Parengta pagal Elegancija.eu   |   2010-09-11

Kenija – žmonėms su vaizduote

  
 Kenija – žmonėms su vaizduote Kenijos gyventojai kažkaip sugebėjo susilaikyti ir nesuvalgyti savo faunos, nesukūrenti savo floros,

„Buvau Kenijoje. Maudžiausi Indijos vandenyne, mačiau dramblį ir žirafą“, – tokių įspūdžių dažniausiai galima išgirsti iš apsilankiusiųjų toje Rytų Afrikos šalyje. Kiti dar atsimena hienų staugimą naktimis, margaspalvius drugelius bei iš tolo matytą storą pitoną; snobai Kenijoje nusiperka „tikros“ vietinės kavos (kuri, beje, neišpasakytai bjauri), makadamijos riešutų arba kilimą. Įžūlesni pabando išsivežti nedidelio krokodilo iškamšą (įstatymai tai draudžia). Atsitiktiniai santykiai su vietinėmis merginomis – irgi dalis egzotikos, bet ji baigiasi drebėjimu dėl AIDS.

rmA" style="margin-bottom: 5pt; line-height: 17pt; text-align: justify">Atsidūręs Afrikoje pajunti, ką reiškia būti ne tokiu, kaip visi aplink. Kai juodaodės moterys smalsiai žvelgia nenusukdamos žvilgsnio, galima suprasti, kaip jaučiasi juodaodis krepšininkas Plungėje.  

Juodasis kontinentas visada traukia žmonės iš viso pasaulio savo neįprasta romantika. Lova užtiesta tinkleliu nuo maliariją nešiojančių moskitų, hienos braižosi palei viešbučio duris, o tamsoje šmėkščioja vos įžiūrimi vietinių šešėliai, ir niekada nesuvoksi, kas jų galvose…

Į Afriką žmonės važiuoja dėl grožio – gamtos, saulėtekių ar saulėlydžių, Indijos vandenyno ir žmonių. Važiuoja dėl adrenalino. Važiuoja dėl kvapų, dėl keistų vietų.

Laisvoji Kenija   

O juk iš esmės Kenija net nėra tipiška afrikietiška valstybė. Tai labiausiai regione ekonomiškai išsivystęs kraštas, aprūpinantis visą Rytų Afriką būtiniausiomis prekėmis. Nieko stebėtino Etiopijoje ar Tanzanijoje įsigyti želė plaukams ar batų raištelius su užrašu „Made in Kenya“. Jei teks išvažiuoti iš safariams skirtų rezervatų, sostinės ar pakrantės kurortų, atkreipkite dėmesį ne vien į tai, kokie palyginti geri šalies keliai, bet ir į tai,  kiek daug Kenijos pakelėse yra dirbamos žemės plotų – to neišvysite kaimyninėse valstybėse.

Antra, tai stabiliausia regiono valstybė. Kenijos vadovai, nepaisant tradicinių korupcijos ar ekonominių problemų, kažkaip atsilaikė prieš pagundas savo šalyje pradėti socialinius revoliucinius eksperimentus, kurie kaimyninę Etiopiją nubloškė kelius šimtmečius atgal, suskaldė Somalį, Tanzaniją pavertė tik nuo užsienio pagalbos priklausančia šalimi, o Sudaną – šariato apimtomis dykumos kapinėmis. Todėl šalyje nėra tiek daug Jungtinių Tautų ir kitų pasaulio organizacijų vykdomų paramos projektų, kaip kitose Afrikos šalyse.

Kenija niekada neįsileido sovietų „pagalbos“ ir visada buvo patikima laisvojo Vakarų pasaulio atrama (čia įsikūrusi didžiausia Afrikoje Didžiosios Britanijos armijos mokymo bazė, kurioje kariškiai tobulina kariavimo džiunglėse įgūdžius, šalyje taip pat knibždėte knibžda ir JAV bei Kanados karinių patarėjų, o amerikiečių karo laivai – dažnas svečias jos uostuose). Ir nors Kenijoje prieš 10 metų buvo susprogdinta JAV ambasada, o į izraeliečių lėktuvus ar viešbučius vietiniai islamistai kartkartėmis iššauna raketas, šalis nepasiduoda ir uoliai gina laisvojo pasaulio vertybes (jos taikdariai dalyvauja daugelyje tarptautinių misijų – nuo Kosovo iki Siera Leonės). Vadinasi, Kenija su mumis.   

