Vilis Normanas   |   2011-05-17

Emigrantų Lietuvoje laukia tik gražūs žodžiai

  
Emigrantų Lietuvoje laukia tik gražūs žodžiai

Keista – mūsų šalies politikai nuolat deklaruoja, kad bando sumažinti emigraciją, arba kad išvykę iš savo šalies piliečiai grįš. Optimizmas yra puikus bruožas, deja – emigrantai, kurie įsitvirtino svetur, nė nemano grįžti.



Kaip ir visi, turiu nemažai draugų užsienyje. Kai retkarčiais jiems užsimenu, kad gal jau laikas nustoti kalti pinigus ir reikėtų parvykti į savo šalį, dažniausiai sulaukiu klausimo – o ko ten grįžti?
Sunku į jį atsakyti. Taip ir norėtųsi pradėti aiškinti apie tėvynės grožį ir būtinybę nusibaigti jos labui. Bet tai tebūtų spekuliacijos, iš kurių draugai tik pasijuoktų.
Didžiojoje Britanijoje jau dešimt metų gyvenanti Ilona Palij iš Lietuvos išvyko iš karto po studijų. Jos nekankina Lietuvos ilgesys. Pasak merginos, čia apskritai nėra dėl ko gyventi: niūrūs žmonės, visada visų bloga nuotaika, darbų stygius... Sąrašą galima ilgai tęsti. Nes iš tiesų pabaigos jis neturi.
 
Ką į tokį klausimą – o ko grįžti? – atsakytų mūsų politikai? Jiems nebūtų sunku – lieptų išlikti patriotais, kalbėtų apie dvasines vertybes, apie savos žemės „kitokį kvapą“, ir pan. Politikai retai skursta. Jų nekankina dilema – kaip ir iš ko pragyventi? Jie čia jaučiasi puikiai, todėl ir sugalvoti kvailų pateisinimų grįžimui jiems nėra sunku.
 
Kodėl neišvažiavus?
 
Už klausimą apie grįžimą dažnesnis yra – kodėl gi neišvažiavus? Absoliučiai visi draugai, radę puikiais darbo vietas užsienyje, net negalvoja apie grįžimą ir klausia, kodėl čia lieka kiti?
Valstybės vaidmuo čia yra vienas iš svarbiausių. Nes emigrantai ne šiaip sau palieka gimtą šalį – jie čia nemato jokios perspektyvos.
 
Štai Vytautas Liutkus, baigęs mokslus Didžiojoje Britanijoje ir dabar grįžęs į Lietuvą, į klausimą „kodėl neišvažiavus?“ atsako labai paprastai– nes čia yra pats brangiausias turtas – mylimi žmonės. Galbūt tai vis dar baido daugelį, nes retas randa kitą paaiškinimą, tačiau kas bus, kai pradės masiškai išvažiuoti ir tie brangūs žmonės?
 
Universitetą baigusi ir darbo pagal specialybę neradusi dvidešimt šešerių Lina Stasiulytė taip pat pripažįsta: ją Lietuvoje laiko tik brangūs žmonės, jei jų nebūtų – ji vyktų ieškoti laimės svetur.
Tie žmonių atsakymai ir sukasi būtent apie tai – brangius žmones ir darbą. Kai kas dar kenčia tik dėl žmonių, kai kas jau nebegali to iškęsti.
Senokai mokytis ir dirbti į Didžiąją Britaniją išvykusi Justė Lideikytė ilgisi artimųjų, bet tuo pat metu pripažįsta, kad ten jai geriau: ne tik dėl darbo, bet dar daugiau – dėl bendros žmonių kultūros ir pačios gyvenimo kokybės. Klausimas „kodėl neišvažiavus?“ gali turėti tik vieną atsakymą: dėl artimų žmonių. Arba, žinoma, Lietuvoje gerai tiems, kurie moka vogti ir naudotis kitais žmonėmis.
 
Valdžiai emigrantai nė motais
 
Ko turėtų griebtis valdžia, bandydama stabdyti emigraciją arba viliodama emigrantus grįžti – geras klausimas. Pirmiausia būtų neblogai, jei valdžia pradėtų gerbti žmones. Kaip visi žino, minimalus darbo užmokestis Lietuvoje yra labai žemas. Už tokį pat darbą užsienyje bet kuris lietuvis gautų daug daugiau.
 
Ar neatrodo keista, kad net bandydama gaivinti ekonomiką valdžia nekelia minimalaus darbo užmokesčio? Tai palankiausia didelėms įmonėms, kur dirba daugiausia minimalų darbo užmokestį gaunančių žmonių. Regis, valdžia šoka pagal stambiųjų verslininkų muziką.
 
Dėl to ne tik nekyla minimalus darbo užmokestis, bet ir niekaip neatsiranda progresiniai mokesčiai. Nes abiem atvejais tai nepalankiausia tiems, kas – tiesiogiai, ar ne visai – valdo šiandienos Lietuvą.
 
Ką čia veiktų grįžę emigrantai? Iš mūsų perspektyvos žiūrint tai – retorinis klausimas. Nebent, straipsniui atsiradus virtualioje erdvėje, atsakymus pateikti jie ryžtųsi patys. Beje, laukiame ir laiškų į redakciją.
 
Negrįžčiau nė už ką
 
Yra dar viena kategorija emigrantų, kurie labai gerai įsitaisė užsienyje, pašalpos jų nedomina, ir jų pozicija šiuo klausimu yra griežta: negrįžčiau nė už ką.
 
Stomatologu Londone dirbantis Paulius Stučinskas, išvykęs iš Lietuvos prieš kelerius metus, džiaugiasi laimingu gyvenimu ir apie jokius grįžimus net nesvajoja. Tai jam sukelia juoką.
Sorbonoje studijuojantis Dominykas Cze dar besimokydamas mano, kad į Lietuvą negrįš. Abejoju, jei ir būtų atlikta statistika, ar pasitvirtintų valdžios sapalionės, kad visi šitie žmonės grįš. Tokių, kurie mano, kad niekada negrįš, yra tiesiog per daug. Tik jie dažniausiai vengia dėmesio ir nenori pakliūti į spaudą.
 
Tik toks Andrius Užkalnis gali didžiuotis, kad po ilgos emigracijos grįžta į tėvynę. Tikslingai plušėdamas jis išsigarsino savo vardą, dėmesio verta ir jo ilgalaikė darbo patirtis BBC. Tokiam žmogui nebūtų nebaisu grįžti ir į Čečėniją.
 
Visiems kitiems, kas turi tik gerą darbą, puikiai pritapo su šeima, Lietuva teliks vaikystės pasaka – nieko daugiau. Grįžti tokie mielai sutinka nebent atostogų.
 
Ar yra vieta emigrantams?
 
Dažnai girdim spekuliacijų, kad emigrantai dažniausiai grįžta. Pasvarstykime, ko jie galėtų čia grįžti? Ar jie sulauktų kokios nors pagalbos iš valdžios? Ar pusę metų galėtų gauti kokią nors paramą, kol apsipras, susiras darbą, įsikurs?
 
Ne, tai politinė fantastika. Emigrantas turi būti kaip žvėris – prisitaikęs išlikti bet kokia kaina, net jei reikia kam nors perkąsti gerklę.
 
Būkime sąžiningi: emigrantai Lietuvoje nereikalingi. Politikai nežino, kokia nauda iš jų galėtų būti, kaip padėti jiems grįžti, ir t. t. O gal net būtų grėsminga jų sugrįžtančių sulaukti. Iš Vakarų parvykę žmonės stebisi daug kuo: maisto kainom, nesiskaitymu su paprastu žmogumi, politikų akibrokštais, kaip galima pragyventi už minimalų darbo užmokestį. Gal prisižiūrėję kitoniško, vakarietiško požiūrio į demokratiją ir piliečius jie staiga sumanytų streikuoti ir mitinguoti?! O tai, ko gero, mūsų politikų, pripratusių prie sovietmečiu įkalto nuolankumo, nakties košmaras.
 
 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai