Tiesa.com, delfi.lt   |   2019-10-14

Po pragaro Pravieniškėse – šokiruojanti kalinio išpažintis: jie ten kone meldėsi, kad neišgyvenčiau

  
Po pragaro Pravieniškėse – šokiruojanti kalinio išpažintis: jie ten kone meldėsi, kad neišgyvenčiau
© facebook nuotrauka, Domantas Pipas

Pasižiūrėję į Vytautą ir išgirdę jo balsu sunkiai tariamus žodžius nė neįtartumėte, kad jam – dar tik 37 metai. Beveik prieš dvejus metus Pravieniškių pataisos namuose nutikusi tragiška istorija visiškai pakeitė vyro gyvenimą – šiandien jis mokosi iš naujo gyventi. „Esu lyg senas mažas vaikas“, – prisipažįsta Vytautas.

„Noriu papasakoti savo istoriją – tą, kurios niekas nenori girdėti ir bando nuslėpti nuo visuomenės, – iš Pravieniškių pataisos namų Antrojo lokalinio sektoriaus į DELFI redakciją paskambinęs Vytautas Zlatkauskas paprašė jį aplankyti įkalinimo įstaigoje. – Nekreipkite dėmesio į mano balsą, aš dar sunkiai kalbu, visa tai – po komos, kurioje praleidau beveik pusę metų.“
Kai atvykstame į Pravieniškes, pareigūnai mus palydi į Kriminalinės žvalgybos skyriaus darbuotojų kabinetą, – netrukus čia pasirodo ir Vytautas. „Jums tikrai 37 metai?“ – nustembu. „Taip, esu gimęs 1982 metais“, – sako nuteistasis. Visą mūsų pokalbį akylai stebi pareigūnas – nors įstatymai žurnalistams garantuoja pokalbių su nuteistaisiais konfidencialumą, pareigūnas Vytauto pasakojimą fiksuoja vaizdo registratoriumi, esą toks valdžios nurodymas.

O toji valdžia – Pravieniškių pataisos namų vadovybė atkerta, kad vadovaujasi teisės aktais ir privalo užtikrinti saugumą. „Neturiu ko slėpti, priešingai – noriu, kad visuomenė viską žinotų“, – dar telefonu sakė nuteistasis. Jis mano, kad papasakojęs savo tragišką istoriją pagaliau teisėsaugą privers atmerkti akis ir šie išsiaiškins, kas gi iš tikrųjų nutiko tą 2017-ųjų gruodžio 13-osios vakarą Pravieniškėse, kai iš būrio, į kurį Vytautas ką tik buvo perkeltas, netrukus jis, jau paniręs į gilią komą, skubios medicinos pagalbos automobiliu buvo išvežtas į Kauno klinikas.

Kad vyras išgyvens, niekas netikėjo. Iš karto po šio įvykio Pravieniškėse buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, kuris 2018 m. kovo 27 d. buvo nutrauktas – tyrimo metu Pravieniškių pataisos namų Kriminalinės žvalgybos pareigūnų medžiagą įvertinusi Kaišiadorių prokurorė Aldona Vitkauskienė nutarė, kad jokio nusikaltimo nebuvo padaryta – Vytautas susižalojo pats, kai pavartojo psichotropinės medžiagos „kobros“ (jos sudėtis nėra žinoma, dažniausiai tai būna tabakas su žiurkių nuodais, benzinu, klijais ir kitomis cheminėmis medžiagomis).

Kodėl tokią išvadą padarė prokurorė A. Vitkauskienė, šiandien ji pati net negali atsakyti, tačiau privalės, nes seną bylą iš seifo išėmusi ir peržiūrėjusi Kauno prokuratūros 6-ojo skyriaus vyriausioji prokurorė Raimonda Jačiauskienė nutarė atnaujinti ikiteisminį tyrimą.

