2009-06-25

Kam Joninės, kam – Rasos

  
mal" style="line-height:150%">Rasos, Kupolinės, Krešės, net Saulės šventė – taip šimtmečius buvo vadinama trumpiausios nakties ir ilgiausios dienos – senoji lietuvių pagoniška vasaros saulėgrįžos šventė. Tik vėliau ji buvo sutapatinta su švento Jono Krikštytojo gimimo švente ir pagal krikščioniškąsias tradicijas pavadinta Joninėmis, o kartu pradėti sveikinti ir visi Jonai bei Janinos.

Viktorija Navickaitė

Ir dabar etnokultūros gerbėjai tvirtina, kad Jonines švenčia tie, kurie šią naktį linkę linksmintis, pramogauti, vartoti svaigiuosius gėrimus. Tuo tarpu mūsų senųjų papročių sergėtojai Rasas, kaip ir senais laikais, švenčia be alkoholio ir pagal visas senąsias tradicijas – pina ir į vandenį leidžia pievų gėlių vainikus, per naktį kūrena laužus, buria ir, žinoma, ieško paparčio žiedo – laimės ir aiškiaregystės simbolio.

Pagoniškos Rasos

Rašytiniai šaltiniai teigia, kad saulėgrįžos šventė buvo švenčiama jau XIV amžiuje, tačiau iki mūsų laikų, deja, visos tuometinės šventės tradicijos neišliko. Vasaros saulėgrįža, kaip ir žiemos saulėgrįža, kuri švenčiama per šventas Kūčias, apipinta burtais, apeigomis ir ateitį lemiančiomis pranašystėmis.

Tradiciškai ši bene svarbiausia vasaros meto šventė, kai saulė dangaus skliaute išbūna daugiau nei 17 valandų, švenčiama naktį iš birželio 23-osios į 24-ąją, tačiau etnokultūros tyrinėtojai pateikia faktų, kad senovės Lietuvoje Rasos galėjo būti švenčiamos ir penketą dienų, kelias savaites ar net visą mėnesį. Tai buvo svarbi šventė, kurios metu deivės Rasos buvo prašoma apsaugoti derlių nuo blogųjų dvasių ir stichinių nelaimių, buvo garbinamas vanduo, ugnis ir visa žalioji augalija.

Rasos – tai ir aukščiausias gamtos virsmas. Po didžiausio sužaliavimo ir pilnatvės viskas eina atgal į apmirimą ir nuosmukį – kaip nuo tos nakties trumpėja vasaros dienos, taip trumpėja ir žmogaus gyvenimas. Bet kartu tai ir metas, kai suaktyvėja visos geros energijos ir jėgos, o piktosios dvasios atsitraukia. Todėl šią naktį ir reikia nemiegoti – kad galima būtų pasikrauti teigiamos Žemės energijos.

Laukė lietaus ne gero oro

Didelis dėmesys per Rasas buvo skiriamas ir vandeniui. Šventės išvakarėse ar ankstyvą rytą, prieš patekant saulei, žmonės eidavo praustis, braidyti po ryto rasą, maudytis į upes ir ežerus, taip tikėdami ne tik išsigydyti visas ligas, bet ir pasisemti jėgų bei atjaunėti. Žemdirbiai apeidavo visus savo laukus, apžiūrėdavo pasėlius, prašydavo dvasių gero derliaus. Rasos buvo laikomos ir gėrio kovos prieš blogį švente, kurios metu dvasių buvo prašoma apsaugoti ne tik derlių, bet ir namus, namiškius ir gyvulius.

Rasų naktį, kaip dabar ir per Jonines, buvo spėjamas oras: jei saulėgrįžos naktį dangus žvaigždėtas – tai Kūčios ir Kalėdos bus šaltos ir bus daug sniego; jei debesuota ar lis – žiemos saulėgrįža taip pat bus lietinga ar vėjuota. Nors dabar, pamiršę senuosius lietuviškus spėjimus, mes per Jonines laukiame gero oro, anksčiau Joninių naktį buvo laukiama lietaus, nes manyta, kad jei šią stebuklingą naktį lis, rudenį bus gausesnis derlius.

