Martynas Norbutas (EKO Redakcija)   |   2011-09-02

V.Adamkus: „ekologinę revoliuciją“ turi pažadinti jaunoji karta

  
V.Adamkus: „ekologinę revoliuciją“ turi pažadinti jaunoji karta V.Adamkus sako, kad kol lietuviai nemato akyvaizdaus pavojaus, tol jokių veiksmų nesiima.

„Aš šiandien nematau jokio kito kelio – mokykla ir žiniasklaida turi suvaidinti svarbiausią vaidmenį, parodyti visuomenei, atverti akis, ką mes turime ir ko galime netekti“, – kalbėdamas apie tai, kas turi prisiimti atsakomybę keičiant žmonių požiūrį į aplinką, pabrėžė kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus. 

-indent: 1cm; margin-bottom: 0cm; line-height: 0.5cm; widows: 2; orphans: 2; text-align: justify; ">„EKO re­dak­ci­ja“ re­dak­to­riaus kal­bin­to pre­zi­den­to ma­ny­mu, JAV įvy­ku­si „eko­lo­gi­nė re­vo­liu­ci­ja“ Lie­tu­vo­je pa­si­kar­to­ti var­gu ar ga­li, ta­čiau vis­kas pa­čios vi­suo­me­nės ran­ko­se. Ji, pri­si­im­da­ma at­sa­ko­my­bę ir dieg­da­ma ker­ti­nes ap­lin­ko­sau­gos idė­jas šei­mo­se, vė­liau mo­kyk­lo­se, vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo prie­mo­nių padedama ga­li pa­siek­ti žy­mių per­mai­nų.

 Jūs sa­vo aki­mis re­gė­jo­te „ža­li­ą­ją re­vo­liu­ci­ją“ Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se. Kaip ji ki­lo, ko­kios bu­vo prie­žas­tys?
 
 Lū­žis įvy­ko šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je. Ka­i žmo­nės pra­dė­jo dus­ti, ka­i ke­lius „už­kim­šo“ iš­me­ta­mų­jų du­jų švi­nas, ne­kon­tro­liuo­ja­mi fab­ri­kai iš ka­mi­nų iš­mes­da­vo to­nas sun­kių­jų me­ta­lų, prie kai ku­rių eže­rų bu­vo iš­ka­bin­ti žen­klai „Ne­pa­ta­ria­me mau­dy­tis“, upė­se pra­dė­jo gaiš­ti žu­vys, Ka­ja­ho­gos (Cu­y­a­ho­ga) upė de­gė, nes plie­no lie­jyk­la tie­siai į ją lei­do pra­mo­ni­nį van­de­nį, ku­ris bu­vo pa­deng­tas aly­va (kaž­kas nu­me­tė deg­tu­ką, ir vi­sa upė už­si­de­gė), – stai­ga tau­ta pa­bu­do.
 
Pa­bu­do ne kas ki­tas, o jau­no­ji kar­ta. Pra­si­dė­jo, ga­li­ma sa­ky­ti, „eko­lo­gi­nė re­vo­liu­ci­ja“. Jau­ni­mas pra­dė­jo ne vien tik kal­bė­ti, bet triukš­min­gai kel­ti bal­są prieš biu­ro­kratus, vals­ti­jų se­na­to­rius, gu­ber­na­to­rius ir vi­sur ki­tur. Ki­lo triukš­mas, pa­sie­kęs Va­šing­to­ną iki pat Bal­tų­jų rū­mų.
 
Ko­kie bu­vo to­kio vi­suo­me­nės ne­pa­si­ten­ki­ni­mo re­zul­ta­tai?
 
Pra­dė­jo kur­tis stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­jos, gam­tos ap­sau­gos, vi­suo­me­ni­niai są­jū­džiai, ir tai da­vė re­zul­ta­tų: šeš­to­jo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je vy­riau­sy­bė įkū­rė fe­de­ra­li­nę vy­riau­si­ą­ją gam­tos ap­sau­gos įstai­gą mi­nis­te­ri­jos lyg­me­niu.
 
Vi­so­se 50 vals­ti­jų pra­dė­ti kur­ti at­sa­kin­gos įstai­gos pa­da­li­niai, jiems bu­vo pa­ves­ta pri­im­ti ati­tin­ka­mus įsta­ty­mus. Pats Kon­gre­sas pri­ėmė įsta­ty­mą, ku­ris bu­vo pri­va­lo­mas vi­soms vals­ti­joms, jos tu­rė­jo ati­tin­ka­mai per­tvar­ky­ti sa­vo įsta­ty­mus. Su­si­kū­rė efek­ty­vi vals­ty­bi­nė or­ga­ni­za­ci­ja, ku­ri pra­dė­jo tvar­ky­ti vi­sos gam­to­sau­gos rei­ka­lus vi­sos vals­ty­bės mas­tu.
 
Be­si­ku­rian­čio­je ins­ti­tu­ci­jo­je trū­ko spe­cia­lis­tų. Toks gy­ve­ni­mo su­ta­pi­mas, kad aš bai­giau uni­ver­si­te­tą, o vie­nas iš ma­no kur­sų bu­vo van­dens tie­ki­mas. Trūks­tant žmo­nių, su tuo la­bai ma­žu te­ori­nių ži­nių ba­ga­žu į nau­jos or­ga­ni­za­ci­jos veik­lą bu­vau įtrauk­tas ir aš.
 
Ame­ri­ko­je bu­vo di­džiu­lis ža­lių­jų ju­dė­ji­mas, ku­ris pa­dė­jo pa­keis­ti si­tu­a­ci­ją. Ta­čiau daž­nai Lie­tu­vo­je žmo­nės sa­ko, kad jiems ne­svar­bu, kas bus, kai jie nu­mirs. Kaip JAV se­nes­ni žmo­nės re­a­ga­vo į „eko­lo­gi­nę re­vo­liu­ci­ją“, ar jie įsitraukė ir ko­dėl?
 
Upės bė­gi­mo ne­be­už­tvenk­si. Ka­i są­jū­dis virs­ta mil­ži­niš­ka jė­ga, nė­ra jė­gos jam su­stab­dy­ti. Ir JAV tai įvy­ko. Šian­dien Lie­tu­vo­je tai bū­tų sun­kiau įgy­ven­di­na­ma. Bet ka­i yra 200 mi­li­jo­nų tau­ta, ku­rio­je at­si­ran­da 50 mi­li­jo­nų ryž­tin­gų, idė­ja de­gan­čių, aiš­kų tiks­lą ma­tan­čių, ak­ty­viai vei­kian­čių žmo­nių – ta­da upės bė­gi­mo ne­be­už­tvenk­si. Ka­i ma­tai kaž­ką ge­ro, tu sa­vai­me įsi­jun­gi į tą są­jū­dį.
 
Lie­tu­vos at­ve­ju tai sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­ma. Mes esa­me ga­na pa­sy­vūs. Is­to­ri­ja ro­do, kad tik ke­lis kar­tus su­ge­bė­jo­me su­si­kaup­ti ir per­si­lauž­ti. Aš be­veik esu įsi­ti­ki­nęs, kad kai mums gre­sia pa­vo­jus, ka­i mus kas spau­džia ir mu­ša, ta­da mes kaip vie­nas su­ky­lam, pa­ro­dom sa­vo dva­si­nę ir fi­zi­nę jė­gą, at­si­spi­riam ir pa­da­rom tai, kas rei­ka­lin­ga.
 
Bet kol mes vi­so to ne­ma­to­me, da­ro­mės pa­sy­vūs ir abe­jin­gi. Gai­la, bet blo­ga mū­sų sa­vy­bė – kol ne­pri­spi­ria prie sie­nos, per daug ne­si­jau­di­na­me ir ei­na­me, da­ro­me tai, kas mums pa­tin­ka. Bet ka­i mus spus­te­li, tu­rė­tu­me kal­nus nu­vers­ti.
 
Kas Lie­tu­vo­je tu­rė­tų tai at­lik­ti, kas tu­rė­tų pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę ir pa­keis­ti žmo­nių po­žiū­rį į ap­lin­ką, bū­ti­ny­bę ją tau­so­ti, at­lik­ti pa­pras­tus da­ly­kus – pa­vyz­džiui, rū­šiuo­ti, ne­šiukš­lin­ti, ma­žiau pirk­ti ne­rei­ka­lin­gų pre­kių ir pan.?
 
Aš šian­dien ne­ma­tau jo­kio ki­to ke­lio – mo­kyk­la ir ži­niask­lai­da tu­ri su­vai­din­ti pa­tį svar­biau­sią vaid­me­nį, pa­ro­dy­ti vi­suo­me­nei, at­ver­ti akis į tai, ką mes tu­ri­me ir ko ga­li­me ne­tek­ti. Ir kartu skie­py­ti mo­ra­li­nę at­sa­ko­my­bę lai­ky­tis sa­vo ver­ty­bių ir pa­gal jas gy­ven­ti.
 
Nes šian­die­n dau­ge­liui ne­svar­bu, jei kas at­va­žiuo­ja ir iš­ker­ta keturis hek­ta­rus me­džių, – nie­kas dėl to ne­si­jau­di­na. Pa­vyz­džiui, koks biu­ro­kratas, ku­riam rei­kia tru­pu­tį dau­giau vie­tos ap­link sa­vo na­mą, at­va­žiuo­ja ir iš­ker­ta po­rą šim­tų pu­šų, ir jo­kios ap­sau­gos tar­ny­bos, nie­kas ki­tas ne­ma­to, nie­kas ne­ži­no, ir jo­kių baus­mių nė­ra, ir vis­kas ra­mu. Na, po­rą sa­vai­čių pa­triukš­mau­ja laik­raš­čiai, pa­ro­do te­le­vi­zi­jos ži­nios. Bet po po­ros sa­vai­čių vi­si nu­ti­lo, vi­si už­mir­šo, nie­kam ne­rū­pi. Čia mū­sų ne­lai­mė.
 
Pra­dė­ti rei­kia nuo mo­kyk­los, nuo šei­mos. Štai kur yra pra­džia. Štai kur pir­mo­ji vals­ty­bės, vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų pa­rei­ga. Ir, be­je, šei­mų pa­sto­vu­mo, nes iš jų nuo­sek­lų auk­lė­ji­mą tu­rė­tų per­im­ti mo­kyk­la. Kol to ne­bus... aš ki­to at­sa­ky­mo ne­ma­tau.
 
Grįž­tant prie jū­sų dar­bų Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se: ku­rie lai­mė­ji­mai bu­vo di­džiau­si?
 
Vie­no di­džiau­sių eže­rų – Mi­či­ga­no eže­ro – grą­ži­ni­mas į gy­ve­ni­mą. Kai aš pra­dė­jau dirb­ti, ap­link jį pa­lei vi­są pa­kran­tę bu­vo iš­ka­bi­n­ti už­ra­šai, kad nau­do­tis pa­plū­di­miais pa­vo­jin­ga svei­ka­tai.
 
Žu­vys bu­vo ap­nuo­dy­tos diok­si­nu, tad ne­bu­vo ga­li­ma jų val­gy­ti. Tuo­met prie Ga­rio mies­to In­dia­nos vals­ti­jo­je fab­ri­kai lei­do van­de­nį į Mi­či­ga­no eže­rą ir jį ter­šė. Šian­dien Mi­či­ga­no eže­re plau­kio­ja la­ši­šos. Erio eže­ras Oha­jo vals­ti­jo­je bu­vo pa­skelb­tas mi­ru­siu. Jame nebuvo jokios gy­vy­bės, ka­dan­gi bu­vo su­nai­kin­tas vi­sas de­guo­nis. Šian­dien tai vie­nas žu­vin­giau­sių eže­rų.
Tai­gi, net jei gy­ve­ni­me visiškai nie­ko dau­giau ne­bū­čiau nuveikęs, šian­dien ra­mia są­ži­ne ga­liu pa­sa­ky­ti – ši­tai gy­ve­ni­me esu padaręs. Bet tai pa­vy­ko ir dėl to, kad man bu­vo su­da­ry­tos są­ly­gos. Savo žinioje aš tu­rė­jau 1700 žmo­nių. Ma­no tei­si­nėj ga­lioj bu­vo še­šios vals­ti­jos, kur gu­ber­na­to­riai tu­rė­jo su ma­nim kal­bė­tis, dvy­li­ka Ame­ri­kos se­na­to­rių, 105 Kon­gre­so na­riai. Ma­no re­gio­ne bu­vo vi­si Di­die­ji eže­rai. 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai