Neringa SKRUDUPAITĖ   |   2010-02-23

Modernių stebuklų šalis

  
Modernių stebuklų šalis

Tai panašu į modernią pasaulio pasaką, kurios vardas Nippon, arba lietuviškai Japonija. Keliautojos Neringos SKRUDUPAITĖS reportažas.

Pirmą kartą Kinijos imperatoriaus rūmuose apsilankę japonai kukliai pasivadino atvykėliais iš Tekančios Saulės šalies, nes jų kraštas buvo į rytus nuo Pekino.
Per pagarbų atstumą
 
Dabar Japonija – viena galingiausių pasaulio šalių su išvystyta pramone ir technologijomis. Šalis atvira naujoms įtakoms ir idėjoms. Tačiau japonai iki šiol mano, kad suprasti jų kultūrą gali tik jie patys, o ne svetimšaliai. Su atvykėliais jie elgiasi labai pagarbiai, bet ne kaip su lygiais – visuomet išlaiko pagarbų atstumą. 
 
Japonijos sostinė Tokijas – didžiausias finansų ir pramonės centras, kuriame gyvena apie 14 milijonų žmonių. Tai ir vienas brangiausių planetos didmiesčių. Čia veikia didžiausia pasaulyje vertybinių popierių birža ir yra didžiausias pasaulyje metro. Tai pati patogiausia susisiekimo priemonė, todėl automobilis Japonijoje – prabangos dalykas.
 
Žemės drebėjimai, gaisrai ir karai visiškai sunaikino istorinį senamiestį – iš senojo Edo (taip vadinosi Tokijas) neliko nieko. Tačiau kartais šis megapolis dar vadinamas didžiausiu pasaulio kaimu, nes Tokijuje pūpso daugiau kaip milijonas medinių namukų.
Gyvenimas pagal taisykles
 
Tikriausiai niekas kitas taip nepaiso taisyklių, kaip japonai. Pavyzdžiui, nors gatvėje nėra mašinų, bet jei dega raudonas signalas – japonai kantriai lauks. Eskalatoriaus kairioji pusė skirta neskubantiems, dešinė – skubantiesiems. Taisyklės yra taisyklės.
 
Arba kad ir greitųjų traukinių bilietai-pasai. Nors galioja tik Japonijoje, nusipirkti jų įmanoma tik užsienyje. Kaina dviem savaitėms – 350 eurų. Tačiau be šių traukinių pasų keliaudami išleistume trigubai daugiau. Paklausę, kodėl jų negalima įsigyti Japonijoje, išgirstame paprastą atsakymą – tokios taisyklės.  
Japonai daug dirba, tad namuose praleidžia mažai laiko. Namai dar neturint šeimos – tai maža vonia, virtuvė kartu su svetaine ir tatamis – vieta miegoti ant žemės. Buto plotas – tik apie 15 kv. metrų!
 
Japonai atidarė mažiausius pasaulyje viešbučius. Jei po ilgos darbo dienos nespėja į paskutinį traukinį (po vidurnakčio jie nebekursuoja), apsistoja kapsuliniuose viešbučiuose. Naktis kainuoja apie 25 dolerius moterims ir kiek brangiau vyrams, nes jie gali naudotis pirtimis. Už tą sumą gauni 2 metrų ilgio ir pusmetrio pločio „narvelį“ su televizoriumi, žadintuvu, nauja patalyne ir dar 20 greta miegančių kaimynų. Vyrai ir moterys gyvena atskirai. Bendroje prausykloje yra rankšluosčiai ir higienos priemonių. Patogu ir pigu sulaukti ryto.
 
Žemiausias nusilenkimas – imperatoriui  
Iš nieko kito nesulauksi tokios pagarbos, kaip iš japonų. Kad ir parduotuvėje. „Ačiū, kad lankotės“ – choru pasisveikina visi pardavėjai, vos tik įėjus. Išeinant jie vėl ne kartą lenkiasi dėkodami. Net nejauku…
 
Hierarchija Japonijoje itin svarbi. Bendravimas priklauso nuo pareigų, vardo, priklausymo tam tikrai grupei. Jokių rankų paspaudimų, tik nusilenkimas. Pavaldinys lenkiasi prieš darbdavį, nesvarbu, kad vadovas daug jaunesnis. Pasibaigus darbo dienai, jei šefas dar biure, pavaldiniai taip pat negali palikti darbo vietos.
 
Žemiausias nusilenkimas, 90 laipsnių kampu, skirtas tik imperatoriui. 
Mums, vakariečiams, tereikia pagalvoti, ką pasakyti. Japonai apgalvoja ne tik ką pasakyti, bet ir kaip tai padaryti. Turbūt ne veltui sakoma, kad žodis – sidabras, o tylėjimas – auksas.
 
Patys japonai ima nerimauti, kai į juos kreipiesi angliškai. Dauguma jų drovisi kalbėti angliškai, neva nepakankamai moka kalbą, nors mokyklose anglų dėstoma kaip antroji kalba. Todėl keli japoniški žodžiai iš svetimšalio lūpų tikrai pamalonins vietinius.
 
Pensija – išbandymas šeimai
Japonų patarlė sako: paleisk vaiką kuo toliau nuo savęs, ir jei jis sugrįš pas tave, vadinasi, mokėjai jį išauklėti. Vyriausias sūnus iki gyvenimo pabaigos rūpinasi tėvais. Jam po tėvo mirties atitenka ir šeimos verslas. Merginos visam laikui nuteka į kitą šeimą, todėl rūpinasi vyro tėvais.
 
Šeimoje dažniausiai dirba tik vyras. Moteris po vedybų privalo mesti darbą ir auginti vaikus. Todėl kai vyras sulaukia pensijos ir staiga daug laiko ima leisti namuose, šeimoje kyla konfliktų. Sutuoktiniams iš naujo reikia pratintis vienas prie kito. Jei nepavyko – skyrybos.
 
Vyrui išeinant į pensiją darbovietė ne tik padėkoja už ilgametį darbą, bet ir išmoka didelę piniginę kompensaciją. Tuomet japonai perka moderniausią aparatūrą ir leidžiasi keliauti po pasaulį. Ten patirti išbandymai dar kartą patikrina, ar sutuoktiniai gali likti kartu.  
 
Šeimoje, kaip ir darbe, egzistuoja hierarchija. Seneliai yra aukščiau už tėvus, vyrai – už moteris, tėvai aukščiau už vaikus.
 
Kliūvanti vinis kalama
 
Nuo mažens vaikai auklėjami suprasti, kad individualumas yra lygus egoizmui. Santūrumo mokoma ir mokykloje. Japonijoje nėra jokių individualių minčių ir darbų. Visa tai geriausiai atspindi posakis: ta vinis, kuri kliūva, turi būti įkalta. Mokyklose – vienoda apranga, nuo batų iki kuprinių. Skirimasis bruožas – aksesuarai (skarelės, pakabučiai, taip pat šukuosenos).
 
Buvo atliktas eksperimentas su japonų ir amerikiečių vaikais. Mokytojas išdalijo mokiniams popieriaus, dažų, teptukus ir paprašė nupiešti piešinį. Japonijoje, kaip įprasta, vaikai laukė tolesnių nurodymų. Ir tik vėliau vienas vaikas paėmė popieriaus lapą ir visi pradėjo piešti bendrą piešinį. Amerikoje kiekvienas ėmėsi darbo, mokytojui dar nebaigus aiškinti užduoties.
 
Dovanų karaliai
 
Japonai tuokiasi gana vėlai, sulaukę trisdešimties. Jaunieji, per vestuves gavę dovanų, svečiams taip pat turi atsidėkoti. Jei vestuvių dovana kainavo apie 100 litų, tai padėkos dovanai jaunieji skirs apie 50 Lt! Gavęs dovaną žmogus jos neišvynioja, pasideda į šalį. Nusižengusius šiai taisyklei japonai laiko labai gobšiais ir materialistais.
 
Japonijoje einant į svečius įprasta teikti mažas dovanėles. Taip parodomas dėmesys ir pagarba.
 
Japonai labai punktualūs. Nenuostabu, jei į susitikimą ar vakarėlį jie atskuba dar prieš sutartą laiką. Jie mažiausiai pasaulyje linkę rizikuoti. Jokio spontaniškumo! Nebent prie sakės taurelės.
  
Ilgaamžiškumo paslaptis
 
Japonės pagal vidutinę gyvenimo trukmę gyvena ilgiausiai pasaulyje – apie 86 metus. Japonų vyrų gyvenimo trukmė siekia 80 metų. Jie užima trečią vietą pasaulyje po Islandijos ir Honkongo gyventojų. Lietuvės už japones gyvena 11 metų trumpiau, o lietuvių ir japonų vyrų gyvenimo trukmė skiriasi net 18 metų. Aišku, ne mūsiškių naudai. 
 
Japonams svarbiausia yra darbas, o tam būtina gera sveikata. Japonų mokslininkai atrado ilgaamžiškumo formulę: mažiau valgyti, daugiau miegoti, nuolat protiškai dirbti (Japonijoje – net 99 proc. išsilavinusių žmonių). Taip pat svarbu atsipalaiduoti, per šiltai nesirengti, mokėti juoktis, rūpintis vienas kitu, nerūkyti ir negerti.
 
Tarp tradicijų ir naujovių
 
Į japonų kultūrą pamažu veržiasi vakarietiškos mados, muzika ir maistas. Tačiau už namų durų, kur retai kada patenka svetimšalis, tebepuoselėjamos japonų tradicijos.
 
Ši tūkstantmečius ugdyta kultūra randa savo vietą ir Vakarų pasaulyje. Daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, populiarūs japonų restoranai. Prancūzai itin pamėgo japoniškus komiksų herojus, o knygose ir kino juostose dažnai šmėkšteli Lolitos, jaunos seksualios viliokės, atkeliavusios būtent iš Japonijos, tipažas.
 
Ką japonai žino apie mus, lietuvius, gyvenančius kitame pasaulio krašte? Dažnai jie net nėra apie mus girdėję. Bet jei vyksite į Tekančios Saulės šalį, pasakykite, kad esate vienos iš trijų Baltijos valstybių gyventojas – japonai tuoj pat ims linkčioti galvas.
 
Įdomu žinoti
  • Kai admirolas Metju Peris 1853 m. atplaukė į Japoniją, japonai vakariečius užuodė iš kvapo. Atvykėliai kvepėjo pienu, kurio japonai beveik negeria.
  • Japonija – viena iš nedaugelio šalių, kurioje viza trim mėnesiams išduodama nemokamai.
  • Lietuvos ambasados duomenimis, Japonijoje gyvena apie 200 lietuvių. Tačiau manoma, kad iš tiesų jų Japonijoje yra kur kas daugiau.
  • Atėjus į japonų namus būtina nusiauti batus.
  • Viešoje vietoje išsipūsti nosį – baisiai nemandagu. Kaip ir viešai bučiuotis ar ilgai laikytis susikibus už rankų.
  • Japonai – praktiški žmonės. Jie sako, kad gauti ryžių paplotėlį geriau, nei gėlių.
  • Japonai beveik nesako „ne“. Kur kas dažniau – „leiskite pagalvoti“.
  • Į japonišką pirtį draudžiama eiti žmonėms, turintiems tatuiruotes. 
 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai