Marijus Širvinskas   |   ATGIMIMAS   |   2012-11-01

Sveiki atsibudę „vokelių“ Lietuvoje

  
Sveiki atsibudę „vokelių“ Lietuvoje

„Atgimimas“ paskelbė kiek sutrumpintą žurnalisto Marijaus Širvinsko viešą laišką, kuris tapo pilietiniu poelgiu, paskatinusiu netylėti ir kitus panašiai minimoje žiniasklaidos grupėje save žeminusius kolegas.

Šito teksto galėjo ir nebūti. Tačiau Darbo partijai susižėrus apie penktadalį balsų daugiamandatėje apygardoje ir imantis iniciatyvos formuoti naująją mūsų šalies valdžią, jaučiu pilietinę pareigą atvirai papasakoti, kokią aš savo akimis iš arti mačiau šią politinę verslo kliką, kai dirbau vienoje su ja susijusioje bendrovėje.
Ši bendrovė – tai žiniasklaidos grupė „Balsas.lt leidiniai“, valdanti vieną iš penkių didžiausių portalų, leidžiantį nemokamą savaitraštį, kontroliuojanti keletą žinomų svetainių ir žurnalų bei savaitinį laikraštį „Ekonomika.lt“, kuriame kaip žurnalistas rašiau nuo šių metų sausio iki rugpjūčio. Į leidinį dirbti ėjau pernelyg nepaisydamas, kas jo savininkai, atėjau pirmiausia dėl savo buvusios komandos, su kuria šauniai kūrėme turinį kitoje žiniasklaidos priemonėje iki man išvažiuojant svetur 2010 m. Bet jau praėjusią žiemą nujaučiau, kad iki šių Seimo rinkimų iš laikraščio pasitrauksiu. Taip ir padariau. Nes buvo neišvengiama – baigėsi mano kompromisų su savo sąžine limitas.
 
Pirmiausia, pradėkime nuo personalijų. „Balso“ grupę formaliai valdo trys žmonės – jauni, veiklūs, simpatiški. Ir turtingi. Kapitalą (kartu – ir banką Rusijoje) kontroliuoja toks vaikinas Arūnas Miknius (vairuoja prabangų „Mercedes-Benz“). Verslo plėtra ir sandoriai patikėti tokiam jaunuoliui Vyteniui Mažiuliui (vairuoja irgi mersedesą, o gal ir BMW, dievaži, man tos brangios mašinos panašios, kartais painioju). Na, o portalo ir laikraščių turinį tvarko Vitalija Vonžutaitė, jauna mama, verslininkė, įtariamoji Darbo partijos sukčiavimo byloje ir sekmadienį išrinkto naujojo Seimo narė – su kuo Vitaliją ir sveikinam! Beje, vairuojanti aukštos klasės BMW. Automobilių markes čia miniu tarp kitko, bet ir detalės kartais reikšmingos.
 
Kokią įtaką šiems trims jauniems žmonėms turi Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas ir vicepirmininkas Vytautas Gapšys, kuriuos ne kartą teko matyti redakcijoje derinant reikalus, galiu tik spėlioti. Yra žinoma viena, kad jiedu su mano buvusia ir parlamentare tapusia vadove yra pagrindiniai įtariamieji nelemtojoje „juodosios“ Darbo partijos buhalterijos byloje. Po to, ką patyriau ir regėjau redakcijoje, turiu pripažinti, nesistebiu, kodėl jie yra įtariamieji. Tačiau apie kitus nešvarius šios draugijos darbelius – truputį vėliau.
 
