Loreta Vaičaitytė Cruz   |   2011-05-30

Lietuvos ekonomikos apyaušris

  
Lietuvos ekonomikos apyaušris Autorė Loreta Vaičaitytė Cruz

Rinkai atsigaunant po recesijos, darbdaviai vėl pradeda samdyti, o darbuotojai spėlioja, kiek
laiko džiaugsis prieš kitą atleidimą. Ekonomika veikia pagal ciklinius principus: sunkmetį pakeičia atsigavimas, tam tikru metu įvyksta lūžis ir vėl viskas iš pradžių.

Tuo la­biau kad, kal­bant apie pas­ta­rą­ją eko­no­mi­nę kri­zę, eks­per­tai per­spė­ja, jog es­mi­nės jos prie­žas­tys ne­iš­spręs­tos (pvz., fi­nan­sų rin­kos vei­ki­mas ne­su­re­gu­liuo­tas), to­dėl kri­zė tik ati­dė­ta ir ne­abe­jo­ti­nai su­grįš, tik sun­ku prog­no­zuo­ti ka­da.
Be­lau­kiant tiks­les­nių su­ra­šy­mo re­zul­ta­tų Lie­tu­vo­je jau ky­la kri­ti­nės dis­ku­si­jos, ku­rių cen­tru tam­pa be­pre­cen­den­tė emig­ra­ci­ja (20 proc. gy­ven­to­jų per 20 me­tų), niū­ri so­cia­li­nė at­mo­sfe­ra (už­ten­ka pa­žvelg­ti į su­rū­gu­sius pra­ei­vių vei­dus), gims­ta­mu­mo ir se­nė­ji­mo bei dar­buo­to­jų trū­ku­mo pro­ble­ma. Anot Arū­no Pen­kaus, to­kio mas­to po­pu­lia­ci­jos pra­ra­di­mą net ka­ro me­tais bu­vo sun­ku pa­siek­ti. Gims­ta­mu­mo ly­gis yra že­mas, tai­gi žmo­nių, ku­rie pa­keis­tų iš­va­žia­vu­siuo­sius dar­bo rin­ko­je, ne­bus, gal ir nau­jo­ji kar­ta, su­lau­ku­si 18-os, į už­sie­nį strim­gal­viais rūks.
 
Štai prem­je­ras An­drius Ku­bi­lius prog­no­zuo­ja, kad, re­mian­tis de­mo­gra­fine pa­dė­ti­mi, t.y. dir­ban­čių­jų skai­čiaus san­ty­kiu su pen­si­nin­kais, po 22–23 me­tų pen­si­jų sis­te­ma ims kaup­ti mil­ži­niš­kus nuos­to­lius. Tai­gi pa­gal šian­die­ni­nę pa­dė­tį dir­ban­tie­ji per ke­lis de­šimt­me­čius bus ne­pa­jė­gūs už­tik­rin­ti pen­si­ją sau ir sa­vo vai­kams.
 
Ki­ta bė­da yra prog­no­zės, kad at­si­gau­nan­ti rin­ka greit pa­jus dau­giau ma­žiau kva­li­fi­kuo­tų dar­buo­to­jų trū­ku­mą. Emig­ra­ci­ja yra so­cio­e­ko­no­mi­nė, tai­gi la­bai re­a­lis­tiš­ka ti­kė­tis, kad at­si­ras di­de­lės spra­gos pras­tai mo­ka­muo­se sek­to­riuo­se. Arū­nas Pen­kus net­gi prog­no­zuo­ja tam tik­rų sek­to­rių iš­ny­ki­mą. Eko­no­mi­niu at­žvil­giu ma­si­nė emig­ra­ci­ja yra kri­ti­nis ži­nių ir įgū­džių pra­ra­di­mas, po­li­ti­niu at­žvil­giu yra pra­ran­da­ma dar­bo jė­ga, ku­ri bu­vo mo­ko­ma iš Lie­tu­vos vals­ty­bės lė­šų.
 
Ta­čiau ne tiek že­mi at­ly­gi­ni­mai, kiek san­ty­kis tarp pa­ja­mų ir iš­lai­dų, t.y. ne­su­ge­bė­ji­mas pra­gy­ven­ti iš jų, va­ro žmo­nes iš Lie­tu­vos. Ša­lia at­ly­gi­ni­mo jaut­rus as­pek­tas yra darb­da­vio ir dar­buo­to­jo san­ty­kiai, ku­rie daž­niau pri­me­na bau­džia­vą nei pa­gar­ba ir pa­si­ti­kė­ji­mu pa­rem­tą san­ty­kį. So­cia­li­nės ga­ran­ti­jos te­oriš­kai už­tik­rin­tos, bet prak­tiš­kai ne vi­sa­da įgy­ven­di­na­mos. Be to, dar­bo są­ly­gos kai ku­riuo­se sek­to­riuo­se yra tik­rai ne­leng­vos.
Ar ma­no­te, kad Lie­tu­vos pi­lie­čiai no­ri iš­vyk­ti iš Lie­tu­vos? Ži­no­ma, kad ne. Bet, aiš­ku, jiems ne­su­tei­kia­mos są­ly­gos pa­do­riai gy­ven­ti, ne­ver­gau­ti vi­są gy­ve­ni­mą ban­kams ir ne­dre­bė­ti, kad tik ne­iš­mes­tų iš dar­bo, nes ta­da ma­no šei­ma pra­ras taip sun­kiai už­dirb­tą bu­tą.
 
Štai straips­niai apie kai­nų ly­gi­ni­mą su ki­to­mis ES ša­li­mis pa­pik­ti­no ne­ma­žai skai­ty­to­jų (pvz.: apie ben­zi­no kai­nas). Per­ša­ma iš­va­da, kad Lie­tu­vo­je ben­zi­nas yra pi­giau­sias, pa­ly­gin­ti su ki­to­mis ES ša­li­mis. O at­ly­gi­ni­mas? Ko­dėl ne­ly­gi­na­me pra­gy­ve­ni­mo ly­gio: tai yra kiek lie­ka vie­nam as­me­niui pa­pil­do­mų lė­šų po re­gu­lia­rių iš­lai­dų? Ar­gi ne šo­ki­ruo­jan­ti sta­tis­ti­ka, kad pu­sė Lie­tu­vos dar­buo­to­jų gau­na 1000 Lt į ran­kas? Ap­skai­čiuo­ki­me, kiek kai­nuo­ja būs­to nu­oma ar pa­sko­la, mais­tas, ben­zi­nas, dra­bu­žiai? O jei tu­ri vai­kų, kaip bran­giai kai­nuo­ja jų iš­lai­ky­mas?
 
Drą­siai ga­liu pa­ly­gin­ti Lie­tu­vos ir Ny­der­lan­dų dar­bo kul­tū­ras, nes ge­rai iš­ma­nau abi. Pa­slau­gų sri­ty­je Lie­tu­vo­je ap­tar­nau­ja­ma grei­čiau, bet Ny­der­lan­duo­se – ma­lo­niau. Ap­skri­tai olan­dų dar­buo­to­jai tu­ri dau­giau at­sa­ko­my­bės ir dau­giau lais­vės, va­do­vas ger­bia jų lais­va­lai­kį ir ne­už­krau­na ne­mo­ka­mais virš­va­lan­džiais, to­dėl dar­buo­to­jai yra ge­rai pail­sė­ję, pa­ten­kin­ti dar­bu, lo­ja­lūs kom­pa­ni­jai ir tei­kia ge­res­nius re­zul­ta­tus. Ny­der­lan­duo­se per­var­gi­mas („burn–out“) yra pri­pa­žin­ta li­ga, ku­ri gy­do­ma už kom­pa­ni­jos iš­lai­das. Tai ska­ti­na darb­da­vių są­mo­nin­gu­mą, kaip pa­skirs­ty­ti dar­bus, kad ne­bū­tų pa­kenk­ta dar­buo­to­jų fi­zi­nei ir psi­cho­lo­gi­nei svei­ka­tai.
 
Grei­čiau­sia skai­ty­to­jai dar pa­me­na straips­nį apie va­do­vų ir dar­buo­to­jų at­ly­gi­ni­mų skir­tu­mus. Lie­tu­vo­je šis skir­tu­mas yra vie­nas di­džiau­sių ES. Tai yra va­do­vų at­ly­gi­ni­mai yra sep­ty­nis kar­tus di­des­ni nei dar­buo­to­jų. Va­di­na­si, pi­ni­gų tu­ri­me, tik juos rei­kia tei­sin­giau pa­skirs­ty­ti. Juk kaip va­do­vas ga­li pa­siek­ti ver­slo tiks­lų be dar­buo­to­jų? Kad ir koks pui­kus jis bū­tų, vie­nas jis ne­su­ge­bė­tų pa­ga­min­ti pre­kės, im­tis lo­gis­ti­kos, par­da­vi­mų, re­kla­mos. Tai­gi lai­kas pri­pa­žin­ti ir tin­ka­mai įver­tin­ti dar­buo­to­jų in­dė­lį, kad su­stab­dy­tu­me emig­ra­ci­ją ir su­si­grą­žin­tu­me iš­vy­ku­siuo­sius. Kad ne­rei­kė­tų tek­ti grei­tai pa­tiems dai­ry­tis į už­sie­nį, jog pri­vi­lio­tu­me ne­lie­tu­via­kal­bius dar­buo­to­jus. Tuo la­biau jei no­ri­me pa­siek­ti ūkio mi­nist­ro už­brėž­tus stra­te­gi­nius tiks­lus – iki 2015–ųjų tap­ti Šiau­rės Bal­ti­jos re­gio­no pa­slau­gų cen­tru, iki 2020–ųjų – Šiau­rės Eu­ro­pos ino­va­ci­jos cen­tru.
Pa­slau­gų ir ino­va­ci­jų cen­tru ne­tam­pa­ma per­si­dir­bu­sių, įsi­tem­pu­sių, ne­pa­ten­kin­tų, ne­mo­ty­vuo­tų dar­buo­to­jų dė­ka. Juk nei lai­min­gas, nei pro­tin­gas prieš sa­vo va­lią bū­ti ne­ga­li! No­rint pa­siek­ti eko­no­mi­nę plėt­rą ir au­gi­mą bei už­tik­rin­ti dar­buo­to­jų iš­lai­ky­mą ir pri­trau­ki­mą, bū­ti­na ma­žin­ti va­do­vų ir dar­buo­to­jų at­ly­gi­ni­mų skir­tu­mus. Kon­ku­ren­cin­gi dar­buo­to­jų at­ly­gi­ni­mai ir sta­bi­lu­mo už­tik­ri­ni­mas kels dar­buo­to­jų pa­si­ten­ki­ni­mą bei lo­ja­lu­mą kom­pa­ni­jai. Ta­čiau to ne­už­ten­ka. Rei­kia keis­ti dar­bo kul­tū­rą: nor­ma­li­zuo­ti va­do­vų ir dar­buo­to­jų san­ty­kius, su­tei­k­ti dar­buo­to­jams rei­kia­mus mo­ky­mus ir pa­kan­ka­mai lai­ko už­duo­tims at­lik­ti, tap pat dau­giau au­to­no­mi­jos. Tai, kaip ro­do dau­gy­bės kom­pa­ni­jų pa­tir­tis, ska­ti­na par­da­vi­mus, ple­čia ver­slą, nes ska­ti­na ino­va­ci­jas, už­tik­ri­na pa­slau­gų ko­ky­bę. Taip yra iš­lai­ko­mi ir pri­trau­kia­mi klien­tai, net­gi nau­jos rin­kos.
 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai