2009-05-14

Apipelijusios įkurtuvės

  

Apverktinos būklės būstą apgaulės būdu anglai išnuomojo į jų šalį studijuoti atvykusiam Jaroslavui Urban (19 m.). Pabandė dar ir skolą „prikabinti“: neva vilnietis ne tik namą supūdė, be ir be saiko eikvojo vandenį bei elektrą.

 

TIESAI savo istoriją patikėjęs vaikinas sako, kad svarbiausia jo išmokta pamoka – sukčių pasitaiko visur. Nuo jų žabangų apsaugo tik įstatymų išmanymas.

Eglė MAKUŠKAITĖ, Darius PIRAITIS 

Nusprendus pradėti gyvenimą svečioje šalyje, svarbiausia – susirasti gyvenamąją vietą. „Iš Loughborougho universiteto gavęs patvirtinimą, kad esu priimtas, puoliau tame pačiame mieste ieškotis būsto. Internete radau skelbimą – lietuviai studentai ieško žmogaus kartu nuomotis namą Loughboroughe“, – pasakoja J. Urban.

 

Gyventi tinkama vieta dar nebuvo rasta, tačiau vaikinas pasitikėjo tautiečiais ir sutarė, kad atvykęs gyvens kartu su jais. Būsimieji bendranuomininkiai ketino, iki atvykstant Jaroslavui, rasti ir išsinuomoti keturių kambarių namą miesto centre. Iki pat išvykimo minutės mūsų pašnekovas iš naujųjų pažįstamų nesulaukė nei naujojo būsto nuotraukų, nei tikslesnių detalių, kur apsigyvens. „Suvokiau, kad važiuoju nežinion, tačiau tuo metu kito pasirinkimo neturėjau“, – sako vaikinas.

Pirmoji  mintis – bėgti lauk

„Įžengęs pro duris nustėrau: baltos apšepusios sienos, šiukšlinos grindys, mažytė apšnerkšta virtuvė, visame name tvyro pelėsio kvapas. Pirmoji mintis – bėgti lauk. Deja, nepažinojau vietos, neturėjau pažįstamų, jaučiausi užspeistas akligatvyje“, – prisimena Jaroslavas. 

Netrukus pasirodė ir namo savininkas, ir jo draugiškas tonas kiek nuramino. Britas pripažino, kad namo būklė prasta, tačiau pažadėjo viską sutvarkyti – perdažyti sienas, pataisyti sugedusį dušą. Taip pat tikino, jog prieš tai čia gyvenę kitataučiai buvo itin netvarkingi ir delsė išsikraustyti –užtat namas atrodo taip klaikiai.

 Solidus kontraktas

Numaldytas vaikinas pasikalbėjo su būsimaisiais kaimynais ir nusprendė pasirašyti nuomos sutartį. „Viskas atrodė gana rimtai ir solidžiai. Kontraktas buvo ilgas, bene dešimties lapų. Dokumente buvo nurodyta, jog kiekvienas turime palikti 200 svarų užstatą ir kas mėnesį mokėti 1000 svarų už visą namą, nepriklausomai nuo to, kiek žmonių jame gyvens. Savininkas mums trumpai pristatė ir kitus sutarties punktus: mokesčiai bei televizijos licencija įskaičiuota į nuomos kainą, jokių papildomų išlaidų nenumatoma. Kaip dabar gailiuosi, kad neskyriau keleto valandų visam kontraktui kruopščiai išstudijuoti“, – su kartėliu pasakoja vadybą studijuojantis vaikinas. 

Jis prisimena, kad nuomojamo namo bei žemės savininkas atsivedė dar ir liudytoją, kuris taip pat turėjo susipažinti su kontraktu ir pasirašyti. Tik vėliau išaiškėjo, kad tas liudytojas buvo savininko giminaitis.

Nehigieniška net miegoti

Vos pasirašius kontraktą, nuomotojas dingo lyg į vandenį. Porą dienų palaukę lietuviai suprato, kad kuopti tą baisią netvarką teks patiems. Prireikė kelių dienų, kol pavyko „išmėžti“ visas šiukšles, iššveisti virtuvę ir panaikinti nosį riečiantį kvapą tualete. „Nebuvau matęs nieko panašaus: už šaldytuvo smirdėjo pridžiūvę kiaušiniai, prie spintelių buvo šlykštu liestis... Kadangi valgomojo stalo išvis nebuvo, o virtuvė – priskretusi, pirmosiomis dienomis valgėme tik mieste. Miegojome miegmaišiuose – kad tik nereikėtų liestis prie baisiai atrodančių lovų“, – apie nemalonią patirtį pasakoja Jaroslavas.