Pirmiau norėtųsi atskleisti, kaip ši žiniasklaidos grupė formuoja savo turinį. Savaitraščio „Ekonomika.lt“ turinio politika buvo ganėtinai autonomiška nuo savininkų kaprizų, o aš, kaip autorius – juo labiau, tačiau ir šiame leidinyje neišvengdavome draudžiamų temų arba konkrečių nurodymų. Nieko nauja – tai įprasta, bet negarbinga ir nedora Lietuvos laikraščiuose paplitusi praktika. Sakykime, gana greitai lioviausi domėjęsis savo mėgstama šilumos energetikos tema, nes po vieno mano nešališko straipsnio apie įmonių „Dalkia“ ir „Fortum“ planus sostinės šilumos ūkyje, redaktorė gavo velnių ir turėjo koreguoti padarytą „klaidą“ – t.y. turėjo organizuoti straipsnį, pozityviai pateikiantį „rubikoninę“ įmonę ir menkinantį bendrovę „Fortum“.
Žurnalistinės staigmenos šioje kontoroje prasidėjo sulig pirmosiomis darbo savaitėmis. Pavyzdžiui, sausio 26 d. išėjusi žinia, kad premjeras Andrius Kubilius gavo Pasaulio lyderio apdovanojimą, turėjo būti griežtai išimta iš visų grupės leidinių. Ir atvirkščiai: vasario 20 d. žurnalo „Veidas“ atlikta apklausa, pagal kurią A.Kubilius įvardintas kaip itin nepopuliarus, turėjo būti publikuota privaloma tvarka, pagal šefės nurodymą. Paskui jau nekilo abejonių, kaip grupei priklausančiose informavimo priemonėse yra vaizduojami valdantieji, ir kokioje šviesoje – V.Uspaskichas su savo sėbrais.
 
Nors aš savo savaitraščiui rašytose publikacijose esu citavęs A.Kubilių, o V.Uspaskicho – nė sykio, nebegalėjau toliau tverti tokiame ceche ir taip netiesiogiai prisidėti prie Darbo partijos galios didinimo. Tiesa, turiu pripažinti, kad bendrovės vadovybės ciniškas ir dažnai neatidus požiūris į turinį sudarydavo galimybių ir tarpų išleisti vieną kitą originalią kritišką medžiagą, pvz., apie aludarius, kokią dėl reklamos interesų nedažnai aptiksi kitose didžiosiose šalies žiniasklaidos priemonėse.
 
Kai tuometės mano redaktorės Eugenijos Grižibauskienės solidaus projekto „Verslo švyturiai“, pasakojančio apie šalies verslo lyderius, apdovanojimuose Vilniaus Rotušėje netikėtai buvo netgi du kartus suteikta tribūna V.Uspaskichui, kuris paskutinę minutę „pagal nurodymą“ tapo renginio komisijos pirmininku ir privertė raudonuoti tikruosius komisijos narius bei tokiu akibrokštu apstulbino ne vieną renginyje dalyvavusį garbingą verslininką, aš priėjau prie šio Kėdainių pono, prisistačiau kas esąs ir tiesiai, be užuolankų kreipiausi: kokią jūs įtaką turite „Balso“ grupėje, ar pasakysit?
Darbo partijos pirmininkas nieko neatsakė, tik užsiminė, kad ne viską būtina žinoti.
Aš ir nežinau. Ir niekas mano buvusioje redakcijoje nežino, nors viskas tarytum kiekvienam aišku. Lietuva irgi nežino ir turbūt nesužinos, kaip įmanoma padidinti minimalią algą iki 1509 Lt (o kodėl ne 1509,99 Lt?), tačiau vis vien balsuoja, aklai. Neabejoju, kad dauguma už Darbo partiją balsą atidavusių piliečių yra padorūs ir paprasti žmonės, kuriuos šie apsukrūs ir gražbyliaujantys verteivos apsuko apie pirštą. Lietuva greitai pamiršo tuščią vienetukų magiją ir susidorojimą su pagal partijos ideologiją tarytum globotinu darbo žmogumi Dalia Budrevičiene, viešai papasakojusia apie neapskaitomus atlyginimus agrofirmoje. Lietuva vis dar nežino, ar šis aukštojo mokslo diplomo pirkėjas su jaunaisiais darbiečiais iš tiesų padarė nusikaltimą apgaulingai tvarkydamas buhalteriją, ar visgi yra nekaltas.
 
Kodėl nežino? Dėl to, kad įtariamieji tarsi iš intriguojančių Agathos Christie detektyvų vengia teismo. Štai savo užrašinėje esu pasižymėjęs: „Vitalija buvo Vienoje, kai vyko DP byla; gydytojo lapelis, teismas suabejojo, nes įtariamoji registruota Kaune, o lapelis išrašytas Vilniuje“. „Ką tik grįžau iš Austrijos“, – ankstyvą pavasarį pati atsakė į mano pastabą, kodėl taip lengvai apsirengusi, ar ne per šalta. Tos pačios dienos vakarą LNK žinios pranešė, jog teismas suabejojo V.Vonžutaitės išduoto gydytojo lapelio tikrumu. Neatrodė sergantis ir Darbo partijos frakcijos Seime seniūnas V.Gapšys, netgi atvirkščiai – žvalus ir sveikas, kai kažkurią vasaros dieną nuliuoksėjo į redakciją pas savo partijos bičiulę, bet LNK žinios vėlgi aiškino: teisme nepasirodė dėl ligos. Tuomet mane nuoširdžiai glumino tokia įžūli judviejų nepagarba teismui.
 
Galiausiai – prisipažįstu.
 
Aš irgi ėmiau vokelius. Ir ne kartą. Nesididžiuoju ir gėdijuosi: kiekvieną kartą gaudamas nelegalią algą pasijusdavau it rydamas duonos riekę su kirmėlėmis. Visi dalyvavome savotiškoje sadomazochistinėje akcijoje: turbūt nė vienas net grasinant nebalsuotume už Darbo partiją, bet šiai partijai netiesiogiai dirbome; laikraščio kolektyvas yra pakankamai padorus ir pilietiškas, bet pats prisidėjo kuriant dar vieną „juodąją“ buhalteriją. Kitaip sakant, esame bendrininkai. Įrodymų, deja, nesurinkau: galiu tik pateikti savo darbo užmokesčio išklotinę, pagal kurią gaudavau 300 litų kas mėnesį, nors realiai – aštuonis kartus daugiau (mano ir kolegų sumokėti mokesčiai turėtų tapti rimtu galvosūkiu „Sodrai“).
 
Taigi Lietuvą dar stebina užfiksuoti faktai, kai šios partijos atstovai pirko pažeidžiamų rinkėjų balsus? Štai šitaip veikia V.Uspaskichas ir jo parankiniai. Pasikartosiu: jie – gana simpatiški žmonės. Simpatiški, bet neturintys moralinių skrupulų (arba man nepavyko jų aptikti). Man susidarė įspūdis, kad vesdami neteisėtą buhalteriją, pardavinėdami žurnalistinį turinį, manipuliuodami skaitytojais, „Balso“ vadovai galbūt supranta darantys neteisėtus veiksmus, bet jokiu būdu nelaiko jų blogais ir nepateisinamais. Manau, nemaža dalis eilinių partijos narių net nenutuokia, kokių pažiūrų ir vertybių veikėjams padėjo įgyti mandatą ir patekti į tautos atstovybę. Bet esu tikras, kad patys lyderiai puikiai supranta: jų partija paremta didelių pinigų, klaninės įtakos ir neskaidrių interesų ryšiais, o visuomeniniai ir socialiniai reikalai, dėmesys neįtakingoms ir neturtingoms grupėms iš principo neatitinka jų instinktų. Rūpestis paprastu žmogumi yra įžūlus ir apsimestinis daugiausia mandatų laimėjusio sąrašo blefas.
Kuriuo rinkėjai vėl patikėjo. Ką gi, jų valia. Sveiki atsibudę „vokelių“ Lietuvoje.
 
 
  

Žymos: Politika, Užmokestis

Komentarai

Naujausi straipsniai