Jos nutarime nurodyta išsiaiškinti, ar Kauno klinikose, į kurias komos būsenos buvo Vytautas, buvo atlikti kraujo tyrimai ir nustatyta, jog šis yra vartojęs narkotinių ar psichotropinių medžiagų, taip pat išsiaiškinti, iš kur nuteistasis įsigijo šių medžiagų – atsakomybę turėtų prisiimti ne tik narkotikų platintojai, bet ir pataisos namų darbuotojai, nesugebantys užtikrinti, kad kaliniai nesisvaigintų.

Kodėl šie klausimai anksčiau net nekilo į galvą Pravieniškių pataisos namų pareigūnų atliekamą tyrimą kontroliavusiai prokurorei A. Vitkauskienei, ši nesako, tačiau pripažino, kad klaidų vis dėlto buvo padaryta. „Matyt (tyrėjai) nesiaiškino“, – išgirdusi klausimą po ilgos pauzės atsakė už tyrimą atsakinga prokurorė.

Ir čia pat ji pridūrė, kad net neketina kalbėti apie ikiteisminį tyrimą: „Negaliu sakyti, ką aš darau ir ką daro tyrėjai, tai yra ikiteisminis tyrimas ir jis yra neviešinamas. Aš jums nežadu pasakoti kažko iš to ikiteisminio tyrimo.“ Kol prokurorė atsivėrė tylos siena, Vytautas sako, kad laukia, kol bent bus apklaustas, nes vienintelė iki šiol jo apklausa buvo surengta tuomet, kai šis tik atsigavo iš komos, tačiau dar sunkiai orientavosi aplinkoje – esą į ligoninės palatą atėjęs pareigūnas jam pasakė, kad yra pats kaltas, nes pavartojo „kobros“, ir liepė pasirašyti lyg ir iš anksto surašytą apklausos protokolą.

Ar pasirašė, neatsimena. Vytautas teigia, kad buvo sumuštas, kiti kaliniai norėjo jį nužudyti, bet šių aplinkybių teisėsauga ne tik nebandė, bet ir neketina aiškintis, todėl jis norėtų, kad tyrimą atliktų ne Pravieniškių pataisos namų pareigūnai, o kita teisėsaugos institucija: juk tie patys Pravieniškių pareigūnai daugybę metų nepastebėjo ar nenorėjo pastebėti, kaip zonoje veikė „Pravieniškių mafija“, o Kaišiadorių prokurorai net neprieštaraudavo, kad pagal realybės neatitinkančius pataisos namų teikimus į laisvę būtų išleidžiami įkalinimo įstaigai neoficialiai vadovavę nusikaltėliai – „Pravieniškių mafija“ buvo išaiškinta tik tuomet, kai pataisos namuose vykstančiomis negerovėmis susidomėjo Generalinės prokuratūros ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai.

Todėl Vytautas viešai kreipėsi į aukščiausius teisėsaugos institucijų vadovus: „Aš prašau jūsų objektyviai ištirti mano sužalojimo bylą, neslepiant visko, kas buvo ir kaip buvo nurodyta slėpti administracijos, o paviešinti viską, nes aš ir „kobra“ esam du konkretūs priešai. Kai rašo, kad aš nuo „kobros“ iškritau į komą, tai yra didžiausia nesąmonė, todėl prašau jūsų dar kartą objektyviai visą medžiagą ištirti ir priimti tinkamus sprendimus.“

– Aš nesuprantu, kokiu būdu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas. Aš buvau sumuštas, pats nieko neatsimenu, aš tik iš kalbų žinau, kad man šokinėjo ant galvos, kojos ir rankos buvo daužomos, – dėl to likau neįgalus. Man ta diena – kaip juoda dėmė. Atsimenu, kad atėjau į kamerą, pasidėjau krepšį ir – daugiau nieko neatsimenu.

Pareigūnai rašo, kad aš parūkiau „kobros“, bet „kobra“ ir aš esame du konkretūs priešai. Niekada nevartojau, nevartoju ir nepradėsiu vartoti.

– Kada pakliuvote į Pravieniškių pataisos namus?

– 2017 m. vasarį, iš pradžių buvau nuvežtas į trečiuosius pataisos namus, ten atsisakiau dirbti, todėl buvau pervežtas į antruosius. Ir, galima sakyti, iš karto papuoliau į antrąjį lokalinį sektorių, ir taip išbuvau iki gruodžio 13 d.

