Laura Kirvelytė   |   ATGIMIMAS   |   2013-03-19

Ar spės Moldova į ES traukinį?

  
Ar spės Moldova į ES traukinį? Prezidentas Nicolae Timofti siūlys naują premjero kandidatūrą.

Moldovai vis nepavyksta išsikapstyti iš didžiausios politinės krizės per nepriklausomybės istoriją. Ar trapi politinė situacija neuždarys šaliai ES durų?

Vasario 5 d. Moldovos Parlamentas išreiškė nepasitikėjimą ministru pirmininku Vladu Filatu. Balsų daugumą, reikalingą atstatydinti V.Filato kabinetui, suformavo didžiausia komunistų frakcija, esanti opozicijoje, ir V.Filato bendražygio Mariano Lupu vadovaujama Demokratų partija, kabinete turinti penkis ministrų portfelius, bei nepriklausomi parlamentarai. Kovo 8 d. V.Filato Vyriausybė atsistatydino, tačiau kabinetas liko eiti savo pareigas, kol bus suformuota nauja Vyriausybė.
Remiantis Konstitucija, šalies prezidentas Nicolae Timofti Parlamentui turės siūlyti naują premjero kandidatūrą. Jai nepritarus du kartus iš eilės, prezidentas turi teisę paleisti Parlamentą.
Karas smėlio dėžėje
 
Ekspertų teigimu, Moldovos vykdomosios valdžios krizę galėjo paskatinti keletas motyvų. Visų pirma, jos galėjo reikėti valdančiosios koalicijos „Aljansas už Europos integraciją“ partijoms išpešti sau naudingesnių politinių pasiūlymų. Koaliciją sudaro trys partijos – V.Filato vadovaujama Liberalų demokratų partija, M.Lupu Demokratų partija ir Liberalų partija. Šiandien Moldovos politiniame gyvenime populiaresnė yra būtent buvusio ministro pirmininko partija – apklausų duomenimis, jai tenka daugiau rinkėjų simpatijų nei kitoms dviem į koaliciją įeinančioms partijoms kartu sudėjus. Be to, Liberalų demokratų partija įvardijama kaip vienintelė Moldovos partija, kurios elektoratas pastaruoju metu augo. Tuo tarpu tiek Demokratų partijos, tiek Liberalų partijos populiarumas visuomenėje yra smarkiai susvyravęs. Dėl to koalicijoje V.Filato Liberalų demokratų partija jausdavosi „lygesnė“ už likusias ir užėmė neproporcingai daugiau svarbių postų, o koalicijos kolegos norėjo tam pasipriešinti. Ekspertai mano, kad prezidentas N.Timofti į premjerus pasiūlys tą patį V.Filatą, tokiu atveju trims partijoms teliktų iš naujo susiderėti dėl koalicijos susitarimo (nors gal tiksliau būtų jį vadinti postų dalybų schema), ir politinė situacija Moldovoje grįžtų į stabilias vėžes.
 
Antra – nepasitikėjimo balsavimas prieš V.Filatą galėjo būti tiesiog „asmeninis“ Demokratų partijos kerštas už tai, kad Liberalų demokratų partija vasario viduryje, susivienijusi su Komunistų partija, nuvertė nuo posto Parlamento vicepirmininką, demokratų atstovą ir vieną turtingiausių Moldovos verslininkų Vladą Plahotniucą. Tokiu atveju tikėtina, kad derybų objektu taptų ir V.Plahotniuco grąžinimas į aukštą postą.
 
Ir, galiausiai, koalicijos partnerių nesutarimus galėjo išprovokuoti ir jais pasinaudoti komunistai, siekiantys pirmalaikių Parlamento rinkimų. Komunistų partija vis dar išlieka populiariausia politinė jėga visuomenėje, puoselėjanti ambicijas grįžti į valdžią. Kiti Parlamento rinkimai šalyje numatyti 2014 m. pabaigoje, o komunistų elektoratas vis mąžta, taigi laukti jiems pražūtinga. Be to, jei pirmalaikiai rinkimai vyktų artimiausiu metu, komunistai dar galėtų tikėtis pasinaudoti ekonominės krizės pasekmėmis ir atsikovoti dalį rinkėjų iš laisvosios rinkos šalininkų stovyklos.
 