>>>Burtai ir mistika

Jaunimas Rasų šventės metu ir dabar, kaip ir senais laikais, kupoliauja – renka įvairius žolynus, gėles ir pina vainikus. Buvo tikėta, kad saulėgrįžos šventės metu surinkti gėlynai turi ypatingos, magiškos galios. Pasak žiniuonių, ypač vertinta jonažolė, nes buvo manoma, kadji gali išgydyti net 99 ligas.

Merginos šią svarbią naktį senovėje išnaudodavo burtams ir ateities spėjimams, netekėjusios mergelės smalsaudavo, kada ištekės, ir pan.

Svarbus šventės akcentas tiek per senąsias Rasos šventes, tiek per dabar švenčiamas Jonines yra laužas, kurį buvo stengiamasi sukurti ant kuo aukštesnės kalvos. Manoma, kad laužas turi magiškos galios, jis apvalo ir išgydo nuo visų ligų. Laužas buvo deginamas per naktį iki patekant saulei, o uždegti jį buvo galima tik su titnagu ar vienas į kitą trinant du medžio gabalus. Buvo tikima, kad jei susikabinę už rankų vaikinas su mergina kartu peršoks per laužą, jie tais metais susituoks. Per laužą buvo šokinėjama tikint, kad tokiu būdu namai bus apsaugoti nuo gaisro, o pats žmogus įgis daugiau sveikatos ir jėgų vasaros darbams nudirbti. Rasos šventės laužo žarijomis buvo iš naujo įkuriami namų židiniai, tikintis, kad ugnis apsaugos namus nuo dvasių, o namiškiams dovanos santarvę ir sveikatą.

Paparčio žiedo paieškos trumpiausią metų naktį taip pat apipintos legendomis. Buvo tikima, kad tas, kas jį ras, įgis antgamtinių jėgų, sužinos visas paslaptis, taps aiškiaregiu, galės skaityti kitų žmonių, gyvulių ir paukščių mintis ir kalbą. Paparčio žiedo reikia eiti ieškoti tik vienam, o einant gilyn į mišką jokiu būdu nesigręžioti atgal. Esą net piktosios dvasios gali klaidinti ar gąsdinti, gali girdėtis įvairūs garsai, tačiau reikia nesidairyti atgal ir nebijoti. O rastą paparčio žiedą reikia įsikišti po prapjautos rankos oda, kad jo nepamestum.

Joninės – krikščioniška šventė

Ir nors Lietuvoje, įsitvirtinus krikščionybei, daugelis apeigų ir tradicijų buvo pamiršta, nemažai jų krikščionių bažnyčia pritaikė ir Jonų šventės apeigoms. Ir dabar per Jonines kūrenami laužai, pinami vainikai, ieškoma paparčio žiedo.

Dabar Lietuvoje Joninės paskelbtos valstybine švente ir nedarbo diena. Vieniems ši data yra tik dar viena galimybė pasilinksminti, papramogauti, atsigerti alaus ar tiesiog apsipirkti (daugelis parduotuvių siūlo Joninių išpardavimus), kitiems – tai puiki proga bendraminčių būryje, prisiminus senąsias protėvių tradicijas ir papročius, atšvęsti svarbiausią vasaros šventę, kuomet vanduo, ugnis, visa augmenija ir pats žmogus įgyja daugiausia galių.

Per Jonines mes dabar sveikiname ir Jonus bei Janinas – tai vienos populiariausių mūsų šalyje švenčiamų vardinių. Beje, kitose šalyse taip pat žinomas Jono vardas, tik Latvijoje tai Janis, Rusijoje Ivanas, Anglijoje Džonas (John), Prancūzijoje Žanas (Jean), Ispanijoje Chuanas (Juan).

Trumpiausia nakties šventė švenčiama daugelyje tautų ir kultūrų. Daugelyje Europos šalių būtent nuo saulėgrįžos šventės pradedamas skaičiuoti tikrasis vasaros sezonas.

 

  

Komentarai

Naujausi straipsniai