– Kas tada nutiko?

– Man buvo paskirta drausminė grupė už narkotikų vartojimą. Aš nei tada, nei kada nors šioje įstaigoje nevartojau narkotikų, Lietuvoje atlieku trečią kartą bausmę, esu 12 metų atsėdėjęs, bet pirmą kartą gyvenime buvau nubaustas už narkotikus.

Čia, pataisos namuose, Kriminalinės žvalgybos skyriuje dirbo toks pareigūnas Šeštokas, jis mane išsikvietė į kabinetą ir pasakė: „Zlatkauskai, davai, dirbk su manim“. Aš pasakiau, kad tu manęs nepainiok su kitais nuteistaisiais, aš turiu savus nusistatymus, savo principus, bet jis man tada pagrasino, kad atsiveš testų, kurie parodys, jog vartoju narkotikus.

Po dviejų dienų mane iškvietė į drausmės grupę, nes norėjo perkelti į kitą vietą. Jis žinojo, kad dar kalėdamas Alytaus pataisos namuose tvirtai laikiausi savo pozicijos, mane kiti kaliniai gerbė kaip žmogų, kuris visada laikosi savo žodžio.

– O kodėl nesutikote bendradarbiauti? Juk normalu, kad nuteistiesiems teikiami tokie pasiūlymai

– žinoma, kiekvienas asmeniškai pasirenka, kokiu keliu eiti. – Aš gyvenu tokį kriminalinį gyvenimą, ir savo vaikus auklėju, kad skųsti yra blogai, negalima. Ir čia man toks pasiūlymas... Supratau, kad jeigu sutiksiu, paminsiu savo įsitikinimus, principus. Aš galiu užmerkti akis, nematyti, bet kad bėgti ir skųsti, – tikrai negaliu. Man savigarba neleidžia.

– O gal vis dėlto tos vadinamosios poniatkės, o ne savigarba neleidžia?

– Ne, nepaniokite, yra poniatkės – ir yra savigarba. Tai – du skirtingi dalykai.

– Papasakokite, kaip jus 2017 m. gruodžio 13 dieną perkėlė į kitą būrį.

– Tuo metu dabartinis direktorius Dainius Sušinskas buvo pavaduotojas, jis vadovavo Drausmės komisijos posėdžiui, aš pasakiau, kad negaliu eiti į tą būrį, – juk žinote, kas manęs laukia tame būryje, o jie visi – eisi ir viskas.
 
Sakau, būsiu sumuštas – kitiems kaliniams nenusileidau, nors jie buvo vadinamasis elitas. Ir kai mane nurašė į 21 būrį, aš Sušinskui pasakiau: prašau jūsų, neskirkite ten manęs, jokių nuobaudų neturėsiu. O jis – kaip aplinkybių auka, Šeštokas parašė ir viskas.

Nors Sušinskas mane asmeniškai pažįsta nuo 2004 m., nuo mano buvimo Alytuje, kai jis pats dirbo Kriminalinės žvalgybos skyriuje. Jeigu būčiau atsisakęs eiti, man skirtų nuobaudą, o tada perkeltų į kamerų tipo izoliatorių, kur man nepriklausytų nei skambučiai, nei pasimatymai.

O drausmės grupėje priklauso vienas pasimatymas per keturis mėnesius. Ir aš į tą būrį nuėjau tik dėl savo vaikų – turiu penkis vaikus, vyriausiajai dukrai jau yra vienuolika metų. Pagalvojau: na ką, padaužys rankas, kojas, viskas... Bet dabar sužinojau, kad man ant galvos šokinėjo, buvo daroma taip, kad tik neišgyvenčiau...

– Atsimenate, kaip nuėjote į tą būrį?

– Atsimenu, kad nuėjau, pastačiau krepšį, – ir viskas. Daugiau nieko neatsimenu. Neseniai kalbėjau su vienu nuteistuoju, kuris tuo metu buvo toje pačioje kameroje. Jis man pasakojo, kad man šokinėjo ant galvos, daužė su parakanu – pagaliu per kojas, stuburo juosmenį, ir ant galvos šokinėjo.

Kai buvau komoje, žmona buvo atvažiavusi į ligoninę ir matė mane sudaužytą su didžiausiais guzais, o dabar sako, kad aš parūkiau „kobros“ – man kyla klausimas, kokiais mastais yra klastojami popieriai, kad taip bandoma užglaistyti bylą. Iš pradžių – dar 2018 m. kovą bylą nutraukė, o aš iš komos atsigavau tik gegužės mėnesį, tik nuo šio momento fragmentais pradedu atsiminti.

Ir – įsivaizduokite: guliu ligoninėje, o pas mane ateina apklausti tas pats Šeštokas. Jis tuo metu dirbo ligoninės kriminalinėje žvalgyboje. O apklausa buvo maždaug tokia: tu, karoče, parūkei „kobros“ ir iškritai, pasirašyk.

Šiandien aš net nežinau, ar pasirašiau po tokiu apklausos protokolu. Net dabar, kai jau esu grąžintas į pataisos namus, manęs nepalieka ramybėje – norėjo, kad gyvenčiau Antrojo lokalinio sektoriaus 8-ajame būryje, bet aš Drausmės komisijos posėdyje pasakiau, kad neisiu, atsisakau – jau beveik dveji metai praėjo po incidento, ir žmogus, kuris mane mušė, yra tame sektoriuje.

Per drausmės komisiją niekam nebuvo įdomu, rašiau prašymą, kad direktorius asmeniškai užtikrintų mano saugumą.
 
– Ir kuo tai baigėsi?
 
– Pabaiga tokia, kad man davė 12 parų triumo – karcerio: turėdavau ryte, pusę septynių, atiduoti čiužinį, o vakare pasiimti.

Įsivaizduokite mano būseną, kaip aš ten galiu prabūti visą dieną – be šansų. Vienintelis gydytojas Mindaugas Bekešius man padėjo, kai paprašiau išrašyti čiužinį, tada vėl mane išvežė į ligoninę.

– Vytautai, minėjote, kad žinote, kas jus sumušė.
– Taip, buvo trys žmonės – du dar sėdi, vienas jau yra laisvėje. Du buvau sutikęs, vieną – dar praėjusiais metais lapkritį, mes net buvome perkelti į tą patį būrį, bet jis man nieko nesakė, aš tik prieš porą mėnesių sužinojau, kad jis yra vienas iš tų, kuris mane daužė. O kitas – irgi pasislėpęs tyli. Jiems nėra ką pasakyti.

– Iš kur žinote, kad tai jie – gal kiti nuteistieji juos apkalba?

– Kameroje sėdi ne daugiau kaip aštuoni žmonės. Aš – aštuntas, o iš septynių žmonių trys dalyvavo, du, kiek žinau, tuo metu jau miegojo. Žinau, kad vienas iš jų šokinėjo man ant galvos, o vienas iš tų, kuris miegojo, pabudo ir jį sutramdė. O paskui buvau išvežtas į ligoninę.

– Jus nužudyti norėjo, kad šokinėjo ant galvos?

– Matyt, taip. Nes, mano žiniomis, kiek dabar žinau, kaip man pasakojo vienas nuteistasis, kai mane išvežė į ligoninę, jie vos nesimeldė, kad aš tik neišgyvenčiau. Tai kokią išvadą iš to daryti?
 
– Kodėl jiems to reikėjo?

– Aš to tiksliai nežinau, bet mano turima informacija, nežinau, teisybė ar ne, jie norėjo, kad mane išvarytų – jiems kažkas padavė „kobros“, kad mane sulaužytų, sumuštų. Bet aš į kamerą atėjau tik vakare, tai išvada viena – ten prieiti gali tik pareigūnai.

Žinau, kad aš jiems buvau neparankus, atsisakiau bendradarbiauti, nors man grasino, kad aš iš kameros neišlįsiu, čia mane supūdys. Bet kartu mane bandė įtikinti, kad niekas nesužinos, jog aš bendradarbiauju, bet tai neįmanoma – tuo metu aš jau žinojau du „ožius“.

Drausmės komisijos posėdyje man sakė: „Zlatkauskai, mes tavęs nematome, užmerkiame akis, o tu neviešini tų žmonių.“

– Bet, Vytautai, jeigu jūs žinote, kas suluošino, kodėl nepasakote ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams?

– Tyrimą atnaujino prieš mėnesį, bet per šį laiką manęs niekas nekvietė ir neapklausinėjo. Juk jie gali pakelti kartoteką ir pamatys, su kuo buvau patalpintas kameroje,o tada – apklausti tuos asmenis. Tikrai atsiras kokie du žmonės, kurie palūš ir duos parodymus.

Jie nenorės būti įvelti į šią istoriją. Nors daug laiko praėjo, bet viską galima išsiaiškinti, juk kai kuriems žmonėms išėjimas į laisvę yra ant nosies, jie nerizikuos, pradės kalbėti. Bet pareigūnai tai turėjo padaryti prieš dvejus metus, bet to nepadarė.

– Bet Pravieniškių pareigūnai ir jų nutarimą patvirtinusi Kaišiadorių prokurorė sako, kad jūs pavartojote „kobros“ ir tada jums pasidarė bloga...

– Tie, kurie buvo kameroje, jie buvo apklausiami, tai jie sakė, kad buvau iškritęs nuo „kobros“, bet jeigu taip ir būtų, jeigu net man būtų pakišę cigaretę parūkyti, nebūčiau taip susidaužęs. Čia net nelogiška. Jeigu būčiau iškritęs nuo „kobros“, nebūčiau taip sudaužytas, be kitų žmonių pagalbos tokių sužalojimų patirti neįmanoma, nebent iš trečio aukšto būtum iškritęs.

„Kobra“ ir aš esame du konkretūs priešai, aš net garsiai nuteistiesiems sakau, kam jūs rūkote tą brudą, jūs savęs negerbiate, o jie – testai nerodo, kad vartoju.

O narkotikus jūs vartojote?
 
– Taip, bet tik laisvėje – amfetaminą, heroiną, kokainą. Aš nei čia, nei laisvėje nevartoju tai, kas žmogų slopina ir verčia degraduoti. Net paprastos cigaretės žudo, o nuo „kobros“ – žmonės tampa kažkuo kitu, be perstojo rėkia... Man net sunku nusakyti žodžiais.
 
Tegul pareigūnai atlieka objektyvų tyrimą – jie sužinos, kad niekada „kobros“ nerūkiau. Bet jiems to nereikia. Pas mane penktadienį buvo atėjęs Sušinskas, sužinojo, kad aš jums duosiu interviu. Pradėjo kalbėti, sako, ar supranti, kad aš, kaip ir tu, esu aplinkybių auka.
Bet, sakau, direktoriau, jums reikia išsiaiškinti tuos asmenis – juk jūs tuo metu pirmininkavote Drausmės komisijos posėdžiui, jūsų sprendimu buvau nusiųstas į tą būrį... Jis mane žino penkiolika metų, žino, kas esu per žmogus, jeigu sakau taip, vadinasi taip, jei – ne, vadinasi ne, niekada savo žodžio nemėtau.
 
Sakiau, kad bus bėdų, bet tada niekam nebuvo neįdomu. Atsigavęs iš komos aš labai pasikeičiau – iki sužalojimo puikiai kalbėjau, o dabar vos kalbu, kai ligoninėje atsigavau, iš mano palatos padarė tiesiog muziejų, naujus darbuotojus visus vedė į palatą ir sakė: šis iš komos po penkių mėnesių atsigavo.
 
Atsigavęs iš pradžių gulėjau, negalėjau net atsistoti, po to po truputį mokiausi kalbėti, vaikščioti – kad mankštinčiau kojas, pataisos namuose davė guminį diržą, o geresnių priemonių neleidžia net nusipirkti. Daktarai sako, kad man dar reikės logopedo pagalbos, bet neįgalus liksiu visam gyvenimui.
 
Tačiau iki šiol negaliu susitvarkyti neįgalumo – trūksta popierių, niekas man nepadeda, o aš neturiu tiek jėgų. Guodžia tik tai, kad yra žmona, vaikai.
 
– O kaip jie reagavo, kai sužinojo, kas jums atsitiko?
– Su žmona pasimatėme tik 2018 m. vasarą. O vaikai... (apsiverkia). Aš po komos tapau labai jautrus – jeigu juokiuosi, manęs nesustabdysi, jeigu verkiu – irgi... Vaikai iki šiol negali patikėti. Dabar su vyriausia dukra noriu pakalbėti kaip su dideliu vaiku, laukiu, kol man ją atveš.
 
– Už ką jūs dabar atliekate bausmę ir kada išeisite į laisvę?
 
– Sėdžiu už parduotuvių vagystes, o išeisiu tik kitų metų pabaigoje (iš tikrųjų – ne anksčiau kaip po 9 metų, nes pokalbio metu Vytautas dar nežinojo, kad teismas jam yra skyręs pusdevintų metų laisvės atėmimo bausmę už tai, kad Alytaus pataisos namuose bandė parduoti narkotikų – DELFI).
 
Aš net į lygtinį paleidimą negaliu pretenduoti – turiu daug nuobaudų. Man liepos mėnesį vėl skyrė nuobaudą už tai, kad atsisakiau eiti į 8 būrį, kuriame kali mane sumušęs žmogus. Aš esu labai daug kartų teistas, bet vogdavau iš parduotuvių, esu labai daug skolingas antstoliams – sakė, kad apie milijoną eurų.
 
Nežinau, kaip reikės juos atiduoti – gal išėjęs į darbą susirasiu kokį nors darbą, vadovausiu autoservisui, nes daugiau nieko nemoku. Daug esu padaręs klaidų, niekada nesigailėjau savo praeities, bet dabar pirmą kartą gyvenime esu už įstatymą – tik dabar, kai pats tapau nukentėjusiuoju, supratau, kaip kiti jausdavosi po mano padarytų nusikaltimų.
 
– O ar yra dalykų, kurių gailitės?
 
– Gailiuosi, kad esu per daug principingas. Pas mane yra taip, arba – ne. Kitų variantų nėra. Daug kas sako, kad tai – blogai, bet aš manau, kad tai yra gera savybė, aš iki galo išlaikau savo poziciją. Bet per tą principingumą šiandien esu tokioje situacijoje – tada Šeštokui nenusileidau, tiesiai į akis rėžiau, esu tik nuteistasis, kuris neturi nei teisių, nei galimybių, ir per savo principingumą esu tokioje situacijoje.
 
Dėl to, kad nenusileidau – prieš sistemą nepakovosi. Nekaltinu visų pareigūnų. Ir Sušinskas yra aplinkybių auka, jis turėjo vykdyti tai, ką mato, bet dėl vieno sprendimo aš likau neįgaliu ir to tikrai nepaliksiu ramybėje. Kovosiu pagal įstatymą.
 
Paprašiau valstybės man skirti advokatą, nes noriu, kad atstovautų mano interesams, bet man atsakė, kad tokių paslaugų man niekas nesuteiks – labai norėčiau, kad atsirastų advokatas, kuris galėtų mane apginti. Aš pats net skundo negaliu rašyti. Tiesiogine prasme – nesugebu rankose išlaikyti rašiklio.
 
Reikia dar laiko, kad išmokčiau gyventi kitaip – sunkiausia buvo, kai atsigavau iš komos, atsimenu, noriu pajudinti kojos pirštą, o juda – rankos. Labai sunku buvo suvokti, nejaugi aš toks liksiu visą gyvenimą. Esu per daug principingas, nenuleisiu rankų, likau neįgaliu visam likusiam gyvenimui.
 
Tų žmonių, kurie mane sumušė, didžiausia klaida yra ta, kad aš nemiriau, likau gyvas, bet dabar aš jų gyvenimą paversiu pragaru.
  

Žymos: Narkotikai, Kalėjimas, Kaliniai, Pravieniškės, pravieniškių mafija, kolonija

Komentarai

Naujausi straipsniai