Margarita NARVYDAITĖ   |   2009-12-24

Šešios dienos, keturi šimtai bažnyčių

  
 Šešios dienos, keturi šimtai bažnyčių

Didingas miestas ant septynių kalvų idealaus klimato juostoje, apaugęs istorija, turtingas meno šedevrų ir gyvenimą mylinčių žmonių. Dolce vita – tai Roma.

mal" style="line-height: 150%">Kai lėktuvas pagaliau nusileidžia Romoje, širdis trumpam apmiršta, užgniaužia kvapą. Rašau „pagaliau“, nes Vakarų civilizacijos žmogui kelionė į Amžinąjį miestą prilygsta (ar turėtų prilygti) musulmono siekiui bent kartą gyvenime aplankyti Meką.

Tik dėl šiuolaikinės visuomenės paviršutiniškumo vėlyvosios krikščionių civilizacijos lopšys kaip turizmo traukos centras Europoje atsidūrė trečioje vietoje, o pasaulyje – aštuntoje. Tačiau kiekvienas doras europietis, net ir neturintis nieko bendra su religingumu, atsistojęs ant šios uolėtos žemės turėtų pajusti, kaip į jį lyg elektros srovė plūsta gyva tūkstantmetė istorija.

Roma yra tas miestas, kuris slepia atsakymus į daugybę klausimų, kodėl mes esam tokie, kokie esam. Žinoma, jei laikote save Vakarų civilizacijos palikuonimis. Bent jau aš jaučiuosi tikra europiete, tad su palengvėjimu įkvepiu vasariško rugsėjo oro. Pagaliau aš Romoje. Mieste, kuriam savotiškai reikia pribręsti.

Miestas-muziejus

Rašiniuose iš savo kelionių jau esu minėjusi, jog nesu tipiška turistė – nemėgstu lakstyti su žemėlapiu rankose ir dėti pliusiukus ties reikšmingais objektais. Slampinėti miestų gatvėmis tarytum be tikslo man – tikras malonumas, na, o Roma šia prasme – tikrų tikriausias lobis.

Neperdėsiu sakydama, kad kiekviena šio miesto gatvė – lyg turtingo muziejaus labirintai. Kone už kiekvieno kampo čia slepiasi po kultūros paminklą: ar viena iš keturių šimtų bažnyčių, ar senojo miesto griuvėsiai su dorėninėmis, jonėninėmis ir korintinėmis kolonomis, Renesanso rūmai, aikštės ir baroko fontanai. Ką jau kalbėti apie Romos muziejus – tikrus lobynus, priglobusius kone pusę pasaulio turtų – neįkainojamų meno šedevrų. Visko pamatyti per kelias dienas neįmanoma, tačiau žemiau rasite sąrašą, ko praleisti, būnant Romoj, – nevalia.

Įkvėpimo šaltinis

Roma monumentali, didinga ir ori – net nuošalesni gatvelių linkiai savo šešėliuose tarytum aplipę istorijos atplaišomis. Tai lyg intelekto ir emocijų, praeities ir dabarties žaidimas: eini, kur nosis veda (pagal kvapą ieškodama kokio ypatingo itališko restoranėlio), santūriu šypsniu atsakydama į gausius komplimentus, ir gaivini (ne)išmoktas pamokas mokykloje: čia Romos karalių pėdsakai, čia Respublikos palikimas, o ten – imperatoriškoji didybė. Kur žengsi, ten didžiųjų meistrų pėdsakai – Rafaelio, Bramantės, Berninio, Mikelandželo, Leonardo da Vinčio... Ir visa tai apibirę dabarties žiedlapiais – pavyzdžiui, Trevi fontanas liks amžiams susijęs su Federico Feliniu. Jo filmo „La Dolce Vita“ epizodas su Marčelu Mastrojaniu ir Anita Ekberg, jausmingai besiglėbesčiuojančiais šiame fontane, čia traukia minias smalsuolių. Roma tapo ir avangardinio kino dievo amerikiečio Jimo Jarmusho įkvėpimo šaltiniu filme „Naktis žemėje“ („Night on the earth“ ).

Kaip keliomis pastraipomis neįmanoma apžvelgti Romos miesto istorijos, lygiai neįmanoma ir suminėti visų, palikusių savo pėdsaką Amžinajame mieste. Net neabejoju, pripažinsite, jog nemelavau, kai Panteono centre užversite galvą į kupole atsivėrusį apvalų „langą“. Lietui lyjant lašai krinta tiesiai ant antikinių grindų, saulei šviečiant magiškas šviesos pluoštas ryškiu spinduliu keliauja per šventyklą. Žiūrint aukštyn nuo didybės susisuka galva ir tampa mažumėlę baugu – lyg tave, nuodėmingą žemės vabalą, tikrai iš dangaus stebėtų Dievo akis.

Didinga ir jauki

Roma labiausiai paperka tuo, kad yra nuostabi, joje tiek daug istorijos, architektūros ir meno lobių, ir vis dėlto tai – ne muziejus. Visa, apie ką keliais bruožais mėginu papasakoti, yra tikro miesto gyvenimo dalis. Ir tai susikoncentravę ne tokioje jau ir didelėje erdvėje – tiesą sakant, nuo Koliziejaus iki centrinės Romos dalies su visomis aikštėmis ir fontanais bei toliau Tibro pakrantėmis galima nupėdinti ir iki Vatikano širdies – Šv. Petro bazilikos. Jei skubate, čia patogu važinėti autobusais. Ten, kur reikia, akimirksniu atsidursite nusileidę į metro. Tačiau geriausia Romą aplėkti populiariausia šiame mieste susisiekimo priemone – motoroleriu. Nesu tikra, ar jį galima išsinuomoti, greičiausiai – taip. Tačiau gerai pagalvokite, ar neabejojate dėl savo vairavimo įgūdžių – eismo taisyklės čia tarytum negalioja. Mano bičiulis italas ramiausiai spaudžia „gazą“ raudonai šviesai degant, o išgirdęs mano paklaikusį klyksmą – „Ką darai?!“ – nustemba: juk iš gatvių, kertančių mūsų eismo juostą, niekas nevažiuoja. Jie nardo tarp mašinų kaip bepročiai, pro pėsčiuosius pralekia jų rankoves braukdami šoniniais veidrodėliais – patyriau tai savo kailiu. Mano pažįstamas nuramino: „Jei Romoje vairuotum kitaip – niekur nenuvažiuotum“. 

Bendravimo ypatumai 

Man pasisekė, nes su miestu mane supažino Romos senbuviai. Ir supažindino taip, kad įsimylėjau šią vietą iki ausų. Pora naujų pažįstamų ėmėsi mane „šefuoti“ (Europoje ganėtinai įprasta, kai draugai iš vienos šalies tave rekomenduoja draugams kitoje šalyje, tai ypač priimtina išsilavinusių menininkų sluoksniuose – vėliau tu atsilygini tuo pačiu). Italai draugiški žmonės, lengvai užmezgantys naujas pažintys, mėgstantys pakalbėti ir gerai pavalgyti draugų kompanijoje. Gaila, retai kuris kalba kokia užsienio kalba. Kartą pasiryžau kone socialiniam eksperimentui – sutikau išgerti puodelį capuccino su italu, nei 5 žodžių nemokančiu angliškai. Neįtikėtina, bet per gerą pusvalandį vienas apie kitą išsiaiškinome nemažai esminių dalykų: iš kur aš, iš kur jis, kas ką dirba, kiek kam metų, na, ir, be abejo – ar mūsų horizonte esama kokių sužadėtinių ar vaikų. Pažadėjau, kad su morkų plantacijos savininku susitiksiu kitą kartą – kai prabilsiu itališkai. Žinoma, tai buvo „šventas“ mandagumo melas.

Beje, jei galvojate, kad Romos gyventojai, kaip stereotipiškai manoma apie italus, įkyriai priekabiauja prie kiekvienos dailesnės damutės – apsirinkate. Taip, vyrai neslepia savo simpatijos, tačiau jei neparodai didesnio susidomėjimo pamoji atgal lengvu grazie. Šiaip ar taip, jei esate mergina, iš Romos greičiausiai išvyksite pamiršusi, kad jūsų vardas ne Bella.

Dolce Roma!

Į savo namus Romoje mane priėmusi literatūros vertėja Rosella, vos ištaikiusi laiko savo miniatiūriniu „Fiat Punto“, nepaleisdama cigaretės iš dantų, vežiojo mane po slaptesnes Romos vietas – vėlyvais vakarais lankėme parkus, kuriuose auga apelsinmedžiai, kalvas, nuo kurių atsiveria kvapą gniaužiantis naktinio miesto vaizdas, ledaines, kuriose skaniausi ledai Italijoje. Su ja jaučiausi lyg vaikščiodama teatro užkulisiais – kažkur būriuojasi minos turistų, kovojančių dėl žvilgsnio nuo kalvos į žiburiuojantį miestą, o tu vienui viena svajoji stebėdama viską nuo kitos, mažiau populiarios kalvos. Rytais žadindavo klykaujančios žuvėdros, skambantys bažnyčių varpai ir šviežiai plikytos espresso kvapas. Popietėmis kažkas iš mano naujosios draugės kaimynų skambindavo Bramsą ligi šiol mano galvoje išlikusį lyg savaitės Romoje soundtrack‘ą.

