Tomas Savickas   |   2010-07-19

Čia išmokstama džiaugtis gyvenimu

  
Čia išmokstama džiaugtis gyvenimu

„Aš dar nepažinojau savo vyro, o jau svajojau aplankyti Afriką – ir būtent Etiopiją“, – praėjusią žiemą savo ilgametę svajonę lietuvaitė Jolita pagaliau įgyvendino. Beje, likimas daug anksčiau lėmė, kad ji ištekėjo būtent už savo svajonių šalies piliečio, su kuriuo gyvena Belgijoje.

„Vieną gražų rugsėjį su vyru pradėjome planuoti žiemos švenčių atostogas. Kadangi gyvenu Belgijoje, tai pirmiausia nusprendžiau ne važiuoti į Lietuvą, o aplankyti draugus, gyvenančius Londone. Tačiau vyras Yosiefas pateikė du pasiūlymus: skrendam į Ameriką arba į Afriką. Tik kelias sekundes pagalvojau apie JAV (nes ir ten nesu buvusi), tačiau, be jokių abejonių, mano pasirinkimas buvo Afrika, konkrečiau – Etiopija. Negalėjau patikėti, kad gali išsipildyti sena mano svajonė“, – Jolita vis dar išgyvena džiugesio akimirkas.
Jau tą patį vakarą sutuoktiniai puolė ieškoti lėktuvo bilietų. „Beveik visą naktį naršėme po internetą, o radę patį pigiausią pasiūlymą negalėjome patikėti – vos 348 eurai į abi puses. Su visais mokesčiais. Iškart nusipirkome.“
 
Tuomet pora pradėjo domėtis privalomaisiais skiepais. Jų prireikė penkių, ir dar tablečių nuo maliarijos. „Žinoma, buvau girdėjusi, kad reikia purškalo nuo uodų ir plautis rankas po 100 kartų per dieną. Purškalo nesivežiau, gydytojai sakė, kad užteks skiepų.
 
Skiepai atsiėjo brangiau nei bilietai, bet juk sveikata – neįkainojamas dalykas. Be to, jei važiuotume į Afriką per artimiausius dešimtį metų, (o tikiuosi, kad taip ir bus), tai kai kurių skiepų jau nebereikėtų“. Trims mėnesiams išduodamos vizos kainavo po 17 eurų.
 
Kitoks laikas ir skurdas
 
Tuo metu, kai beveik visame pasaulyje gruodį švenčiamos žiemos šventės, Etiopijoje buvo paprastos dienos, mat jie Naujus metus pradeda rugsėjo 11 dieną. Etiopai turi ne 12, o 13 mėnesių. Kiekvienas mėnuo turi po 30 dienų, o tryliktasis – tik 6 (po vieną likusią nuo tų mėnesių, kurie turi 31 dieną).
Laikas taip pat skaičiuojamas kitaip – nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo, 6 valandą vakaro prasideda naktis. Diena prasideda 6 val. ryto.
 
Atvykusi į Etiopiją Jolita dvi dienas jautė smilkalų kvapą. „Mano vyras paaiškino, kad čia gal dėl to, jog daugelis namų kūrenami malkomis, nors man tai atrodė grynas smilkalų kvapas.“
 
Sutuoktiniai apsigyveno viešbutyje, kuriame para su pusryčiais kainuoja 25 eurus. Sostinėje Addis Abeboje (išvertus reiškia „nauja gėlė“) jie praleido keturias dienas. Pirmiausia pora susitiko su Yosiefo giminaičiais, po to leidosi apžiūrėti miesto. „Šiaip saugus miestas, bet kišenvagių visur yra. Pirmas įspūdis apie sostinę buvo toks: įsivaizduokite turgų, kuriame pilna žmonių. Tik dar reikėtų paleisti asilus, ožkas, karves, ir mašinos turėtų važinėti, ir nuolat pypsėti.
 
