Rūta Pukenė   |   Tiesa.com, DELFI.lt   |   2019-08-07

Užaugusios Jehovos liudytojų šeimoje Deimantės išpažintis: viskas prasidėdavo tik uždarius namų duris

  
Užaugusios Jehovos liudytojų šeimoje Deimantės išpažintis: viskas prasidėdavo tik uždarius namų duris
© Facebook nuotrauka, asmeninis albumas

Iš šalies jų šeima atrodė normali ir tvarkinga, tačiau uždarius namų duris aidėdavo šūksniai, įžeidimai ir užgauliojimai, į darbą būdavo paleidžiami kumščiai, skambėdavo keisčiausi religiniai pamokymai ir nurodymai.

Kai buvo vos kelių metukų, Deimantės Rudžinskaitės mama tapo Jehovos liudytoja, šios religinės organizacijos tiesomis ilgainiui įtikėjo ir tėvas. „Nuo to laiko mūsų gyvenimas ėmė labai skirtis nuo visų kitų žmonių“, – savo istoriją DELFI ėmė pasakoti ji.
Dar besimokydama pradinėse klasėse Deimantė pradėjo vogti ir maištauti, 13-os tėvo buvo sumušta taip, kad iki šiol jaučia to padarinius, tik 16-os pirmą kartą atšventė gimtadienį, o 18-os išėjo iš namų. Nuo dienos, kai paskutinį kartą matė savo tėvus, praėjo septyneri metai.

„Pirmi 18-ka mano metų buvo mėšlo duobė. Gyvenimas tuose namuose manyje kurstė baimę, depresiją, savižudiškas mintis ir įvairiausių formų maištą“, – užtikrino ji.

Nors kalbėti apie savo patirtį emociškai Deimantei dar nėra lengva, į priekį veda tikėjimas, kad po kiekvieno tokio atviro pasisakymo pasaulis pasidaro bent šiek tiek geresnis. Savo vaikystę D. Rudžinskaitė iki šiol prisimena detaliai – kai buvo dar visai maža, su mama užsisegdavo ilgus sijonus ir tris kartus per savaitę eidavo į Jehovos liudytojų susitikimus.

Mergaitei tai reikšdavo vieną – kas kartą teks ilgai ir kantriai sėdėti mažiausiai dvi valandas. „Sekmadieniais prie mūsų su mama prisijungdavo ir tėtis. Jis žavėjosi ten skleidžiamomis tiesomis, tačiau daug iniciatyvos nerodė. Be to, turėjo problemų su alkoholiu, tad taip ir nepasikrikštijo liudytoju“, – faktus žeria mergina. Anot jos, Jehovos liudytojai tiki esantys vieninteliai Dievo išrinktieji, kurie amžinai gyvens Žemėje, o visas likęs Jehova netikintis pasaulis vadinamas „Šėtono sistema“.

Žadama, kad Armagedono metu Dievas ją išžudys. „Nešiodavome lankstinukus nuo durų prie durų tikėdami, kad šitaip nuo mirties išgelbėsime jais susidomėjusius žmones. Mama griežtai draudė man draugystes su „pasauliečiais“. Bijodavo, kad būsiu išvesta iš „Dievo kelio“. Bendrauti su kiemo ar klasės draugais man būdavo leidžiama tik labai minimaliai.

Taip pat nuolat buvo kalama į galvą, kad neverta investuoti savo laiko ir pastangų į ateitį „Šėtono sistemoje“, kuri tuoj bus sulyginta su žemėmis. Tikėjau, kad Armagedonas gali prasidėti bet kurią akimirką ir net nemaniau, kad dar spėsiu sulaukti pilnametystės. Nesukau galvos dėl mokslų, neturėjau karjeros planų – vis tiek užaugusi turėjau gyventi rojuje.

Mano pasaulėžiūra buvo visiškai iškreipta ir uždaryta bjauriame melo burbule“, – dabar pripažįsta Deimantė. Išgirdusius jos istoriją stebina ir dar viena iliustratyvi detalė – šeima nešvęsdavo jokių švenčių, pažymimos buvo tik Jėzaus Kristaus mirties metinės. Vadinasi, jokių Kalėdų, Valentino dienos ar net gimtadienių.

