Tiesa.com   |   2019-03-12

Krašto apsaugos savanorė – apie nuo 11 metų dėvimą uniformą, meilę Lietuvai ir aplinkinių požiūrį

  
Krašto apsaugos savanorė – apie nuo 11 metų dėvimą uniformą, meilę Lietuvai ir aplinkinių požiūrį
© Asmeninio albumo nuotr.

Atėjus Kovo 11-ajai vis labiau norisi dėkoti aplinkiniams. Dėkoti už laisvę tiems, kurie tuomet už ją kovojo, ir tiems, kurie yra pasiryžę ją ginti šiandien. Vos 23-ejų Lietuvos Šaulių sąjungos narė, Krašto apsaugos savanorė Brigita Vinikaitytė dar būdama vaikas pradėjo pratintis prie kariškos uniformos, o meilę Lietuvai jai įskiepijo... kelionės.

Keletą mėnesių praleidusi Amerikoje, vėliau tiek pat gyvenusi Estijoje, Brigita tikina, kad kiekviena šalis jai kelia kažkokias asociacijas. Ne išimtis ir Lietuva.
„Kai pagalvoju apie Lietuvą, visada įsivaizduoju po stipraus lietaus kvepiantį mišką. Apskritai, žodis „Lietuva“ man yra tradicijos, patiekalai, žmonės su verbomis, einantys iš Kaziuko mugės, kalbantys skirtingomis tarmėmis, dalindamiesi skirtingomis istorijomis ir valgantys juodą duoną“, – šypteli pašnekovė. Visgi prakalbusi apie savanorišką karo tarnybą, Brigita surimtėja. Mergina prisimena, kad kariuomenės veikla susidomėjo visai netikėtai, būdama vos dešimties. Tąkart į jos mokyklą užsuko Didžiosios kunigaikštienės Birutės bataliono kariai, pristatę savo veiklą.
 
„Aš tuo pristatymu taip susižavėjau, kad net grįžusi namo pradėjau mokytis visus kariškus laispnius, pradėjau skaityti apie kariuomenę ir domėtis tuo, kiek tik buvo įmanoma būnant mano amžiaus. Visai netrukus po to, sužinojau apie Šaulių sąjungą, tad nieko nelaukusi, į ją užsirašiau. Galiu drąsiai sakyti, kad Šaulių sąjunga mane užaugino ir padarė didžiulį indėlį, kokia esu šiandien. Tai buvo didžiausias paskatinimas eiti Krašto apsaugos savanorės keliu, todėl sulaukusi aštuoniolikos neturėjau jokių dvejonių – prisijungiau prie savanorių“, – prisiminimais dalijasi B. Vinikaitytė.
 
Į sunkumus žvelgia juokdamasi
 
Nors tarnyboje sunkumų netrūksta, tačiau Brigita tikina, kad patys sunkiausi mūšiai vyksta jos galvoje. Sunkių pratybų metu nesinori nuvilti nei savęs, nei aplinkinių, o dažnai bet kokias atkaklias pastangas gerai atlikti savo darbą dar ir sunkina gamtos išdaigos.
 
„Su gamta nepakovosi, todėl kartais, nepaisant sunkių kuprinių ar amunicijos, sunkiausia būna fiziškai ir psichologiškai ištverti stiprų, kaulus merkiantį lietų ar kepinančią saulę. O tokie dalykai kaip miegojimas ant kietos žemės, nutrintos kojos, ilgi žygiai, nelengvas ginklas tikrai nėra nepakeliami ar neįmanomi, – šypteli ji ir priduria, – Visada sakau, kad viskas šiame pasaulyje priklauso nuo požiūrio. Man visam gyvenimui į galvą liks įstrigusios vienos pratybos, kurių metu visą laiką mus lydėjo stipri liūtis. Nepaisant to, kad naktį reikėjo praleisti miške, tą parą aš mačiau tik besišypsančius karių veidus. Nežinau, iš kur ta motyvacija ir užsidegimas, bet tikriausiai iš tos komandinės dvasios. Juokas yra geras vaistas ir kariškame, ir civiliame gyvenime.“
 
Praeiviai dėkoja ir didžiuojasi
 
Paklausus, kaip aplinkiniai reaguoja matydami merginą su kariška uniforma, Brigita tik nusijuokia: „Manęs nelydi keista nuostaba. Uniformą aš dėviu nuo 11 metų, dabar pasikeitė tik tai, jog turiu dviejų skirtingų, šaulių ir savanorių, kamufliažų uniformas, todėl mano šeimos namuose tai yra visiškai normalu. Draugai, giminaičiai – šie irgi nesistebi, tikriausiai, jau yra pripratę matyti mane su uniforma, girdėti, jog savaitgalį praleisiu pratybose“, – sako savanorė. Nors artimiesiems B. Vinikaitytės užsidegimas nuostabos nekelia, tačiau gatvės praeiviai į Krašto apsaugos savanorių gretose žingsniuojančią merginą atsigręžia. Tiesa, ši nuostaba visuomet būna maloni.
 
„Naujai sutikti žmonės, sužinoję, jog tarnauju Krašto apsaugos savanorių pajėgose, pasveikina, dėkoja ir sako, jog didžiuojasi. Tada aš didžiuojuosi jais, nusišypsau ir suprantu, kodėl tarnauju savo Tėvynei. Kai matai laimingus žmones, kurie linki tau gero ir motyvuoja eiti toliau, tada tu nori atsilyginti tuo pačiu. Apskritai, manau, kad tokie elementai, kaip lytis ar ūgis, jau išgaravo iš mūsų tautos kaip neigiami stereotipai. Žmonės tampa vis atviresni pasauliui. Tas ir džiugina“, – gražių žodžių gyvenime sutiktiems asmenims negaili Brigita.
 
Meilė Lietuvai gimė dukart
 
Meile Lietuvai nuo pat vaikystės spindinti mergina tikina, kad ji dar labiau sustiprėjo pradėjus keliauti – ypatingai aplankius Ameriką ir Estiją. Dažnai keliaujanti mergina tikina, kad išvykusi į kitas šalis visuomet jose ieško kažko, kas primintų Lietuvą.
„Lietuvą visada turiu su savimi, o jeigu jos neturiu – tai ieškau. Buvo tokių atsitikimų, kai būdama Jungtinėse Amerikos valstijose aš beprotiškai pamilau Lietuvą dar kartą. Ir žinote dėl ko? Dėl Lietuvos miškų ir gamtos. Amerika turi tikrai įspūdingą gamtą – Didįjį kanjoną, nacionalinius parkus, o dar du vandenynai skalauja šios milžiniškos valstybės krantus, bet aš dažnai galvodavau, kaip norėčiau atsidurti savuose Dzūkijos pušynuose, – juokiasi ji ir prisimena Amerikoje nutikusią istoriją, – Gyvenau New Jersey valstijoje, Ocean city miestelyje. Ten tebuvo Atlanto vandenynas ir dirbtine žole apželdinti parkai. Vieną kartą su savo drauge, išsiilgusios gryno miško oro, susiradome tokį didelį parką žemėlapyje. Įsivaizduokite, iki jo vykti teko net su dviem autobusais, taksi ir dar gerą gabalą kelio eiti pėščiomis, tačiau net šis parkas neatstojo mūsų gamtos.“
 
 
Čia Brigita kaipmat priduria, kad po kurio laiko išvykus trumpam pagyventį į Estiją, ten dar kartą gimė meilė Lietuvai. Būtent Estijoje visiškai sugriuvo jos stereotipai apie Baltijos šalis ir mergina galutinai suprato, kokie unikalūs mes esame.
 
„Nors dauguma žmonių, tarp jų ir aš pati ilgą laiką galvojau, kad lietuviai ir estai, žmonės gyvenantys prie tos pačios Baltijos jūros, atrodantys panašiai ir lygtais gyvenantys panašioje geopolitinėje, ekonominėje zonoje, turėtų būti bemaž vienodi, tačiau būdama ten įsitikinau, kad dar ir kaip skiriamės! Pernai metais atlikau studijų praktiką Estijos liaudies buities muziejuje, tai labai dažnai estai manęs klausdavo: „o kaip jūs, lietuviai, švečiate tokią šventę?“, „kokius patiekalus jūs valgote?“, „kaip lietuviai puošiasi vestuvių proga?“, „kokios tautinės mažumos gyvena Lietuvoje?“.
 
Aš atsakinėdama į visus klausimus ir lygindama dvi kaimynines tautas vėl iš naujo pamilau Lietuvą su jos išskirtinumais, unikaliais tradiciniais kostiumais, dainomis, tam tikrais ritualais ir kalba. Būtent čia Lietuva man atsiskleidė per savo etninį unikalumą“, – tikina mergina. B. Vinikaitytė įsitikinusi – užsieniečiams yra ko pasimokyti iš lietuvių.
 
„Jeigu lietuvių tauta dalytų savo tautinio charakterio bruožus kaip dovanas, tai užsieniečiams aš padovanočiau tą atkaklumą siekiant savo tikslų, užsispyrimą padaryti darbus, kuriuos pradėjai, iki galo, atsakingumo ir pareigos jausmą. Aš manau, kad lietuvis toks yra – besilaikantis savo žodžio, patikimas, darbštus ir punktualus.“
  

Žymos: Patriotai, Kariuomenė, Lietuva, Lietuvė, savanorė

Komentarai

Naujausi straipsniai