Antras įspūdis: daug skurdo, daug žmonių, daug elgetų, pradedant vaikais ir baigiant berankiais, bekojais suaugusiaisiais. Tik vėliau pradėjau matyti šiuolaikinius pastatus.“
Dėmesys baltaodei
 
Etiopijoje taksi kainos priklauso ne nuo atstumo, o nuo laiko: kiek važiuoji, už tiek valandų ir moki. „Pakeliui matyti vaizdai kartais šokiruodavo, kartais sukeldavo nuostabą. Prekiautojai ir paslaugų teikėjai (pribėgdavo langų nuvalyti ir pan.) taip nusibodo, kad vėliau jau net iš mašinos nesinorėdavo išlipti. Adis Abeboje mačiau visko, nes tai milijoninis miestas, daugiau kaip 3 milijonai gyventojų. Kartais net užmiršdavau išsitraukti kamerą, nes norėjosi viską akimis „nufotografuoti“. Tačiau tikiu, kad čia nebuvo paskutinis mano apsilankymas Etiopijoje, todėl kitą kartą padarysiu daugiau nuotraukų.“
 
Žmonės Jolitai pasirodė labai draugiški. Kai tik prireikdavo pagalbos – visuomet padėdavo. „Aišku, man, kaip baltajai, buvo sunkiau: pastovus dėmesys, visi nuolat sveikinasi, kažką siūlo, klausinėja. Todėl viena stengiausi kuo mažiau vaikščiot.“ Jolita pasakoja, kad įėjus į parduotuvę reikia palikti savo rankinę prižiūrėtojams. „Mane nustebino ir tai, kad ten visi maišeliai yra nemokami.“
 
Etiopų pasigardžiavimas – žalia mėsa
 
„Maistas man nebuvo staigmena. Žinoma, Etiopijoje jis paruoštas iš natūralių produktų, bet man net skanesnis tas „netikrasis“, kurį gauname Europoje.
 
Daugiausia tai injera su padažais. Injera – tai plonas, rūgštus blynas, kuris tiesiamas ant didelės lėkštės (paprastai visi valgo iš vienos ir rankomis). Aišku, galima prašyti, kad atneštų atskirose lėkštėse.
 
Padažai dažniausiai iš mėsos, žinoma, yra ir vegetariškų. Etiopai nevalgo kiaulienos. Dažniausiai mėsą kepa su daug svogūnų, raudonąja paprika. Valgo jie labai aštriai, kas turi jautresnį skrandį, tam per aštru. Dėl to dažnai pateikiamas ir jogurtas arba grūdėta varškė – aštrumui nugesinti.
Etiopai valgo daug žalios mėsos. Šviežios, ką tik papjauto gyvulio, ir su aštriu padažu. Aš irgi ragavau, bet man buvo per aštru, o žalios mėsos skonio visai nejaučiau. Beje, vietiniai aiškina, kad žalia mėsa niekada neapsinuodysi, o įvairiai paruošta – taip, gali apsinuodyti.
Dar jie mėgsta ant injeros uždėti tokio mišinio: smulkiai supjaustytas virtas skrandis, kepenys, dar kažkokie organai ir svogūnai. Kol nežinojau, kas čia sudėta, valgiau pasigardžiuodama, bet kai pasakė... Geriau jau niekas nebūtų nė užsiminęs.“
 
Etiopai geria daug arbatos, paruoštos su prieskoniais. Taip pat mėgsta gazuotus gėrimus.
Adis Abeboje yra įvairiausių restoranų. Kainos „nesikandžioja“. Galima sočiai pavalgyti už 4–5 eurus.
 
Neturtingi, bet laimingi
 
Sutuoktiniai aplankė ir už 270 kilometrų esantį Awassos miestą. „Pastebėjau, kad užmiesčių pakelėse nėra kelio ženklų. Kai privažiuoji sankryžą, pats turi žinoti, kur sukti. Nėra jokių nuorodų.
 
Visi važiuoja mažesniu nei leistinas greičiu, nes nežinai, kuriame ruože gali prieš akis iššokti ožka ar asilas, ar net vaikas eiti per gatvę.“
 
Awassos miestas nedidelis, bet jame yra mokamų parkų. Įėjimo mokestis nedidelis, jis imamas tik savaitgaliais. „Mano akis patraukė užrašai ant tvorų. Pradėjau fotografuoti, o mano vyras ėmė juoktis. Pasirodo, ten parašyta: „Seksas prieš vestuves yra draudžiamas.“ Dar dukterėčia paklausė, ar aš tam pritariu. Manau, atsakymas buvo aiškus“, – nusijuokia Jolita.
 