„Vienintelė iškilminga Jehovos liudytojų šventė yra Jėzaus Kristaus mirties metinės, simbolizuojančios žmonijos išpirkimą iš nuodėmės. Visos kitos šventės yra kildinamos iš pagonybės laikų arba, pasak jehovistų, per daug išaukštinančios nuodėmingą žmogų. Kalėdos, Valentino diena, gimtadieniai, net ir valstybinės šventės yra prilyginamos netikrų dievų garbinimui.

Iš tiesų, tai paprasčiausias verslo modelis – taip organizacija sutaupo savo narių pinigus. Užuot juos išleidus dovanoms ir šventiniams kalakutams, pildomos aukų dėžutės“, – pastebėjo Deimantė. Savo gimtadienį ji pirmąkart paminėjo tik sulaukusi 16-os.

Paklausta, kaip į šią šeimos „taisyklę“ reaguodavo mokytojai, bendraklasiai, draugai, Deimantė prisiminė, kad, nors draugai ir klausinėdavo, daug jiems neaiškindavo. „Man būdavo gėda apie tai kalbėti. Negalėjau jiems paaiškinti, kodėl nešvenčiu. Juk nepasakysiu: tos jūsų Kalėdos yra stabmeldystė, dėl to jūs mirsit per Armagedoną, o aš ne“, – to meto savo mintis įgarsino ji.

Savo ruožtu mokytojai esą likdavo apstulbę. Tiesa, neva bandė išlikti tolerantiški – mergaitę jie anksčiau išleisdavo iš pamokų, neįtraukdavo į kalėdinių dovanėlių mainų sąrašus. „Yra pasitaikę, kad per klaidą atsidūriau tokiame sąraše. Tai paaiškėjo jau bevykstant mainams. Tąkart aš dovaną gavau, o vienas iš klasės draugų, kuriam dovanoti turėjau aš, – ne. Buvo labai nemalonu“, – nė neslepia mergina.

Deimantės teigimu, jei ankstyvoje vaikystėje ji dar tikėjo, kad Dievas jos tvirtybe didžiuojasi, tai vėliau klausimų tik daugėjo. Pavyzdžiui, nejaugi Dievas visai neturi ką veikti šiame pasaulyje, kad baudžia vaikus už kalėdinių dovanėlių mainus? „Širdis plyšo iš pavydo ir noro būti tokia, kaip visi normalūs žmonės. Sulaukusi maždaug 11-os ar 12-os nutariau priešintis tėvams ir, nors į draugų gimtadienių vakarėlius man nebuvo leidžiama eiti, pradėjau slapta švęsti Kalėdas ar draugų gimtadienius, kai šios šventės būdavo minimos mokykloje, pamokų metu“, – prasitaria ji.

Kai dabar bando žvelgti į savo gyvenimą iš šalies, Deimantė tikina suprantanti, kad būtent dėl anksčiau aptartų priežasčių ir pradėjo vogti. „Dar mokydamasi pradinėse klasėse vogdavau visokius menkniekius: lipdukus, flomasterius ir pan. Laikydama tuos dalykėlius savo rankose jausdavausi priartėjusi prie to, ko labiausiai trokštu, bet neturiu – normalios šeimos.

Tėvai man neduodavo kišenpinigių, nelepindavo ir pirkiniais, nes vis nebūdavau pakankamai verta, nusipelniusi. Paauglystėje ėmiau vogti pinigus iš tėvų ir senelių, panaudodavau juos elementariems paaugliškiems pirkiniams: nagų lakams, pėdkelnėms, cigaretėms“, – prisipažįsta Deimantė. Naivu būtų tikėtis, kad tokie jos veiksmai tėvams praslydo pro akis.

Paprašyta prisiminti pirmąjį kartą, kai prieš ją buvo pakelta ranka, Deimantė papasakojo apie dieną, kai grįžusi iš susitikimo su draugais namuose išvydo pokonfliktinę sceną. Tėvas garsiai žiūrėjo televizorių, mama užsirakinusi verkė jos kambaryje. Anot Deimantės, tėvai tarpusavyje dažnai pykdavosi. „Norėjau dingti kuo toliau nuo jų problemų, tad apsisukau ir išėjau.