Būsto savininkas pasirodė tik po keleto savaičių. Nieko nepaaiškino nei atsiprašė, tik žoliapjove nupjovė kieme suvešėjusias piktžoles. Ir, pažadėjęs grįžti po poros dienų sutvarkyti dušo, vėl dingo...

Drėgmė, pelėsiai ir sinusitas

Supratę, jog iš naujojo namo šeimininko nieko gero tikėtis neverta, lietuviai buitį susitvarkė patys. Nors išoriškai būstas ir tapo panašus į žmonių gyvenamąją vietą, vienas po kito į dienos šviesą ėmė lįsti įvairiausi gedimai, kurių patiems pataisyti buvo tiesiog neįmanoma. „Iš dušo ir tualeto upeliais tekėjo vanduo. Išsimaudžius tekdavo gerą pusvalandį sausinti grindis. Galiausiai tai tapo nebepakenčiama – mūsų vonia tapo tikrų tikriausiu blogą kvapą skleidžiančiu baseinu. Maža to, kambariuose buvo jaučiamas stiprus pelėsio tvaikas. Kasdien nuo palangės ir lubų gramdydavau žalius ir pilkus pelėsius“, – pasakoja vaikinas ir priduria, kad nuo tokių gyvenimo sąlygų jam ėmė smarkiai blogėti sveikata ir galiausiai teko gydytis sinusitą.

Paklaustas, kodėl nesikreipė tiesiai į namo savininką ir neprašė pagalbos, Jaroslavas juokiasi: tai buvo beprasmiška – telefonas buvo išjungtas arba ne ryšio zonoje. Jo gyvenamosios vietos adreso ar namų telefono, žinoma, niekas neturėjo.

 „Vėdinkite ir nedejuokite!“

Po gero mėnesio nuomotojas vis dėlto teikėsi pasirodyti. Apžiūrėjęs patvinusį vonios kambarį konstatavo, kad, ko gero, „kažkas negerai“ ir teks keisti vamzdžius. Visų gyventojų nuostabai, po poros dienų vietoj profesionalaus santechniko į duris pasibeldė ne kas kitas, o tas pats „liudytojas“, savininko giminaitis. Apžiūrėjęs vonią jis pareiškė, jog tereikia pakeisti grindų dangą – ir problema bus išspręsta.

„Man net žandikaulis atkaro, kai pamačiau, kas vyksta. Jau nekalbu apie tai, kad jie nė nebandė taisyti vamzdžių, bet keitė grindis. Tačiau kaip keitė! Senosios dangos nusprendė nenuimti, paprasčiausiai ant tų pačių grindų užpylė... cemento!“ – prisimindamas juokiasi vaikinas.

Nereikia stebėtis, kad po mėnesio vanduo „iškėlė“ naująją dangą. Pelėsio problemą lietuvaičiams britas patarė spręsti paprastai: dažniau vėdinti kambarius ir nedžiovinti rūbų patalpose. Priminus, kad už lango žiema, o džiovinimo mašinos name nėra, būsto savininkas paprasčiausiai pasiūlė studentams nusipirkti tokią mašiną. Jaunuoliai paprieštaravo, kad pirkti buitinę techniką yra būsto savininko pareiga, bet šis atšovė tokių prievolių neturįs. Palikęs pelėsio klausimą (ir kvapą) tvyroti ore, būsto nuomotojas vėl dingo iš akiračio.

Dingęs nuomotojas

Jis pasirodė tik Jaroslavui grįžus po žiemos atostogų Lietuvoje ir vėl patikino viską sutvarkysiantis. Beje, tada lyg tarp kitko užsiminė, kad gavo nemažas komunalinių paslaugų sąskaitas, ir pasakė, jog pereikvojus tam tikrą sumą, nuomininkams teksią tam tikrą išlaidų dalį padengti iš savų pinigų. Studentai sunerimo, bet gudrusis savininkas juos nuramino. Esą taip visuomet būna po žiemos mėnesių, o pavasarį viskas išsilygina; tad nėra ko jaudintis.