Viename iš Awassos parkų yra miesto vardu pavadintas ežeras. Jame gyvena begemotai, įvairios žuvys ir net krokodilai. „Mums siūlė po tą ežerą paplaukioti, bet kai pamačiau mažutę, gana atvirą valtelę, „supasavau“. Ypač išgirdusi, kad čia yra krokodilų.
Vietiniai žmonės, nors ir gyvena skurdžiuose nameliuose, vis tiek šypsosi ir atrodo laimingi. Vaikai žaidžia tiesiog gatvėje su akmenukais ar pagaliukais.
 
Važiuodami iš miesto sutikome kokių penkerių metų berniuką, ganantį asilus ir ožkas. Tas vaikiukas visas laimingas! Vėliau praeina moterys, ant nugaros nešdamos vandenį. Kiek jos eina, neaišku, gal 10, o gal 15 kilometrų.“
 
Grumtynės dėl banano
 
„Dar prieš vykstant į Etiopiją buvau girdėjusi apie tokį „chaat“. Tai augalas, kuris veikia kaip narkotikas. Maniškis sukramtė tris „ryšulėlius“, man užteko vieno. Nesinorėjo būti asile“, – juokiasi Jolita. „Skonis keistas, kartokas, ir atrodo, kad valgai žolę. Reikia apie pusvalandį kramtyti, kad pajustum kokį nors poveikį. O poveikis – nesinori miego. Dėl to jį itin mėgsta studentai prieš egzaminų sesijas. Ir šiaip tai „duoda per smegenis“, atsiveria protas.
Visa tai yra legalu, todėl gatvėse pilna kramtančiųjų šią „žolytę“. Ji nekainuoja nė euro.“
Visiems, ketinantiems vykti į Etiopiją, Jolita pataria ne šios žolės paragauti, bet pasiimti kuo daugiau rašymo priemonių. „Vaikai tiesiog bėgdavo paskui mašiną ir prašydavo maisto, pinigų arba tušinukų. Atidavėme visus, kiek turėjome, kad būčiau žinojusi, būčiau daugiau pasiėmusi.
 
Važiuodami laukais matėme didžiausią skurdą: iš molio krėsti nameliai su šiaudų stogais, abejoju, ar ten yra elektra. Viena mergaitė, gavusi mėlyną flomasterį, net apsiverkė iš džiaugsmo. Man akyse tvenkėsi ašaros: tos šeimos, basi, be drabužėlių vaikai... Tačiau visi linksmi.
 
Buvo dar vienas toks momentas, kuris ir dabar akyse tebestovi. Su mumis keliavo nėščia moteris, tai ji nusprendė atiduoti paskutinį savo bananą. Išmetė jį pro langą. Reikėjo matyti, kaip vaikai puolė prie to vaisiaus – kaip vanagai prie mėsos. Bananas išnyko akyse, pasidalijo po trupinėlį. Apsilaižė pirštus – bet buvo tokie laimingi.“
 
Anakondų pusiasalis
 
Iš vietinės agentūros turistai nusipirko penkių dienų turą po keturis Etiopijos miestus. Pirmiausia Jolita su vyru ir jo seserimi nuskrido į Bahir Darą, esantį Šiaurės Vakaruose. „Miestas daug tvarkingesnis nei sostinė. Iš jo važiavome paplaukioti po Nilą ir apžiūrėti vietinio krioklio. Man, nemačiusiai jokio krioklio, buvo įspūdinga.
 
Dar mūsų laukė ekskursija laivu po Tanos ežerą. Laivelis, kuriuo plaukėme, manęs visai nežavėjo, bet gerai, kad bent turėjo stogą. Pats plaukiojimas nusibodo, laukiau, kada išlipsime į krantą. Aš turiu vandens baimę, mat vaikystėje sirgau jūros liga ir nualpau, gelbėtojai su amoniaku atgaivino. Plaukėme į pusiasalį, apie kurį irgi buvau prisiklausiusi įvairiausių istorijų: kad ten gyvena anakondos, beždžionės ir vietiniai gyventojai.
 
Pagaliau priplaukėme ir ėjome į džiungles. Matėme ir vietinių, pardavinėjančių įvairius suvenyrus. Visi buvo labai įkyrus, išskyrus vieną berniuką, iš kurio ir nusipirkau kavos.
Priėję mažą bažnyčią pirmiausia pamatėme po medžiu kabančius akmenis. Į juos gidas pabeldė kitu akmeniu. Anksčiau taip buvo pranešama, kad į bažnyčią atvyko svarbus asmuo.“
 
Bažnyčioje moteriai ne vieta
 
Kitą dieną turistai aplankė Gondaro miestą, kuris garsėja savo pilių griuvėsiais. „Kai būdavo nužudomas imperatorius, jam pastatydavo pilį. Taip ir dygo viena pilis po kitos.“
 
Tą dieną keliautojai dar aplankė imperatoriaus Fasilido vonias. Kasmet sausio mėnesį tris dienas čia organizuojama Kristaus krikštijimo šventė. Jos metu giliausioje miesto vietoje pripilama vandens, aplink duobę susirenka baltais drabužiais apsirengę žmonės. Tam tikru momentu visi nusimeta drabužius ir šoka į vandenį.
 
Trečią dieną Jolita įgyvendino savo svajonę – pamatyti Lalibelos miestą. Lalibela laikoma antra Jeruzale. Miestas garsėja savo monolitinėmis bažnyčiomis, kurios iš akmens iškaltos XII–XIII a., karaliaus Lalibelos valdymo metais. „Į vieną iš bažnyčių manęs neįleido, nes ten moterims negalima. Mat, kaip sakė vienas gidas, „visos nuodėmės prasidėjo nuo moters“.
 
Jolitos ir jos vyro maršrute buvo numatytas ir Axumo miestas. Jis laikomas švenčiausiu miestu Etiopijoje ir yra svarbus „galutinis taškas“ piligrimams.

Etiopijos Ortodoksų bažnyčia tvirtina, kad Mary bažnyčioje yra originali Didelė dėžė su akmenimis, ant kurių surašyti 10 Dievo įsakymų (arba tik likusios dalys, nes, pasak Biblijos, Mozė tuos akmenis suskaldė). Žinoma, į šią bažnyčią absoliučiai niekas neįleidžiami, ten gyvena tik kunigas, kuris ir saugo dėžę.
 
Axumo mieste yra ir iš vieno akmens luito nukalti 25 metrų aukščio obeliskai. Anot vienų legendų, obeliskai buvo naudojami energijai iš dangaus gauti. Kitos legendos pasakoja, jog jie simbolizuoja vaisingumą.

Išmokime džiaugtis
 
Kai grįžau į Belgiją, viską ėmiau kitaip vertinti. Nebesiskundžiu, kad gyvenu dviejų kambarių bute. Negalima peršokti per savo galimybes – ką turi, tuo reikia džiaugtis.
Man viena sena moteriškė, turinti mažiuką kambariuką, kuriuo dalijasi su dukra, sakė, kad gyvenime turi išmokti džiaugtis mažais dalykais. Kai nesitiki daug, daug ir nereikia. Jei Dievas padės, kitą dieną turėsiu daugiau, jei ne, pagalvoju apie tuos, kurie neturi kojų, rankų, bet vis tiek kabinasi, bando ir išmoksta „vaikščioti“ ant pilvo, – negi jie ne pirmi eilėje turėti daugiau?

Žinoma, ne visada yra gerai galvoti, kaip kitiems blogiau, kartais reikia „spirtelėti“ sau ir pagalvoti apie tuos, kurie pasiekė daugiau už tave, kad turėtum stimulą stengtis. Bet dabar man nelabai apsiverčia liežuvis dejuoti, kad maistas neskanus ar kažko trūksta. Tai, ką turiu šiandien ant savo stalo pusryčiams, kai kam galbūt būtų maistas kelioms dienoms...“– Jolitos skurdas neišgąsdino, o atvirkščiai, privertė naujomis akimis pažvelgti į gyvenimą. Beje, moteris būtinai ketina sugrįžti į Etiopiją – vis dar savo svajonių šalį.
  

Komentarai

Naujausi straipsniai