Kitas žmogus, atriekęs savąjį gabalėlį Romos – drabužių verslą prilaikantis pusamžis italas Romeo, gero bičiulio, fotožurnalisto iš Prancūzijos, studijų laikų draugas. Linksmesnio, pavojingiau motoroleriu nardančio gatvėse bei mėgstančio gerai užkąsti žmogaus tikriausiai nesu gyvenime sutikusi. Romeo atvėrė gurmanišką itališko maisto, ypač desertų, pasaulį bei privertė įsitikinti, kad siautulingi vakarai šeimoms priklausančiuose restoranuose, tarsi iš kokių Sopranų, – joks ne pramanas. Susirinkus bičiuliams, restorano durys pašaliniams užsiveria, ir ilgą pavakarę ant stalų keliauja vynai ir maistas, ausys plyšta nuo gerklingų kalbų, akyse raibsta nuo išraiškingo gestikuliavimo, o žandai plyšta nuo juoko. Kaip gali neįsimylėti miesto, kuriame dolce vita! nuo ryto iki vakaro?

Bet gal teisūs tie, kas sako, jog miestai būna tokie nepakartojami, kai juose esi svečio teisėmis. Gyvenant ir dirbant spalvos išblanksta, kasdienybė yra kasdienybė. Kad ir kaip ten būtų, į Romą verta grįžti ne kartą ir ne du: istorijos, meno ir gyvenimo pamokų.

Visi keliai vedaį Romą... 

  • Romos miestas įsikūrė prieš daugiau nei 2700 metų;
  • Pastatytas ant legendinių 7 kalvų, Tibro upės krantuose;
  • Roma yra pietinėje Europos dalyje, toje pačioje platumoje, kaip ir Niujorkas;
  • Šiandien Amžinajame mieste gyvena 3 milijonai gyventojų – tiek, kiek Lietuvoje;
  • 1870-aisiais Roma tapo Italijos sostine;
  • Romoje yra du oro uostai (Fumincino ir Leonardo da Vinčio), iš kurių Londonas pasiekiamas per 3 valandas;
  • Roma yra pagrindinių Italijos kelių tinklo centre; didžiąją jų dalį sudaro istoriniai romėnų keliai;
  • Iš Romos ir į ją veda ir visi svarbiausi Europos keliai bei geležinkeliai;
  • Roma įsikūrusi 28 km atstumu nuo Viduržemio jūros;
  • Romoje yra Vatikanas, miestas-valstybė ir Popiežiaus rezidencija. Tai mažiausia pasaulio valstybė ir pagal gyventojų skaičių, ir pagal plotą. Vatikano pilietybę turi apie 350 žmonių. Vatikanas turi savo gvardiją, pinigus, pašto ženklus ir kitus savarankiškos valstybės atributus. Vatikano pasididžiavimas – Šv. Petro bazilika, laikoma didžiausia ir puošniausia katalikų bažnyčia ir šios religijos simboliu;

 Įdomu ir naudinga!   

Romėnų tradicijos labai senos. Keletas frazių apie Romą yra plačiai paplitusių, jos vartojamos visame pasaulyje. Štai kelios angliškos idiomos, arba „sparnuoti posakiai“, susiję su šio miesto didybe, kuriuos verta įsidėmėti:

·         When in Rome, do as the Romans do (Romoje elkis kaip romėnas) – reiškia, kad lankantis kitoje vietoje, kitoje šalyje dera elgtis kaip įprasta tos vietos gyventojams, gerbti jų tradicijas.

·         Rome was not built in one day (Ne per dieną Roma buvo pastatyta) – taip sakoma, kai svarbiam reikalui atlikti reikia tam tikro laiko.

·         All roads lead to Rome (Visi keliai veda į Romą) – šis frazeologizmas vartojamas norint pabrėžti, kad yra daugybė skirtingų būdų tam pačiam tikslui pasiekti.

·         Fiddle while Rome burns (Griežti (groti) Romai degant) – kalbama apie nieko neveikimą, kontroversišką ramybę lemtingų permainų, grėsmės ar nelaimės akivaizdoje. Omenyje turima legenda apie Romos imperatorių Neroną, kuris ramiai grojo lyra, kol degė jo miestas.

 Būtina pamatyti:

Jei Romoje svečiuojatės vos kelias dienas, tiesiog privalote aplankyti:

  • Panteoną (Pantheon);
  • Trevi fontaną;
  • Šv. Petro baziliką Vatikane;
  • Siksto koplyčią (Sistine Chapel, Vatikano muziejuje);
  • Koliziejų (Colosseum);
  • Navonos aikštę (Piazza Navona);
  • Ispaniškus laiptus (Spanish steps);
  •  Kapitolini muziejų (Capitoline museums)

 

 

  

Komentarai

Naujausi straipsniai