Vis dėlto, atėjus laikui išsikraustyti, viskas pasirodė ne taip paprasta. „Baigėsi mūsų kontraktas, ir mes norėjome nedelsiant palikti tą „ant garbės žodžio“ besilaikantį namą. Tačiau, artėjant išsikraustymo dienai, vis labiau nerimavome – nuomotojo mobilusis telefonas buvo išjungtas. Šiaip ne taip per pažįstamų pažįstamus gavome vadinamojo liudytojo kontaktus. Paaiškėjo, kad jis net neįsivaizduoja, kur jo giminaitis, ir pasiūlė mums tiesiog išsikraustyti. Užstatai neva bus pervesti į mūsų sąskaitas, kai tik pradingėlis sugrįš“, – pasakoja Jaroslavas.

Kas kam skolingas?

Nežinodami, nei į kokias institucijas kreiptis, nei ką toliau daryti, naiviai tikėdami žmonių gerumu, studentai išskrido į Lietuvą ir vis laukė skambučio. „Anglas su mumis susisiekė, bet pareiškė, jog užstatų neatgausime. Anot jo, mes pereikvojome elektros bei vandens, nors dėl jokių limitų tartasi nebuvo. Maža to, savininkas pradėjo rypuoti, jog tai mes name įveisėme pelėsį, kurį išnaikinti kainavo itin daug – todėl turėtume dar ir primokėti. Bet jis – kilnus ir geraširdis – mums atleidžia“, – dar dabar absurdiška istorija negali patikėti J. Urban.

Vos grįžę į JK, vaikinai kreipėsi į savo universiteto studentų pagalbos centrą. „Centro darbuotojų mūsų istorija nenustebino – jie teigė, jog namų savininkai JK yra itin įžūlūs ir bet kokia kaina stengiasi iš nuomininkų išpešti kuo daugiau naudos“, – sako Jaroslavas.

Vis dėlto jaunuoliai išsiaiškino, kad įstatymas – jų pusėje. Po ilgų konsultacijų su įvairių organizacijų konsultantais jie sužinojo, kad nuomotojas pažeidė vieną pagrindinių su užstato laikymu susijusių potvarkių. Pasirodo, pagal „Protection scheme“ programą, veikiančią nuo 2007 metų balandžio mėnesio, nuomotojas net neturi teisės savavališkai valdyti užstatui sumokėtų pinigų.

Laiminga pabaiga

Studentų pagalbos centro atstovai apgautiesiems patarė išsiųsti nuomotojui laišką, kuriame būtų nurodytas minėtasis įstatymas bei pareikalauta per 14 dienų atiduoti pinigus ir priminta, kad to nepadarius bus imtasi atitinkamų veiksmų. „Netrukome gauti atsaką. Pasirodė, mūsų nuomotojas ne iš kelmo spirtas. Jis pareiškė, kad pinigų neatiduos, nes tai, ką mes pasirašėme, yra „susitarimas“ (agreement, angl.), o ne „kontraktas“ (contract, angl.).“, – tokiu įžūlumu negalėjo patikėti Jaroslavas.

Lietuviai kreipėsi į „Shelter“ labdaros organizaciją, galinčią teisiškai kovoti su nesąžiningais būstų ar žemės savininkais. Ir dar kartą buvo užtikrinti, jog užstatui sumokėti pinigai jiems turi būti grąžinti. „Mums buvo pasakyta, kad visa istorija netgi nėra svarbi. Mat britas neapdraudė depozito, tad ginčytis net nėra dėl ko (apie tai, kaip savininkas privalo apsaugoti užstato pinigus – toliau straipsnyje – red. past.). O jei nuomotojas pinigų grąžinti nesutiks, galima kreiptis į vietinį teismą. Įstatymas numato, jog pralaimėjęs jis mums turėtų sumokėti sumą, trigubai didesnę už paliktą užstatą“, – pasakoja vaikinas.

Apie jam gresiančius nemalonumus sužinojęs nesąžiningas nuomotojas pinigus galiausiai atidavė. „Nuo šiol visi keturi esame itin atsargūs: naująjį namo nuomos kontraktą perskaičiau bene tris kartus ir savininką iškamantinėjau apie kiekvieną smulkmeną“, – šypsodamasis dabar pasakoja Jaroslavas.

 

Trumpai:

 

NAUDINGA ŽINOTI: UŽSTATO APSAUGOS PROGRAMA 

 

„Shelter“ – oficiali labdaros organizacija, sprendžianti problemas, susijusias su gyvenamaisiais namais bei jų nuoma JK. Organizacija siūlo patarimus įvairiais klausimais: pradedant benamyste, baigiant nuomotojo įsipareigojimais nuomininkui, ir atvirkščiai.