Mano išėjimų į pavojų kupiną pasaulį laikas buvo labai ribojamas, tad šis savavališkas išėjimas buvo nelegalus. Žinojau, kad darau nuodėmę, tad po lietingus Šiaulius vaikščiojau kaip ant adatų. Tačiau kartu taip nenorėjau grįžti į tuos įtampos pilnus namus. Kai galiausiai grįžau, manęs laukė tarpusavyje taikūs, bet prieš mane susimokę tėvai.

Paklausta, kaip drįsau be leidimo išeiti, atsakiau: „Tai kad motina mano kambaryje užsirakinusi bliauna, nebuvo, kur grįžti!”. Išgirdus žodį „motina“, tėvo veidas persimainė. Jis virto košmariškai įraudusiu padaru. Tas padaras pribėgo prie manęs, parvertė ant žemės ir spardė kartodamas „Ach tu k**va, kaip tu drįsti taip vadinti savo mamą“. Siaubingi įvykiai rutuliojosi, nesupratau, kas vyksta.

Net neprisimenu, kaip gavau į nosį taip stipriai, kad kitą dieną ji ištino, skaudėjo, o vėliu supratau, kad sulinko nosies pertvara. Iki šiol viena šnervė beveik nefunkcionuoja. Man buvo maždaug 13 metų“, – sukrečiančia istorija dalijosi Deimantė. Iki pradedant eiti į mokyklą, Deimantės tėvas dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, tad jo beveik nebūdavo namie.

Mama – priešingai: darbo neturėjo, tad namuose būdavo beveik visuomet. „Iš pradžių diržo smūgiais mane auklėjo griežta mama. Bijojau ir nemėgau jos, o tėčio labai laukdavau. Vėliau tėvas metė „reisus“ ir dirbo vairuotoju Šiauliuose. Tada prasidėjo trintis ir didieji pykčiai šeimoje. Tėvai susituokė labai jauni, turbūt tik tuomet rado progą susipažinti vienas su kitu, tačiau pasirodė, kad ta pažintis – ne tokia jau maloni.

Kone kiekvieną savaitę būdavo tokia naktis, kai tėvai riedavosi iki paryčių, o aš, net ir palindusi po storiausia kaldra, vis tiek viską puikiai girdėdavau. Mama beveik visada būdavo namie ir stebėdavo kiekvieną mano žingsnį, matydavo ir smerkdavo kiekvieną klaidą ir nesėkmę, kontroliuodavo visas pažintis, veiklas, net ir animacinių filmukų žiūrėjimą (būdavo didelis sąrašas neleistinų). Nekęsdavau šios kontrolės“, – tvirtina Deimantė.

Prieš tai ji bandė protestuoti iššaukiančia išvaizda – dažėsi plaukus, apsikarstė gotiškais aksesuarais. „Nemokėjau tų jausmų išreikšti žodžiais, tad apsikarsčiau spygliuotomis apyrankėmis“, – apibendrina Deimantė. Anot jos, kartu su kitais paaugliais panašiu metu ji ėmė ragauti alkoholinius gėrimus, rūkyti.

Matydami tokias dukros metamorfozes tėvai patenkinti neliko – Deimantę jie lygino su kitų Jehovos liudytojų vaikais, griežtai bausdavo, norėdami, kad ji būtų kuo į juos panašesnė. „Bandydama kiek įmanoma ilgesniam laikui atitolti nuo savo liūdnos realybės, bėgdavau iš namų, kelioms naktims vis apsistodavau pas draugus.

Žinodavau, kad už tokį elgesį lauks griežta bausmė, bet taip norėdavosi mėgautis jaunyste, kad ignoruodavau šį faktą“, – vidinius išgyvenimus atskleidžia ji. Viešai Deimantė yra kalbėjusi ir apie savo santykius su vaikinais. Baimė grįžti namo, kai persidažė plaukus, nulėmė, kad pirmąją naktį su vaikinu ji praleido palapinėje – kaip pati sako, nekaltybę prarado norėdama, kad kas nors mylėtų.

Tiesa, to ji tikrai nelinki kitoms mergaitėms, griežtai nurodo jos pavyzdžiu nesekti. Šokiruoja ir jos pasakojimas apie dieną, kai nusprendė išeiti iš namų. Deimantei tuomet buvo vos aštuoniolika. „Grįžau namo valandėlę pavėlavusi, o už tai, kaip visada, buvau išvadinta baisiausiais žodžiais. Atsikirtau. Tai labai įsiutino tėvą ir jis puolė bėgti link mano kambario.

Supratau, kad klius. Staiga prisiminiau, kad rankinuke turiu dujų balionėlį, skirtą apsiginti nuo užpuolikų tamsiose Šiaulių gatvėse. Bet apsigyniau juo nuo savo tėvo. Nupurškiau jį dujomis, o jis, išplėšęs balionėlį iš mano rankų, nupurškė ir mane. Tuomet tiesiog išbėgau pro namų duris ir apsistojau pas tuometinio savo vaikino tėvus“, – sukrečiančia istorija dalinasi Deimantė.

Po kelių dienų iš mamos ji tegavo žinutę, kurioje buvo nurodyta susirinkti visus savo daiktus, kitaip jie bus išmesti lauk. „Tai buvo paskutinis kartas, kai buvau tuose namuose“, – prasitaria Deimantė. Mūsų kultūroje įprasta, kad vaikams baigus mokyklą tėvai vaikus nuglosto ir išbučiuoja, prikrauna pilnus krepšius gėrybių, įduoda pinigų ir išleidžia studijuoti.

Deimantė į Vilnių atvyko neturėdama praktiškai nieko. „Atvykau į Vilnių be jokių garantijų ir atsargų. Neturėjau net nuosavo kompiuterio, kuriuo galėčiau susirasti darbą. Man padėjo draugai – paskolino pinigų nuomai, pasidalindavo maistu, leisdavo naudotis kompiuteriu. Nepatiko būti priklausomai nuo žmonių gerumo, tad ilgainiui prasimaniau, kaip gauti pinigų.

Iš pradžių gyvenau iš greitųjų kreditų, vėliau dirbau aukle, paragavau ir sunkaus fizinio darbo popieriaus, gėrimų fabrikuose, kur dirbdavau po 12 valandų“, – prasitaria Deimantė. Vis dėlto atsitiesti jai pavyko – šiuo metu mergina dirba fotografe, apie savo gyvenimo istoriją ji taip pat rašo knygą. Deimantės teigimu, tolimesni giminaičiai iki šiol stebisi jos pasakojimais, nes mano, kad jos tėvai – šilti ir malonūs žmonės.

„Nors jie ir žinojo, kad mano motina priklauso sektai, neįtarė, kad jos auklėjimas buvo toks siaubingas. Artimesni giminaičiai, seneliai, kaimynai – jie žinojo. Jie ir patys yra patyrė tėvo agresijos protrūkius, bet apie tai, kad mane muša, niekam nepasakojau, nes buvau išmokyta nenešti purvinų skalbinių į viešumą“, – sako ji.

Tiesa, patys artimiausi giminaičiai, ypač seneliai, šioje situacijoje, pasirodo, palaiko tėvus. „Jų akyse aš – nedėkinga kaltintoja, be jokio reikalo smerkianti nuostabius žmones ir juodinanti visą šeimą. Esu nuolat skatinama atsiprašyti ir susitaikyti su „mylinčiais tėvais“, – stebisi Deimantė. Vis dėlto ji pati iki šiol nemėgsta žiūrėti net savo vaikystės nuotraukų.

„Kiekvieno gyvenime pasitaiko kritinių situacijų. Tikiu, kad mūsų atsakomybė yra apsispręsti, kaip į jas reaguoti. Aš apsisprendžiau, kad galiu ir pati. Ne tokia ir didelė problema yra neturėti tėvų ir pinigų, kai turiu kojas ir rankas. Subrendau gerokai anksčiau už savo bendraamžius, labai anksti išmokau savarankiškumo, verslumo. Bjauri patirtis neabejotinai sustiprino mano asmenybę“, – įsitikinusi Deimantė.

Anot jos, yra daugybė panašių istorijų. Jos – tik viena iš jų. „Neabejoju, kad tūkstančiai žmonių nešioja dar įdomesnes ir neįtikėtinai skaudžias istorijas, tačiau dauguma saugo savo šeimos reputaciją, vidinius santykius, tad tos istorijos lieka paslėptos po paslapčių šydais. Savo knyga mėginsiu atskleisti tą šydą“, – prasitarė ji.
  

Žymos: Religija, gyvenimo būdas, jehova, jehovos liudytojai

Komentarai

Naujausi straipsniai