“Paties Dievo šalis“

Jos gyventojai kažkaip sugebėjo susilaikyti ir nesuvalgyti savo faunos, nesukūrenti savo floros, ką jau spėjo padaryti kaimynai Ugandoje, Etiopijoje ir Tanzanijoje. 1897 m. iš Somalio atklydusį anglą medžiotoją lordą Delamere Kenija taip sužavėjo, kad jis ją pavadino „paties Dievo šalimi“ ir pats persikėlė į ją gyventi. Ir visą gyvenimą aktyviai skatino europiečius atvykti ir susikurti „baltojo žmogaus šalį“ Australijos bei Naujosios Zelandijos pavyzdžiu. Prieš šimtą metų pasaulio sionistai svarstė galimybę Kenijoje įkurti žydų valstybę.

Kenija yra spalvinga (ir būtent jos masajai nuotraukose dažniausiai iliustruoja afrikietiško spalvingumo žavesį). Tiesa, ryškieji masajų pledai, kurių nuotraukų yra kupinas bet kuris katalogas, atsirado vos prieš 30 metų – turistams, nors ir lig tol jie vaikščiojo susisupę į ryškiais dažais išmargintas odas.

Kenija yra stilinga. Nuo pašėlusio naktinio gyvenimo Nairobyje iki gatvėse parduodamų „Rollex“ ir prabangių „Van Heusen“ marškinių. Kenijos gyventojai jaučia savo vertę. Atkreipkite dėmesį, kiek daug vyrų nešioja marškinius su dvigubais „prancūziškais“ rankogaliais, net ir gūdžiausiame kaime. Kiek „Volkswagen“ automobilių turi pritvirtintą „Mercedes“ žvaigždę. Ir nenustebkite virš kažkokios pašiūrės džiunglių viduryje išvydę užrašą „Hilton Hotel“ (nakvynės kaina – 2 eurai).

Kenijos gyventojai – smarkūs žmonės. Jos vyrai – atletiški. Be abejo, žinote, kad Kenijos ilgų nuotolių bėgikai – patys geriausi pasaulyje (kartu su etiopais bei marokiečiais). Iš 100 pasaulio bėgimo rekordų 91 priklauso Rytų Afrikos gyventojams arba jų kilmės amerikiečiams. Kenijos bėgikams iš jų priklauso daugiausia – net 48. Ir, kaip parodė vokiečių mokslininkų atliktas tyrimas, daugiausia greičiausių pasaulio bėgikų yra kilę iš vienos Kenijos genties – kalendžinų. Kalendžinai tesudaro vos dešimtadalį Kenijos gyventojų (kaip ir mūsų, kalendžinų yra vos trys milijonai), tačiau jie yra greitesni už 90 procentų Žemės gyventojų. Prieš kelerius metu Švedijos olimpinės rinktinės bėgikai, atvykę į treniruočių stovyklą Kenijos Iteno aukštikalnėje, buvo sukrėsti, kai juos pasirinktoje distancijoje pralenkė net 500 savanoriškai kartu su jais bėgusių vietinių vaikų…

Kovotojai už viską ir nieką

Buvusi Didžiosios Britanijos imperijos kolonija alsuoja istorija ir kontrastais. Armijos ir policijos karininkai vilki imperijos laikus menančias uniformas ir regalijas. Įspūdingi dangoraižiai sostinės Nairobio centre ir moliu drėbtos pirkios provincijoje. Nemokami prezervatyvai kiekvieno biuro tualete ir AIDS, nusinešantis vidutiniškai po penkias mokytojų bei inžinierių gyvybes per savaitę. Antikorupciniai plakatai miestų gatvėse ir kasdien iš sostinės vietinių skrydžių Wilsono oro uosto pašėlusiu greičiu išlekiantys šarvuotų mikroautobusų kortežai su ginkluotais žaliūkais, išvežiojantys narkotikus po sostinę. „Kodėl policija jų nestabdo?“ – naiviai teiraujamės vietinių. „O jie nestoja“, – ramiai paaiškina vietiniai.        

Kenijoje yra ir dar rimtesnių vietų, kurios tikrai paliks neišdildomą įspūdį ir leis grįžus į Tėvynę susivokti, kad išties buvote Afrikoje. Pavyzdžiui, Somalio pasienis, kur siaučia įvairiausios karinės grupuotės, kovojančios dėl kažkokio švento tikslo, nors retas jų sugebėtų paaiškinti, dėl kokio. Tuose regionuose galima išties pajusti tikrą afrikietišką egzotiką: nėra elektros, vanduo – tik tas, kurį pavyksta surinkti iš reto lietaus, o alus – kažkoks drumzlinas birzgalas. Ir, svarbiausia, sausoje tyloje tvyro sunkiai nusakomas pavojaus jausmas, kuris netrunka pavirsti tikru afrikietišku aromatu.

Pasaulis gerai atsimena po 2007 metų prezidento rinkimų kilusias riaušes (pralaimėjusio kandidato šalininkai buvo įsitikinę, kad rinkimai suklastoti, tačiau tai buvo tik proga dviem nesutariančioms gentims pasiaiškinti santykius). Riaušės nusinešė tūkstantį gyvybių ir 350 tūkstančių žmonių paliko be pastogės.

Baltieji afrikiečiai

Vienas iš įdomiausių Kenijos atributų yra tai, ko likusios Afrikos valstybės jau seniai nebeturi (išskyrus Pietų Afriką) – tai baltieji afrikiečiai – praėjusio amžiaus kolonizatorių palikuonys.

Kai žingsniuosite pagrindine Nairobio gatve „Kenyatta Avenue“, atminkite, kad iki Kenijos Nepriklausomybės ji vadinosi „Delamere Avenue“ – taip buvo pavadinta pagal minėtą garsiausią ir turtingiausią Kenijos kolonijos baltąjį žemvaldį ir verslininką. Delamere šeima gyvena Kenijoje ir šiandien (tiesa, lordo proanūkis sėdi kalėjime už dviejų tarnų nužudymą), ir yra viena įtakingiausių, o parduotuvėse galima įsigyti „Delamere Group“ ženklu pažymėtų maisto produktų. 

Lordas Delamere (1870–1931) buvo baltosios imigracijos į Keniją pradininkas. Jis pastebėjo tai, kas pasiryžusiuosius gyventi Kenijoje pavertė milijonieriais – šalies Centrinėse aukštikalnėse klimatas buvo toks švelnus, jog per metus galėjai nuimti tris derlius tais laikais ypač pelningų agrokultūrų – kavos, arbatos bei cukrašvendrių. XX amžiaus pradžioje baltieji imigrantai, be jokių skrupulų išstūmę vietinius kikujus iš derlingiausių šalies žemių, turtėjo taip sparčiai, kad gandai apie ypatingą gyvenimą Kenijoje sklido po visą Didžiosios Britanijos imperiją.     

Pašėlusios imigrantų orgijos

Laimingą „baltųjų“ laikotarpį Kenijoje geriausiai simbolizuoja ir šiandien veikiantis viešbutis Nairobyje – „Norfolk Hotel“. Būtent jame vykusios baltųjų orgijos skambėjo po visą Afrikos žemyną. Naujai iškepti milijonieriai ir Europos aristokratų atžalos švaistėsi banknotų gniužulais į visas puses. Madingiausia pramoga būdavo rikšų lenktynės naktinio Nairobio gatvėmis, o pats lordas Delamere mėgdavo savo revolveriu šaudyti į gatvių stulpų lempas.

Tačiau į visa tai buvo žiūrima atlaidžiai. Didžiausiai nuodėmė baltajam žmogui Kenijoje XX amžiaus pradžioje ir viduryje buvo tapti neturtingu (tokius be jokių ceremonijų kolonijos valdžia įsodindavo į laivą, plaukiantį į Bombėjų, kur jie būdavo išlaipinami į krantą ir paliekami likimo valiai).

Šeimyniniai ryšiai būdavo trapūs (Kenija garsėjo didžiausiu skyrybų skaičiumi tarp baltųjų gyventojų visoje Britanijos imperijoje), svingerystė buvo įprastas orgijų elementas, ir imperijoje sklandė nuolatinis juokelis-klausimas: „Jūs vedęs ar Jūs iš Kenijos?“           

Žinoma, šiandien „Norfolk“ viešbučio terasose sėdi stambūs vokiečiai ir kuklūs britai, taikiai sriaubiantys vietinį „Tusker“ alų, o sode vykstančios diskotekos nė iš tolo neprimena to, kas ten vyko prieš beveik šimtą metų, tačiau vaizduotę turinčiam žmogui nesunku į tai įsijausti.   

Poniškas baltųjų tonas 

Kolonijiniais laikais baltųjų skaičius Kenijoje niekada neviršijo 50 tūkstančių žmonių. Daugelis jų išvyko iš nepriklausomybę atgavusios šalies, tačiau nebuvo skausmingai išvaryti, kaip iš kaimyninės Tanzanijos ar Zimbabvės. Šiandien Kenijoje gyvena apie 20–30 tūkstančių puikiai integruotų į šalies visuomenę baltųjų gyventojų (dauguma – ūkininkai tose pačiose Centrinėse aukštikalnėse). Jie netrykšta tulžimi, kaip Zimbabvės baltieji ar afrikaneriai Pietų Afrikos Respublikoje, tačiau visada nuoširdžiai džiaugiasi išvydę dar vieną baltą veidą.

Nenustebkite pastebėję, kad vietiniai baltieji su afrikiečiais visada kalba pakeltu tonu – anot imperialistų palikuonių, tai vienintelis būdas priversti vietinius „pasijudinti“. Toks „poniškas“ rėkavimas mūsų ausiai skamba labai neįprastai, tačiau afrikiečiams, bent jau nesusijusiems su turizmu, tai vis tiek nė motais. Kenijiečiai turi vieną mėgstamą posakį swahili kalba: „Haraka haraka ayna baraka“, kuris išvertus skamba maždaug „skubėk lėtai“ ir reiškia tą patį, kaip ir „manjana“ ispaniškai kalbančiose šalyse.

Kas pasiekiama ranka – yra visų

Kenijiečiai linkę dalintis viskuo su visais – ypač šypsena, palinkėjimais ir pažadais. Pagal senovinius vietinių papročius, kiekvienas daiktas, pasiekiamas ištiesta ranka, yra bendras. Todėl atminkite, jei padėsite savo cigarečių pakelį ant stalo ar automobilio skydelio, prie kurių sėdi ir vietiniai, jie jas ims nesidrovėdami ir neatsę. Padėdami daiktus visiems prieinamoje vietoje jūs praktiškai pareiškiate – „imkite į sveikatą“.     

Nebūtina pykti irdėl dažno vėlavimo arba visiško sutarto laiko nepaisymo – tai tipiškas visos Afrikos požymis, bet ir jis turi paaiškinimą. Kontinentas, kurio metų laikai iš esmės nesiskiria vienas nuo kito, labai iškreipia laiko pojūtį. Afrikiečiai dėl to visai nesuka galvos, o į europiečių priekaištus dėl dvi valandas vėluojančio usitikimo atsako nenuginčijamu teiginiu: „Ko pykti? Juk vis tiek susitikome…“


  

Komentarai

Naujausi straipsniai