Vilis NORMANAS   |   Evelina UŽDAVINYTĖ   |   2010-02-15

Nepriklausomybė – ką ji mums reiškia šiandien?

  
Nepriklausomybė – ką ji mums reiškia šiandien?

Vasario 16-ąją žmonės elgiasi dvejopai: vieni dalyvauja Nepriklausomybės dienos renginiuose, suvokdami istorinę šios dienos reikšmę, kiti numoja ranka į lietuvybės puoselėjimą ir miega prie televizoriaus, tvarko namus ar... vyksta į Latvijos pramogų parką.







Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios aktai yra svarbiausi ir reikšmingiausi lietuvių tautos darbai. Jie užtikrino savarankišką valstybinį gyvenimą, atvėrė galimybes ir garantijas lietuvių tautos, kalbos, mokslo, kultūros, politikos laisvai plėtrai. Tada viso pasaulio lietuviai susivienijo kaip stipriausia brolija, kad išvaduotų Lietuvą. Taip buvo pasirašytas Nepriklausomybės aktas.
Lietuvos Tarybos Vasario 16-osios dokumentas buvo konceptualus ir lakoniškas – vos 122 žodžiai. Jis skelbė tautai valstybinę laisvę, Nepriklausomybę ir ateičiai Steigiamąjį Seimą, kuris nežadėjo materialinių gėrybių. Tik viltį būti nepriklausomiems.
 
Laisvės žinia
 
1918 m. Lietuva buvo iškentėjusi 120 metų Rusijos jungą. Trečius metus tęsėsi pafrontės vokiečių karinė okupacija. Buvo daug skurdo, prievartos ir beteisiškumo. Viltis, kad iš to bus galima išsivaduoti, sukūrus Lietuvos valstybę, atskirtą nuo Rusijos, Vokietijos, Lenkijos, buvo rimtas politinis siekis.
 
Jis jau buvo deklaruotas toli nuo Lietuvos – Lozanos konferencijoje, lietuvių Seime Petrapilyje, Rusijoje. Tačiau šią idėją reikėjo kuo plačiau paviešinti pačioje Lietuvoje.
Tai buvo padaryta 1917 m. rugsėjo 18–23 d. vykusioje Lietuvių konferencijoje.
Konferencijoje dalyvavo 222 atstovai iš visos Lietuvos. Jos dalyviai – visų socialinių sluoksnių ir profesinių grupių lietuviai ar Lietuvos atkūrimo idėjai neabejingi visuomenės atstovai: ūkininkai, dvarininkai, dvasininkai, profesoriai, mokytojai, gydytojai, inžinieriai, tarnautojai, verslininkai.
 
Konferencija vyko lietuvių kalba. Joje nuspręsta atkurti etnografinę Lietuvos valstybę ir išrinkti 20 narių Lietuvos Tarybą. Jai ir buvo pavesta įgyvendinti valstybės atkūrimo programą. Konferencijos nutarimus jos dalyviai ir Lietuvos Tarybos nariai galėjo atvirai skelbti susirinkimuose, mitinguose. Taip žinia pasklido po visą Lietuvą.
 
Visos Lietuvos palaikymas
 
Kai 1918 m. buvo paskelbtas Vasario 16-osios aktas, visa Lietuvos visuomenė galėjo remti valstybės atkūrimą. Vis dėlto reikia pripažinti, kad tauta ne iš karto ir ne visur vienodai suprato ir pačios Tarybos, ir Vasario 16-osios akto reikšmę. Pamažu mezgėsi Tarybos ir tautos bendravimas, didėjo gyventojų pasitikėjimas Taryba ir jos veiklos kryptimis.
Tai geriausiai liudija iš įvairių vietų atsiųstos pasitikėjimo peticijos – jas siuntė parapijos, seniūnijos, kaimai, visuomenės organizacijos, mokyklos, lietuvių grupės. Jas pasirašydavo ištisos šeimos: tėvai ir vaikai, vyrai ir moterys, suaugusieji ir jaunimas. Tai buvo savotiškas neorganizuotas referendumas dėl Vasario 16-osios akto politinės esmės rėmimo.

Skaitant po tokiomis peticijomis inteligentų ir paprastų, prie plunksnos neįpratusių rankų parašus apima pasididžiavimas tuometės mūsų tautos mentalitetu. Jie sugebėjo rimtai, labai atsakingai žiūrėti į kuriamą naują modernią Lietuvos valstybę ir jos bei savo ateitį.
 
Nepriklausomybė – tai žmonės
 
Galime drąsiai pasakyti – jeigu ne tie pasišventę žmonės, ir dabar gyventume pavergtųjų gyvenimus. Tačiau norisi pažvelgti į dabartį ir paklausti: ar mes tikrai suvokiame šių istorinių įvykių reikšmę ir ar dabar taip pat siektume Lietuvos Nepriklausomybės?
Tenka pripažinti, kad Lietuvos jaunimas tampa vis mažiau patriotiškas. Vasario 16-osios minėjimuose jaunų veidų – mažuma. Šios datos reikšmę puikiai suvokia vyresnio amžiaus žmonės, kurie savo kailiu patyrė, ką reiškia būti pavergtiems. Bet ar jie sugeba deramai paaiškinti jaunajai kartai Nepriklausomybės prasmę? Ar tiesiog Vasario 16-ąją vežasi vaikus pramogauti gamtoje? Juk Nepriklausomybė – tai ne oficialus dokumentas. Tai žmonės, ją branginantys ir puoselėjantys.
Politikai, kurių valdymu tauta visiškai nusivylė, be abejo, dalyvauja šios datos minėjime. Ar tikrai jie tai daro su patriotizmo ugnele širdyje? Ar tik iš įpročio, tarsi mechaniškai, o ne suprasdami, ką reiškė tas išsivadavimas?
 
Kaip pastebėjo ne vienas politologas – Lietuvos politikams labiausiai trūksta nuoširdumo. O nematydami deramo pavyzdžio ir žmonės vis labiau tolsta nuo tikrųjų vertybių.
 
Sunkus išbandymas
 
Norisi tikėti, kad šiandien kiekvienas jaučiame Vasario 16-osios reikšmę, prasmę ir kiekvienam iš mūsų duotą įpareigojimą. Juk Lietuva tikrai sunkiai būtų išsikovojusi Nepriklausomybę nuo SSRS prieš dvidešimt metų, jei ne faktas, kad ji jau buvo iškovota prieš Antrąjį pasaulinį karą.
 
Vis dėlto atrodo, kad šiandien daliai visuomenės neberūpi valstybės raida, jos orumas ir tautos politinė kultūra. Žinoma, tai lėmė ir šalį apėmęs ekonominis sunkmetis. Vis dažniau pasigirsta kalbų, kad prie sovietų gyventi buvo lengviau, kad Nepriklausomybės kainavo per brangiai – daugelis patyrė skurdą ar buvo priversti emigruoti.
 
Tačiau žmonės, kurie kovojo už Lietuvos laisvę, niekada nebūtų iškeitę Nepriklausomybės į materialines gėrybes. Jie rizikavo ir drąsiai kovėsi, besąlygiškai mylėdami Tėvynę. Norisi palinkėti, kad spaudžiami nepriteklių ar atsidūrę svetimoje šalyje mes taip pat neprarastume svarbiausių vertybių – pagarbos Tėvynei, sunkiai iškovotai laisvei ir patiems sau.
 
 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai