Vilis Normanas   |   2011-01-11

Sutriuškintas Lietuvos Konstitucinis Teismas

  
Sutriuškintas Lietuvos Konstitucinis Teismas Autorius mano, kad EŽTT sutriuškino Konstitucinio teismo susikurtą neliečiamybę.

Lietuvos Konstitucinis Teismas patyrė didžiausią sutriuškinimą laisvos Lietuvos istorijoje: 2011 metų sausio 6 dieną Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) konstatavo: „Nuolatinis ir neatšaukiamas buvusio prezidento (Rolando Pakso, – aut. past.) diskvalifikavimas nuo parlamentinio posto, įvykęs po jo nušalinimo apkaltos tvarka, buvo neproporcingas“. Stipriai politizuotas teisinis R. Pakso istorijos šešėlis visiškai užtemdė tikrąją šio įvykio esmę: faktą, kad Lietuvos teisinė sistema vykdo neteisėtus veiksmus.

="text-align: left">
Sprendimas ne teisinis, o politinis
 
Strasbūro teismo pirmininkas Jeanas Paulis Costa savo atskiroje nuomonėje aiškiai pasakė: „Ši byla yra politinė“. Lietuvos KT priėmė ne teisinį, o „politinį“ sprendimą. Kitaip sakant, šis teismas vykdė ne teisinį teisingumą, o politinį užsakymą.

Didžiausia problema buvo ta, kad R. Pakso byla EŽTT buvo pateikta 18 mėnesių po apkaltos, nors Konvencija nustato aiškų terminą – 6 mėnesiai, todėl trys iš septyniolikos teisėjų pasisakė prieš R. Paksą.

„Aš apskritai manau, kad tai stebuklas – paprastai teismai atmeta advokatų raštus, gautus vieną dieną pavėluotai. O mūsų vėlavimas buvo 12 mėnesių. Tačiau atsakomybę dėl vėlavimo turėčiau prisiimti ne aš – prisijungiau prie bylos ne nuo pradžių“, – situaciją paaiškino teisės mokslų daktaras Stanislovas Tomas, vienas iš pagrindinių „kaltininkų“, nulėmusių R. Pakso pergalę EŽTT. Jis nenorėjo įvardyti kolegų, kurie taip neapdariai pavėlavo išties svarbioje byloje. Lietuviai kreipiasi į Strasbūro teismus, tačiau neretai nežino visų reikiamų niuansų, ir tai būna viena iš dažniausių jų pralaimėjimų priežasčių. Kaip viskas būtų pasikeitę R. Pakso byloje, jeigu S. Tomas nuo pat pradžių būtų vadovavęs gynybos falangai?

„Manau, kad tikrai galėjome pasirodyti daug geriau. Visų pirma, nebūtų nė vienos dienos vėlavimo – negautume tų trijų teisėjų balsų prieš mus. Kitas labai svarbus aspektas – R. Paksui būtų grąžinta teisė kandidatuoti į Prezidento postą. Kaip manai, kodėl Strasbūras jam grąžino tik teisę būti renkamam į Seimą? Nes dėl daugybės profesinių klaidų R. Pakso teisininkų grupė net neprašė grąžinti jam šitos teisės per Didžiosios Kolegijos posėdį. Argi tai ne kvailystė? Tu gini nušalintą Prezidentą – ir net neprašai grąžinti jam teisę kandidatuoti į Prezidentus. Absurdas, bet, deja, tokia tiesa.“

Pasak teisininko, Strasbūre ši byla užėmė išskirtinę padėtį: „Tai pirmas kartas, kai Strasbūro Teismo Pirmininkas kartu su kitais teisėjais rašo atskirąją nuomonę ir tvirtina, kad KT sprendimas buvo „politinis“.
 
Kuo visa tai galėjo ir gali baigtis?
 
S. Tomas atskleidžia ir daugiau šios istorijos niuansų, kurie verčia permąstyti, ar tikrai, kaip sako premjeras Andrius Kubilius, Strasbūre R. Paksas pralaimėjo. Priešininkams džiaugtis anksti.
 
Pirma: teisė į Prezidento rinkimus. Tai, kad teisininkų grupė neprašė atkurti šios teisės – absoliučiai absurdiška. R. Paksas turi dvi išeitis: prašyti, kad Strasbūras dar papildomai apsvarstytų jo teisę būti Prezidentu, arba kreiptis į Jungtinių Tautų Organizacijos Žmogaus teisių komitetą. Dainelė dar nesudainuota.

Antra, dėl visiško išteisinimo. Strasbūras nutarė, kad neturi galių nurodinėti Lietuvai šiuo klausimu, bet R. Paksas gali tęsti šią diskusiją JTO Komitete.

S. Tomas perspėja: „Labai svarbu atskirti teisinį R. Pakso vertinimą nuo politinio, moralinio arba religinio vertinimo, nes negalima turėti požiūrio, kad jei šitas politikas man patinka, tai jis sąžiningas žmogus, o jei nepatinka, tai jis nusikaltėlis ir jam turi būti draudžiama dalyvauti rinkimuose. Ir jeigu man nepatinkantį žmogų išrenka – ar tai reiškia, jog galima meluoti ir pažeidinėti teisę, kad jį išmestų? Bet juk turi būti daugiau tolerancijos ir tarpusavio pagarbos: taip, aš jo gal nemėgstu, bet jeigu dauguma jį išrenka, tai tegul jis ten ir sėdi.“

Teisininkas spėja, jog R. Pakso priešininkai sieks, kad KT antrą kartą priimtų tą patį draudimą ir paaiškintų Seimo nariams, kaip išsisukti ir nevykdyti Strasbūro sprendimo. Tačiau, pasak jo, šioje situacijoje KT neturi teisės pakartotinai svarstyti šio klausimo ir privalės perduoti bylą Europos Teisingumo Teismui į Liuksemburgą.
  

Komentarai

Naujausi straipsniai