Krizės šešėlis
 
Remiantis Konstitucija, atsistatydinus Vyriausybei, prezidentas turi teikti Parlamentui naują ministro pirmininko kandidatūrą. Jei Parlamentas ją atmeta du kartus iš eilės, prezidentas gali (bet neprivalo) paleisti Parlamentą ir skelbti pirmalaikius Parlamento rinkimus.
 
Šią savaitę Moldovos vadovas N.Ti­mofti susitiko su buvusiais valdančiosios koalicijos partneriais dėl galimos kandidatūros į ministro pirmininko postą. Tačiau Komunistų partija šiose derybose dalyvauti atsisakė, nes, pasak jų, vienintelė tinkama išeitis Moldovai iš susidariusios padėties – pirmalaikiai Parlamento rinkimai.
Tokios partijų pjautynės rodo, kad 2009 m. pavasarį įsiplieskusi institucinė krizė šalyje dar rusena. Moldova dar neišmoko politinės krizės pamokų, kai asmeniniai ir partiniai interesai iškeliami aukščiau valstybės poreikių. 2009 m. iš prezidento posto pasitraukus komunistų lyderiui Vladimirui Voroninui, Parlamentas dėl prezidento kandidatūros pajėgė susitarti tik 2012 m. pavasarį. Per šį laikotarpį Moldova patyrė tris pirmalaikius rinkimus ir vieną neįvykusį referendumą. Jei dabar nauja Vyriausybė nebus suformuota sklandžiai, bus sudarytos visos sąlygos kriziniam scenarijui kartoti.
 
Pirmalaikiai Parlamento rinkimai, kurių taip siekia komunistai, šiuo atveju reikštų tik beprasmišką biudžeto lėšų švaistymą. Kaip rodo apklausos, parama priešingoms politinėms stovykloms Moldovoje išlieka apylygė. Kol šis „balansas“ nebus ženkliai persvertas vienos iš pusių naudai, sklandaus valdžios perdavimo tikėtis neverta.
 
O kaip ES integracija?
 
Panašu, kad „aljansui už Europos integraciją“ Europos integracija menkai terūpi. Lapkričio 28–29 d. Vilniuje vyksiančiame Rytų partnerystės viršūnių susitikime planuojama parafuoti ES–Moldovos Asociacijos sutartį, į kurią įeina ir šaliai ypač svarbus Gilus ir visaapimantis laisvos prekybos susitarimas (angl. Deep and Comprehensive Free Trade Agreement – DCFTA). Vis dėlto jei šalyje nepavyks suformuoti stabilios Vyriausybės, mažai tikėtina, kad toks susitarimas būtų pasirašytas. Juolab kad derybos dėl Asociacijos susitarimo su ES jau vieną kartą buvo atidėtos būtent dėl politinės situacijos nestabilumo po 2009 m. įvykusių pirmalaikių rinkimų.
 
Dar vienas nerimą ES keliantis aspektas – Moldovos daromos pažangos ir reformų įgyvendinimo spartos sulėtėjimas pastaraisiais metais. Dar blogiau yra tai, kad pažangos kelyje į ES sumažėjimas tiesiogiai proporcingas vidaus politinių rietenų intensyvumui. Jei tokia tendencija tęsis ir toliau, Moldova rizikuoja pasukti ne ES keliu, o pakartoti Ukrainos „oranžinės“ revoliucijos nesėkmių ruožą.
 
 
  

Žymos: Pasaulis, Europos Sąjunga

Komentarai

Naujausi straipsniai