Kristina Jurkevičiūtė   |   2011-08-30

Mokslo metų pradžiai ruošiasi ir lietuviškos mokyklėlės

  
Mokslo metų pradžiai ruošiasi ir lietuviškos mokyklėlės Daiva Staniulytė (kairėje) ir Adrija Sikorskytė.

Naują gyvenimą svetur pradėję ir su šeimomis Anglijoje įsikūrę lietuviai neskuba pamiršti gimtosios kalbos ir tradicijų. Rudenį mokslo metus mažieji lietuvaičiai pasitiks ne tik angliškose, bet ir lituanistinėse mokyklėlėse. Jau dabar Anglijos miestuose veikia apie trisdešimt lituanistinių mokyklų, o pirmą rugsėjo šeštadienį Pietų Londone, Lewisham rajone, duris atvers ir dar viena šeštadieninė mokyklėlė „Pasagėlė“.

Vaikai moko tėvus
„Pasagėlės“ įkūrėjos Adrija Sikorskytė ir Daiva Staniulytė įsitikinusios, kad net jei tėvai ir negalvoja grįžti į Lietuvą, jie vis tiek stengiasi, kad vaikai kalbėtų lietuviškai ir žinotų šalies tradicijas. „Net neabejojame, kad savo šaknis išsaugoti ir perduoti jas vaikams nori visi. Tad lituanistinės mokyklos užsienio šalyse naudingos ir būtinos ne tik į Lietuvą planuojančioms grįžti šeimoms“, - sako A.Sikorskytė. Naujos lituanistinės mokyklėlės sumanytojos džiaugiasi, kad dar net neatvėrus durų jos sulaukė daugybės susidomėjusių tėvų skambučių ir sąrašuose jau turi dvylika būsimų mokinių.
 
Pasak mokytojų, jos pasiruošusios ne tik malonioms akimirkoms, bet ir sunkumams. „Juk vieną yra mokyti apie Lietuvą gyvenančius gimtinėje, o visai kas kitą visą tai perteikti svetur įkurdintiems vaikams, - svarsto Adrija. - Čia apie Lietuvą turi kalbėti vaikui, kuris gal net joje nėra buvęs. Neseniai draugė pasakojo, kaip jos keturių metukų sūnus, nuvažiavęs paviešėti į tėvų gimtinę, sako: „Mama, čia Kaunas, Trakai, o tu sakei, kad važiuojam į Lietuvą“. Anglijoje gyvenantys mažieji visai kitaip suvokia Lietuvą. Tad turime adaptuotis prie šių vaikų poreikių“.
 
Pasikeitę tėvų ir vaikų santykiai lituanistinėms mokykloms taip pat tampa iššūkiu. Daiva pasakoja, kad svetimas kalbas vaikai įsisavina labai greitai, tad atvykę į užsienį, lankydami šalies mokyklas, penkias dienas per savaitę kalbėdami angliškai, susiradę angliakalbių draugų, jie po metų kitų angliškai kalba laisvai.
 
Tuo tarpu kai kurie tėvai kalbos barjero taip ir neperžengia. „Stebime komišką situaciją - vaikai moko tėvus. Krenta tėvų autoritetas, jie tampa priklausomi nuo vaikų – juk vaikai jiems vertėjauja ligoninėse, parduotuvėse, kitose įstaigose. Tėvus svečioje šalyje dažniausiai reikia mokynti angliškai, tuo tarpu vaikus – lietuviškai“, - įžvelgia Adrija.
  

Komentarai

Naujausi straipsniai