Linas Kranauskas   |   2011-02-25

Kas mūsų laukia savivaldos rinkimuose?

  
Kas mūsų laukia savivaldos rinkimuose? Šį savaitgalį Lietuvoje vyks savivaldos rinkimai.

Ar teisūs tie, kurie ragina nedalyvauti „demokratijos spektaklyje” ir nebalsuoti? O skatinantys „ateiti prie balsadėžių lemtingą dieną ir pareikšti savo valią”, kad ir koks būtų pasirinkimas? Ar iš esmės pagerėjo padėtis atsiradus „nepartiniams kandidatams”, padaugėjo idealizmo ir protingų vizijų, skaidrių tikslų ir įsipareigojimų?

="text-align: left">Prieš pat rinkimus po privačias elektroninio pašto dėžutes ir kitur pasklido grupės, pasivadinusios Gyventojų susivienijimu „Blokuokime rinkimus!“, atsišaukimas: „Ar mes asmeniškai pažįstame kandidatus? Ar tikime, kad jie iš tiesų mums atstovaus? Juk savivalda turi būti mūsų pačių bendruomenių iškelti mums pažįstami žmonės, kurie žino realijas. Dabar Lietuvoje to nėra, todėl blokuokime rinkimus! Atsisakykime balsuoti taip, kaip jie nori. Nedalyvaukime rinkimuose – nepasisakykime už esamą politiką, juk seniai žinome, kad pasikeitus valdžiai nebus „geriau“. Sugadinę biuletenius ar neatėję į rinkimus mes neišsakome priešiškumo rinkimų spektakliui, paversti balsuotojais mes sutinkame su savo dalyvavimo mūsų šalies gyvenime menkumu. Juk iš karto po rinkimų mūsų nuomonės niekas nebeklausia ir nebeklauso, tie, kuriuos išrinkome, patekę į valdžią nebeatsako už tai, ką daro. Politikams tokia praktika naudinga ir jie niekada jos nepakeis.“
 
Ko gero, nesunkiai galėtume konstatuoti kritinę masę žmonių ir visuomenės grupių, pagrįstai kritikuojančių, kad esama „savivaldos” sistema yra stipriai iškreipta, pernelyg kopijuoja centrinės valdžios modelį ir menkai siejasi su realiu bendruomenių atstovavimu, o jei ir patiria reformas, tai labai ribotas ir visais etapais nuožmiai stabdomas, arba tokias dirbtines, kaip kadaise mėginta įdiegti „seniūnaičių” institucija. Kaip reikėtų keisti tokią sistemą – iš vidaus ar „iš išorės”, ir kur neretai paskęsta tas keitimo polėkis?

Valdemaras Stančikas, nepartinių kandidatų koalicijos „Vilnius – mūsų reikalas“ atstovas: Sutikdamas su tuo, kad valdžia Lietuvoje pernelyg centralizuota, visiškai nesutinku su siūlomais problemos sprendimo būdais. Esmė ta, kad galiojančiame įstatyme nenumatyta jokia rinkėjų dalyvavimo kvota ir tarybos bus išrinktos vienodai sėkmingai tiek su 50, tiek su 30 proc. rinkėjų dalyvavimu. Tokie raginimai boikotuoti rinkimus naudingi tik „tradicinėms“ partijoms, kurių nariai be didesnių pastangų sėkmingai išsirinks patys save atėję ir niekas nesikeis, o gerbiami „anarchistai“ ir toliau sėkmingai lauks „ištuštėjusių urnų“ efekto. Pasyvūs veikimo būdai niekuomet nieko nepakeis, tik aktyvūs, kurie gali būti arba neteisėti (revoliucija), arba teisėti – aktyvus dalyvavimas rinkimuose su alternatyvia pozicija.
 
Darius Pocevičius, literatūros ir politikos kritikas, anarchistas: Valdemarai, tau kaip nuo žąsies vanduo... Pirma, nieko nepakeis būtent aktyvus dalyvavimas rinkimuose su „alternatyvia pozicija“, nes savivaldos reformos iš vidaus neįmanomos – vietinė valdžia Lietuvoje neturi jokios galios. Jei į vietos valdžią patektų visi „geri žmonės“, tikrosios savivaldos nė kiek nepadaugėtų. Antra, blokuoti rinkimus (nebalsuoti arba balsuoti prieš visus) kaip tik yra aktyvus veiksmas, įgalinantis esmines reformas. O pasyvus veiksmas – kas ketveri metai dėti varnelę ant popiergalio.
 
Puiku, Dariau. Tačiau dalyvavimas rinkimuose yra ir taip (apgailėtinai ar šauniai) mažas. Kitaip tariant, tavo siūlomas efektas – JAU PASIEKTAS. Kokiu būdu šis aktyvus veiksmas (o ne kiti) įgalina esmines reformas?

Valdemaras: Į rinkimus gali ateiti kad ir 1000 žmonių, jie puikiausiai išsirinks patys save ir valdys likusius pusę milijono. Tikrai, kur čia esminės reformos?
 
Darius: Kolegos, jeigu norime reformuoti savivaldą, o ne sukišti į vietinių biurokratų postus „savus“ žmones ir palikti viską po senovei, tada galimi du būdai:
 
1) Reforma „iš apačios“. Reikia, kad dabar besikuriančios gyventojų bendruomenės bei jų asociacijos sustiprėtų taip, kad sudarytų alternatyvą dabartinėms savivaldybių taryboms ir galėtų jas pakeisti. Tai ilgas ir sunkus kelias, nors, aišku, įmanomas.
 
 2) „Prievartinė“ reforma „iš viršaus“. Jos esmė paprasta – gana didelis rinkėjų procentas sąmoningai neina balsuoti arba balsuoja prieš visus. Taip iš pagrindų būtų pakertamas vietinės valdžios legitimumas, o centrinė valdžia būtų priversta imtis reformų. Lietuvoje 2000 m. savivaldybių tarybų rinkimuose dalyvavo 54,20 proc. rinkėjų, 2002 m. – 50,79 proc., 2007 m. – 41,30 proc. Manau, jei šis skaičius neviršytų 20 proc., valdžios viršūnės kaipmat imtų sukti galvas, kaip įteisinti savo pastumdėlius periferijoje. Štai tada ir būtų galima „stumti“ savo savivaldos modelį.
 
Linas Eriksonas, DEMOS kritinės minties institutas: Per šiuos rinkimus yra pakankamai kandidatų – tiek partiniuose, tiek pusiau partiniuose (vadinamuosiuose visuomeniniuose) sąrašuose. Galimybių patekti į vienokį ar kitokį sąrašą buvo ir politikos naujokams, ir outsideriams. Be to, buvo galimybių siekti, kad kandidatai prisiimtų tam tikrus įsipareigojimus viešai visuomeninių organizacijų atžvilgiu (iniciatyva dėl mitingų neribojimo, TJA ir kitos susitikimų su kandidatais iniciatyvos)... Todėl boikotuoti rinkimus yra visiškas nesusipratimas arba... aklas pavydas.
 
Vilma Fiokla Kiurė, poetė: Aš pati niekad nebalsavau ir nebalsuoju per Seimo rinkimus ir, atvirkščiai, visad balsuoju per savivaldos, nes savivalda yra platforma, kurią galima išnaudoti įvairiai. Galima daug gero nuveikti pagerinant žmonių gyvenimą ir įgauti pasitikėjimo, ir taip pat galima visą savivaldos struktūrą politizuoti ir „pajungti“ pasiruošimui rinkimams į Seimą, kaip tai daro ir darys autoritarinės partijos. Šiemet, manau, yra svarbiausia, kad į savivaldą nepatektų tie ultranacionalistai, nes jų rėmėjai balsuos užtikrintai ir patekę į savivaldą jie jau žinos, ką daryti, kad sėdėtų ir Seime...
 
Nežinau, neprisidėdamas nei prie anarchistų, nei prie rinkimų boikoto šauksmų, antisisteminę logiką vis dėlto suprantu, ir esamo savivaldos modelio kritika man atrodo nuosekli, neįžvelgiu čia tokio jau absurdiško nesusipratimo. Nors reformos „iš vidaus” man atrodo realistiškesnis kelias, vis dėlto kyla pagrindo ir pripažinti, kad, nepaisant įvairaus lygmens pastangų, realūs pokyčiai iki šiol nelabai vyko: „savivaldos” viršūnės ištisus dešimtmečius nepateisinamai atitrūkusios nuo gyventojų ir bendruomenių.

Jolanta Bielskienė, „Naujoji Kairė 95” ir Socialdemokratų partijos atstovė Vilniaus savivaldybės tarybos rinkimuose: Man atrodo, kad žmonės, boikotuodami rinkimus, elgiasi vaikiškai. Ir taip rinkimuose laimi daugiausia galios turintys: viena vertus – tokie daugiausia ir eina į valdžią (tam, kad užtvirtintų savo verslą ir įtaką), antra vertus – juos palaikantys būna aktyviausi. Taip yra tik dar kartą įtvirtinama ta galios disproporcija, kuri buvo ir iki tol, kol silpnieji išsikovojo teisę rinkti. Tik todėl, kad patyrę priespaudas, neteisybę, diskriminaciją žmonės ir ėjo kovoti už rinkimų teises sau. Dabar gi iš gero gyvenimo norima tai sabotuoti.
 
Manymas, kad viską galima išspręsti mažose bendruomenėse, yra, mano nuomone, klaidingas. Mažos bendruomenės dažniausiai yra tamsios ir represyvios. Jos visuomet yra linkusios palaikyti daugumos terorą. Kaip bebūtų keista, bet būtent ne didžiosios visuomenės dauguma (kuri vis dėlto yra labiau įvairialypė), bet mažos bendruomenės „dauguma“ yra linkusi kovoti dėl galios statuso ir bet kokiomis priemonėmis primesti savo diktatą. Bet koks novatoriškas ir labiau apsišvietęs žmogus bus tokioje bendruomenėje pamažu spaudžiamas, vėliau apšmeižiamas ir su juo susidorojama. Būtent dėl to svarbu išlaikyti savo teisę balsuoti, ir kokia bebūtų netobula ši sistema, geriau ją keisti pamažu, negu versti regresuoti.
 
Daiva Repečkaitė, „Atgimimo“ skiltininkė, „Naujoji Kairė 95“: Manau, kad anarchistai yra idėjiškai nuoseklūs. Jie nurodo, kad tai, ką renkame, yra valdžia, o ne savivalda. Atstovaujamoji demokratija veikia pagal kapitalistinį modelį: renkantis iš daug panašių objektų, sudaroma laisvo pasirinkimo iliuzija (taip kaip gali rinktis universitetą, dribsnius pusryčiams). Partijų įėjimo į „rinką“ sąnaudos labai didelės, kaip žinome. Oligopolinis pasirinkimas gyvuoja su idėjų „rinkos“ priedanga.
 
TAČIAU anarchistai, kaip jau minėta, truputį užsižaidžia savo idėjomis. Visi žino, kokios visuomenės norėtų, bet išsiskiria nuomonės, kaip iki jos „privažiuoti”. Naujoji kairė (plačiąja prasme) pasisako už kuo didesnį revoliucinės sąmonės prieinamumą ir suprantamumą, kuo platesnę emancipaciją visiems, kurią paskui galima gilinti. Vidutinio laikotarpio siekinys – stiprios profsąjungos, kairioji spauda, bendruomenės. Anarchistai bando sukurti alternatyvų mainų modelį čia ir dabar, bet tik jau „atsivertusiems“, saviems. Vidutinio laikotarpio siekinys – minimaliai kapitalistiniuose mainuose dalyvaujančios bendruomenės, užsitikrinančios produktus iš „teisingai“ mąstančių gamintojų. Anarchistams iškėliau klausimą, ką vieni ir kiti pirmiausia renkasi atakuoti – stambųjį kapitalą ir jo manipuliacijas ar biurokratinį valstybės aparatą. Dažnai jie renkasi pirmiausia taikytis į viešojo sektoriaus institucijas.
 
Aš manau priešingai – dereguliacijos sąlygomis laimės galingiausi.
 
Manau, individai ir kolektyvai turi turėti maksimalią teisę į savo darbo ir šiaip gyvenimo priemonių valdymą. Todėl taip, finansai, darbo priemonės gali būti valdomi bendruomenėse, jose gali ir turi būti sprendžiami erdvių plėtros ir pan. klausimai. Tačiau „spontaniškoms“ bendruomenėms, kaip ir sakai, Jolanta, negalima patikėti individo teisių ir t.t. klausimų.
 
Gintautas Krilavičius, Liberalų sąjūdis: Manau, kad balsuoti rinkimuose vienareikšmiškai reikia ir svarbiausia to priežastis ne ideologijos, ne kandidatai, ne partijos, o demokratijos palaikymas. Tik aktyviai balsuojant per ilgesnį laikotarpį demokratija gali išsigryninti ir tapti kokybiškesnė, labiau atitinkanti lūkesčius.
 
Dauguma darbščių žmonių suvokia, kad norint, jog asmeninis gyvenimas klestėtų, reikia įdėti daug pastangų. Ir yra daug žmonių, kurie sėkmingai taip susikuria sau ir/ar savo šeimai gerovę. Tikiu, kad pamažu žmonės suvokia, jog tokia pati logika galioja ir valstybei.
 
Savivaldoje daug kas tobulintina, tačiau manau, kad veikiant ryžtingai ir kūrybingai galima pasiekti gerų rezultatų. Norint įgyvendinti konkrečius projektus, reikia kuo išsamiau pristatyti savivaldos veiklą. Daug žmonių žino (ar bent įsivaizduoja), kokį atlyginimą gauna prezidentė ar ministrai, tačiau neturi jokio supratimo, kaip „keliauja“ milijardai valstybės biudžete, nekalbant apie savivaldybės biudžetą. Todėl, mano nuomone, reikia kuo aiškiau, kuo tiksliau pristatyti savivaldos veiklą, ypač planuojant ir vykdant biudžetą. Reikia ieškoti ryšio su bendruomene, tartis dėl pinigų naudojimo įvairios bendruomenės reikmėms – sutarus išsamiai atsiskaityti už jų panaudojimą. Šį dialogą su bendruomene būtinai perkelti į virtualią erdvę. Manau, kad kai žmonės, gyvenantys savivaldybės teritorijoje, aiškiai matys, kaip naudojami jų pinigai, kokia jiems iš to (ne)nauda, jaus, kiek gali kontroliuoti savo rinktą valdžią – tik tada jie pradės tikėti demokratija ir savivalda.
 
Savivalda – taip pat politika. Deja, reikia pripažinti, ji pakankamai nuvalkiota. Tačiau manau, kad jai galioja tokie pat standartai, kaip ir nacionalinei politikai. Kad savivalda taptų visuomenės reikalu, reikia nuolat šviesti rinkėją, kaip savivaldoje priimami sprendimai. Kokius kelius turi nueiti politikas, kad administracija įgyvendintų jo idėjas ir sprendimus. Šviesti turi ne tik žiniasklaida, bet ir pats politikas bendraudamas su rinkėjais, palaikydamas glaudų ryšį, pristatydamas savo veiklą.

  

Komentarai

Naujausi straipsniai