Aurelija SAVICKIENĖ   |   2010-02-25

Venecija su paslapties kauke

  
Venecija su paslapties kauke

Kasmet žiemos pabaigoje Venecijoje vyksta spalvingas karnavalas, pritraukiantis minias turistų ir smalsuolių. Lietuvaitės ten apsilankė, kad savo akimis pamatytų ir pajustų ypatingą šio Italijos miesto dvasią.

„Tiesą sakant, mūsų kelionės tikslas buvo ne Venecijos karnavalas, o noras aplankyti draugus italus, kurie gyvena už kelių šimtų kilometrų nuo Venecijos. Bet jei jau atvykome į Italiją tokiu laiku – būtų nuodėmė nepasižiūrėti garsiojo karnavalo“, – tikrąją kelionės priežastį atskleidžia Milda.
 
Merginos  iš pradžių svarstė, kurią savaitės dieną geriausia vykti į dešimt dienų trunkantį karnavalą. „Darbo dieną galbūt mažiau žmonių, tačiau mes nuvykome šeštadienį. Žinojome, kad šventės programa labai įvairi: vieną dieną visi šoka valsą, kitą – renka gražiausią kostiumą... Aišku, supratome, kad visko nepamatysime, todėl į karnavalą įsisukome vos vienai dienai.“
 
Šiais metais, kaip ir kasmet, Venecijos karnavalas visus nukėlė į praeitį, kai viešpatavo rūmų tradicijos, o kilmingos damos vaikščiojo pasipuošusios brangiomis, aukso siūlais dailintomis sukniomis... „Tai, ką matome teatruose, filmuose, čia išvydome realybėje“, – įspūdžiais dalijasi Milda.
 
Pirmiausia lietuvaites nustebino itin gausus turistų būrys. „Tikrai nemanėme, kad žiemą, kai net ir Italijoje vėsu, bus tiek daug atvykėlių.“
 
Kostiumas – 5000 litų
 
Tautietėms simpatijas kėlė spalvingais kostiumais pasipuošę žmonės. „Iš pradžių puolėme fotografuoti kiekvieną senoviniais drabužiais vilkintį karnavalo dalyvį. Juk taip gražu – nori nenori pasijunti, lyg būtum nukeliavęs ne į karnavalą, o į pasaką“, – šypsosi Milda.
 
Vėliau merginų akys priprato, juk kostiumuotų dalyvių – tūkstančiai. „Iš tiesų, kartais nuo tų ryškių spalvų ir įspūdingų kostiumų akys net pavargdavo. Vakare, atsigulus ir užsimerkus, nieko kito ir nematydavai – tik pro šalį einančius aristokratus ir plunksnuotas jų kaukes.“
Kostiumų, anot merginos, buvo pačių įvairiausių: nuo minėtųjų prabangių senovinių iki... teletabių ar animacinio filmuko herojaus Skubi Dubi Du. „Girdėjau, kad pasisiūdinti kostiumą pas dizainerį kainuoja apie 1500 eurų.“
 
Venecijoje yra parduotuvė, kurioje galima nusipirkti visų reikalingų medžiagų, aksesuarų. „Bet ten kainos – milžiniškos. Pavyzdžiui, viena plunksna kainuoja apie 8 eurus.“
Jei nuspręstumėte įsigyti kaukę, būtinai pasidomėkite, ar ji tikrai originali. Nes turistams italai vis bando prakišti kičą – kinišką niekalą.
 
Geriausia kostiumus ar kaukes pirkti itališkose parduotuvėlėse. Tiesa, ir čia kainos ne kiekvienam įkandamos. „Paprastos kaukės kainuoja nuo 7 eurų iki... neįsivaizduoju kiek“, – net nebando spėlioti Milda.
 
Kaukės – būtinos
 
Tikrieji karnavalo gerbėjai kaukėmis pasirūpina iš anksto, todėl net oro uoste, autobusų ar traukinių stotyse dar prieš karnavalo atidarymą galima išvysti kaukėtų turistų.
Lietuvės prisimena, kad italai jas buvo įspėję, jog į pagrindinę Venecijos San Marko aikštę karnavalo dieną negalima eiti be kaukės. „Nesvarbu, iš kokios šalies būtum, privalai jau iš anksto pasirūpinti jei ne visu kostiumu, tai bent kauke. Antraip – neatlaikysi „žaibuojančių žvilgsnių“, nes toks nepasiruošimas prilyginamas nepagarbai šimtamečių tradicijoms“, – paaiškina Milda.
 
Tačiau karnavale toli gražu ne visi vilki tūkstančius eurų kainuojančius kostiumus. Ne visi ir veidus slepia po įvairiaspalvėmis kaukėmis.
Bet fotoaparatus ar vaizdo kameras turi kone kiekvienas. „Juk negalima neįamžinti tokio ryškaus ir senove alsuojančio reginio.“
 
Kasmet į karnavalą suvažiuoja apie milijoną turistų iš įvairių pasaulio šalių. „Ir čia nuotaika išties pakili. Neerzina net ir tai, kad kartais tenka sprauste spraustis einant siauromis gatvelėmis – visur žmonių spūstys. Net jei kas užlips ant kojos ar stuktels alkūne į šoną, niekas nesusirauks ir juo labiau nepradės burbėti.“
 
Teletabiai ir vynas
 
Karnavalo programa tokia didelė ir turininga, kad diena, praleista gatvėje, lietuvėms nė trupučio neprailgo. „Atvirkščiai, laikas taip greit prabėgo! Reikėjo nuolat dairytis į šalis, kad spėtum pamatyti kaukių pasirodymus, vaidinimus „Commedia dell'arte“ stiliumi, daugybę mažesnių ir didesnių koncertų aikštėse. Ir viskas nemokamai!“
 
Tiesa, jei išalksite ir norėsite užkąsti ko nors skanaus, teks gerokai paploninti piniginę. „Karnavalo metu viskas kainuoja kur kas brangiau nei paprastą dieną. Visi nori pasipelnyti iš turistų, kurių daugiausiai atvyksta iš JAV ir Japonijos. Pavyzdžiui, pietūs kavinėje dviem žmonėms – apie 80 eurų. Ir čia tik pradžia. Tad jei neapsirūpinote sumuštiniais, tuomet geriau neskaičiuokite, atsipalaiduokite ir mėgaukitės reginiu. Juk karnavalas vyksta tik vieną kartą per metus“, – patarimus dalija Milda.
 
„Italijos karnavalai prilygsta persivalgymo šventėms, nes jų metu valgoma labai daug saldumynų. Todėl ir Venecijoje veikė turgus, kur galėjai nusipirkti tradicinių karnavalo saldumynų, panašių į mano močiutės kepamus žagarėlius“, – šypsosi lietuvaitė.
 
Mergina pasakoja, kad daugelis turistų atsiveža sumuštinių ir juos valgo pačioje San Marko aikštėje. „Jaunimas nusiperka butelį vyno ir geria tiesiog gatvėje. Visi šaukia savo susikurtas skanduotes, vaidina teletabius ar regbio komandą, ir savo žaidimus supranta tik patys.
 
Didesnes grupes stebi policijos pareigūnai, visada maloniai padedantys Venecijos labirintuose pasiklydusiems turistams“, – šypsodamasi dar kartą į karnavalą „grįžta“ Milda. Mergina pataria užkandžiauti atokiuose restoranėliuose – ten ir kainos trečdaliu mažesnės, ir didesnis tikrų itališkų patiekalų pasirinkimas.
 
 Tikrasis Venecijos grožis
 
„Venecijos karnavalo vaizdai su arlekinais, žonglieriais, aristokratais, vampyrais, angelais ir elegantiškomis damomis visam laikui liks atmintyje. Tai viena nuostabiausių kelionių. Ne kalnai, jūra ar balti paplūdimiai, tačiau auksu, sidabru ir begale kaukių tviskantis senovinis miestas paliko neišblėstantį įspūdį.“
 
Dešimt dienų trukęs tradicinis Venecijos karnavalas lietuvėms prilygo nuostabiam spektakliui, tik čia viską buvo galima paliesti, o aktoriais tapo visi pasipuošę ir kaukes dėvintys šventės dalyviai.
 
„Ne mažesnį įspūdį palieka žmonių nuoširdumas, jų mokėjimas linksmintis kiekviename skvere. Nematėme nė vieno liūdno veido. Smagu, kad ir praėjus šimtmečiams išlaikomos triukšmingos ir spalvingos tradicijos, kad žmonės dešimtmečiais saugo dar tėvų dėvėtus karnavalinius kostiumus.“
 
Pasakodama apie Venecijos karnavalą Milda pabrėžė, kad jei nori pamatyti tikrąjį šio miesto grožį, reikia rinktis paprastą dieną. „Venecijoje nereikia bijoti nuklysti į šoną, nes kiekvienoje gatvelėje atrasi paslėptą bažnyčią, kurios galbūt nelanko turistai, tačiau būtent joje yra išlikusi autentiška Venecijos dvasia. Aišku, turistų labiausiai mėgstama vieta – San Marko aikštė su šimtais balandžių. Juos visi lesina, ir paukščiai drąsiai „pozuoja“ prieš fotoobjektyvą.
 
Dar būtina pasivaikščioti Atodūsių tiltu, jungiančiu Dožų rūmus ir kalėjimą – juo buvo vedami nuteistieji. Ir, aišku, jei negaila 40–70 eurų (kainos priklauso nuo to, kokiomis „gatvelėmis“ plaukiosi), verta išbandyti gondolą.“
 
Skęstantis miestas
 
Venecija turi savo veidą ir paslapčių, kurias slepia ne kaukės. Paslaptingumo šiam miestui suteikia apleisti, nuo drėgmės aptrupėję namai. Jų pamatus šimtmečius skalauja vanduo, o jo lygis kinta keturis kartus per dieną. Dar paslaptingiau atrodo užvertos langinės. Tuomet ir kyla klausimas, ar apskritai čia kas nors gyvena. Ne mažiau intriguoja vietinių buitis: kaip jie išeina iš savo namų, nejau jiems niekada nepabosta, iškėlus koją per lauko durų slenkstį, ją pastatyti ne ant žemės, o į valtį...
 
Ir nors Venecija alsuoja paslaptingumu, senovine didybe ir, be abejo, romantika, daugelis čia vasarą apsilankančių turistų visų šių dalykų nepastebi. Ne vienas kraipo nosį ir sako, kad šis miestas – per daug išliaupsintas, nes jame neįmanoma būti dėl atgrasios kanalų smarvės.
Tuo tarpu kiti, o ypač italai, negali ramia širdimi klausytis liūdnų prognozių, kad ateityje miesto visai neliks. Tokias kalbas primena kabantys plakatai su užrašais: „Neleisk visuotiniam atšilimui nuskandinti Venecijos“.
 
Per pastarąjį amžių į vandenį miestas nugrimzdo daugiau kaip dvidešimt centimetrų. Tokios pesimistinės perspektyvos neramina visus, kuriems Venecija nėra tik paklausi prekė, bet ir miestas su giliomis tradicijomis
Karnavalo istorija
 
 
Venecijos karnavalas pirmą kartą paminėtas 1296 metais, kai miesto senatas paskelbė, kad švenčiantys gyventojai galės turėti laisvą nuo darbų dieną. Kai kurie šaltiniai rašo, kad ši šventė atsirado kaip paskutinė galimybė italams pasimėgauti gardžiais kepsniais prieš pasninką, trunkantį iki šv. Velykų. Kitur pasakojama, kad anksčiau čia vykdavo laivelių procesijos, kurių metu žmonės atlikdavo tam tikras sielos apsivalymo apeigas.
 
Vienas svarbiausių šio karnavalo atributų – kaukė. Dabar jas mielai perka miesto svečiai kaip suvenyrą, o anksčiau tai suvienydavo ir aristokratus, ir varguolius – kaukėmis pridengti veidai puikiai slėpė socialinį luomą. Tai būdavo reta galimybė vargšui iš širdies pasilinksminti ir kaip lygus su lygiu pasišnekučiuoti su aukšto rango ponais.
 
Senuosiuose metraščiuose rašoma, kad karnavalo dalyviai susidurdavo ir su draudimais. Vienas tokių buvo XIII amžiuje išleistas įstatymas, kuriuo vyrams uždrausta į moteris svaidyti kiaušinius, pripildytus kvepalų. Mat, pasirodo, anksčiau jie tai mėgdavę daryti. Dar vėliau buvo uždraustos linksmybės naktį – žmonės su kaukėmis negalėjo vaikščioti Venecijos gatvėmis tamsiu paros metu, o moterims su kaukėmis buvo uždrausta įžengti į bažnyčias ar vienuolynus

XVIII amžiuje karnavalas trukdavo keletą mėnesių – nuo spalio, kai atsidarydavo teatrai, iki Pelenų dienos vasario mėnesį.

1797 metais, Venecijai tapus Austrijos dalimi, karnavalas buvo uždraustas. Tik 1979 metais nuspręsta Venecijos karnavalą vėl atgaivinti.
  

Komentarai

Naujausi straipsniai