plė­to­ti de­mo­kra­tiją ša­ly­je. Mi­li­jo­nai žmo­nių, pro­tes­ta­vu­sių Kai­re ir vi­sa­me Egip­te, rei­ka­la­vo ne vien tik lais­vų rin­ki­mų ir da­ly­va­vi­mo ga­li­my­bės pri­imant po­li­ti­nius spren­di­mus. Jie no­ri dau­giau dar­bų, di­des­nių pa­ja­mų ir dau­giau so­cia­li­nių ga­ran­ti­jų. Net jei nau­jo­ji val­džia vis­ką da­rys tei­sin­gai, struk­tū­ri­nės pro­ble­mos ne­bus iš­spręs­tos. Vi­so­se ara­bų ša­ly­se dar­bo na­šu­mas yra že­mes­nis nei at­ly­gi­ni­mų ly­gis. Be naf­tos ir du­jų, nė­ra jo­kios ki­tos pra­mo­nės ša­kos, ku­rios eks­por­tas ga­lė­tų kon­ku­ruo­ti su veiks­min­gais Azi­jos tie­kė­jais. Eu­ro­pie­čiai, ku­rie yra pa­tys svar­biau­si Egip­to pre­ky­bos part­ne­riai, ga­li pa­dė­ti tik iš da­lies. Ta­čiau vis tiek bū­tų nau­din­ga, jei Eu­ro­pos Są­jun­ga at­ver­tų sa­vo rin­kas nau­joms Šiau­rės Af­ri­kos de­mo­kra­tijoms mai­nais į jų de­mok­ra­tė­ji­mą. Aki­vaiz­du, kad ara­bų ša­lys tu­ri įdė­ti ir daug sa­vo dar­bo steng­da­mo­si pa­ska­tin­ti eko­no­mi­kų au­gi­mą. Jei jie to ne­pa­da­rys, vi­sos vil­tys įgy­ven­din­ti de­mo­kra­tines re­for­mas žlugs.

Li­sa­bo­nos cen­tro de­ši­nių­jų pa­krai­pos dien­raš­tis PUB­LI­CO ko­men­tuo­ja, kad, va­sa­rio 11 die­ną at­si­sta­ty­di­nus Egip­to pre­zi­den­tui Hos­ni Mu­ba­ra­kui, pe­ri­odas, pra­si­dė­jęs 2001 m. rug­sė­jo 11 die­ną, ei­na pa­bai­gos link. Rug­sė­jo 11-oji sim­bo­li­za­vo ci­vi­li­za­ci­jų su­si­dū­ri­mo pra­džią tarp vy­rau­jan­čių Va­ka­rų ir pa­si­pik­ti­nu­sių ara­bų vals­ty­bių. Va­sa­rio 11 die­na – tai ryš­kus žen­klas iš ara­bų pa­sau­lio, ku­ris vi­sam pa­sau­liui pa­ro­dė, kad ti­kė­ji­mas de­mo­kra­tija ir lais­ve yra gy­vas. Re­vo­liu­ci­ja Kai­re pa­ro­dė, kad troš­ki­mas gy­ven­ti lais­vai ir pa­tiems rink­tis sa­vo li­ki­mą nė­ra iš­skir­ti­nai Va­ka­rų pri­vi­le­gi­ja. 18 pro­tes­to die­nų, ku­rių kul­mi­na­ci­ja bu­vo H.Mu­ba­ra­ko pa­si­trau­ki­mas iš val­džios, sim­bo­li­za­vo vi­sai žmo­ni­jai bū­din­gą no­rą tap­ti lais­viems ir pa­ge­rin­ti sa­vo gy­ve­ni­mus. Tai taip pat pa­ro­dė, kad Tu­ni­sas ne­bu­vo vie­ne­ti­nis at­ve­jis. Po įvy­kių Tu­ni­se ara­bai Kai­re pa­ro­dė, kad taip pat ga­li ban­dy­ti įšok­ti į glo­ba­li­za­ci­jos trau­ki­nį. Po il­gų de­šimt­me­čių stag­na­ci­jos is­to­ri­ja pa­ju­dė­jo ir ara­bų pa­sau­lio link. Rug­sė­jo 11-oji bai­gė­si Tah­ri­ro aikš­tė­je.
 
Svar­bios po­grin­di­nės sro­vės

Ge­o­po­li­ti­nių stu­di­jų cen­tro STRAT­FOR ana­li­ti­kai ma­no, kad Egip­te ne­įvy­ko po­pu­lia­rio­ji re­vo­liu­ci­ja tik­rą­ja šio žo­džio pras­me. Tai bu­vo at­sar­gi ir ge­rai per­gal­vo­ta val­džios iš­lai­ky­mo ir per­da­vi­mo pa­dė­tis, kai ša­lies val­dy­mo vai­ras iš­li­ko to­se pa­čio­se ran­ko­se. Įvy­kiai Al­žy­re bu­vo šiek tiek ki­to­kie – bu­vo ma­to­ma po­grin­di­nė ko­va tarp ša­lies pre­zi­den­to ir žval­gy­bos mi­nist­ro. To­kio­se ša­ly­se kaip Jor­da­ni­ja, Je­me­nas ar Bah­rei­nas yra ma­to­mos opo­zi­ci­jos gru­pės ir gen­tys, ku­rios sie­kia pa­si­nau­do­ti ga­li­my­be ir už­grob­ti val­džią, ta­čiau jos ge­rai ži­no sa­vo ri­bas. Ne­ra­mu­mai ara­bų pa­sau­ly­je iš pir­mo žvilgs­nio yra pa­na­šūs, ta­čiau ne­ga­li­ma ig­no­ruo­ti ir už­ku­li­si­nių in­tri­gų. Kiek­vie­nos iš ara­bų vals­ty­bių pa­dė­tis yra vi­siš­kai ki­to­kia ir ne­pa­ly­gi­na­ma, to­dėl re­vo­liu­ci­jų pa­pli­ti­mas re­gio­ne yra la­biau at­si­tik­ti­nis nei do­mi­no efek­tas. Ver­ti­nant pa­dė­tį vi­sa­da ver­ta ži­no­ti po­grin­di­nį kon­teks­tą ban­dant nu­sta­ty­ti, ar re­ži­mui iš tie­sų ky­la pa­vo­jus.

  

Komentarai

Naujausi straipsniai