 

TIESA kalbėjosi su šios organizacijos darbuotoja Alison Parker. Ji paaiškino, kad Jaroslavo istorijoje padėjo būtent užstato apsaugos programa („Protection Scheme“). Šis teisinis projektas įpareigoja nuomotoją, priimantį užstatą, apsaugoti gautus pinigus reglamentuotu būdu. Tai reiškia, kad nuomotojas privalo pasirinkti vieną iš šių būdų:

 

– Apsaugos programą („Custodial Scheme“): nuomotojas perleidžia depozitą programos fondams, prižiūrimiems tam tikrų valdžios organų, kurie saugo pinigus iki nuomos laikotarpio pabaigos.

– Draudimo programą („Insurance Scheme“): nuomotojas pasilieka depozitą, bet moka procentus programai. Tokiu būdu depozitas yra apdraudžiamas ir, jei nuomai pasibaigus tarp šalių iškyla nesutarimų, programa grąžins užstatą nuomininkui.

 

Taigi nuo jūsų nuomotojo priklauso, kurią programą jis pasirinks, bet apie savo apsisprendimą jis turi pranešti jums per 14 dienų nuo užstato paėmimo.

 

Jei nuomos laikotarpio pabaigoje iškils nesutarimų tarp jūsų ir nuomotojo, galėsite rinktis programos tarpininkavimo paslaugas. Pasirinkdamos „Protection Scheme“ tarpininkavimą abi pusės sutinka, kad sprendimas bus neskundžiamas ir galutinis. Jei ši sąlyga netenkina, užuot naudojęsi programos paslaugomis, galite kreiptis į vietinį grafystės teismą. Be to, jei jūsų depozitas buvo iš viso neapdraustas, teisme galite tikėtis atgauti trigubai didesnę depozito sumą, nei buvo sumokėta.

 Pelėsiai

 

·         JK užfiksuota nemažai bylų tarp nuomotojų bei nuomininkų dėl pelėsių atsiradimo namuose. Kaltininkais pripažinta ir savininkų, ir nuomininkų.

·         Dažniausios pelėsių atsiradimo priežastys: drėgmė, vandens pratekėjimas per langus, stogą ar sienas, prasta ventiliacija ar nepakankamas šildymas.

·         Pelėsio atsiradimas dėl pastato defektų visuomet ir be išlygų laikomas nuomotojo atsakomybe. Be abejo, labai dažnai pelėsį sukelia patys nuomininkai, pvz., džiovindami drabužius mažose nevėdinamose patalpose, nevalydami jų arba netinkamai eksploatuodami įvairius įrenginius su vandeniu.

·         Pelėsių sporos sukelia įvairių sveikatos problemų: gali sukelti infekciją, astmą, alergiją bei sinusitą.

·         Pelėsiai dirgina kvėpavimo takus ir gali skleisti toksinus, sukeliančius įvairių neigiamų organizmo reakcijų.

·         Tik atsiradus pelėsiui (nesvarbu, dėl kieno kaltės), nuomotojas privalo kuo greičiau, geriausiai per 24 val., pranešti nuomotojui.

·         Konflikto atveju, jei nuomotojas aplaidžiai tvarko pelėsiais apėjusią nuosavybę, nuomininkas gali iš nuomotojo prisiteisti atlygį dėl pelėsių sukeltos žalos: sveikatos sutrikdymo, sugadintų drabužių ir pan.

 

Daugiau informacijos: www.shelter.org.uk

Nuomotojas (landlord) privalo:

– Remontuoti bei prižiūrėti nuomojamą nuosavybę, šildymo bei karšto vandens įrenginius, baseinus, kriaukles, vonias ir kt.

– Prižiūrėti ventiliaciją, vamzdžius.

– Užtikrinti dujų bei elektros instaliacijų saugumą.

– Užtikrinti priešgaisrinę apsaugą.

– Užtikrinti tinkamas gyventi sąlygas nuomojamose patalpose.

– Prižiūrėti bendrojo naudojimo patalpas ir plotus.

– Naikinti parazitus.

 

Nuomininkas (tenant) įsipareigoja:

– Mokėti sutartą nuomą ir saugoti nuomojamą būstą.

– Apmokėti sąskaitas už elektrą, dujas, telefoną ir pan., jei taip sutarta su nuomotoju.

– Dažniausiai sąskaitos už vandenį, nuotekas, taip pat bendrijos mokestis (council tax) į nuomos kainą neįtraukiami.

 



 

  

Komentarai

Naujausi straipsniai