Edita Lankauskienė   |   2014-04-19

Rid rid rid – atrieda Velykos!

  
Rid rid rid – atrieda Velykos! Velykos simbolizuoja atgimimą ir atsinaujinimą.

Šventos Velykos, švenčiamos pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio, – didžiausia krikščionių pavasario šventė, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo. Velykos – ir gamtos atbudimo, pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventė. Velykų pavadinimą etnologai kildina iš žodžio „vėlės“. Mūsų protėviai tikėjo, kad su atgimstančia gamta ir vėlės atsikelia iš žemės, o pirmasis perkūnas jas vėl priverčia sugrįžti į kapus. Seniau buvo tradicija tą dieną lankyti mirusiųjų kapus ir nunešti jiems maisto – kiaušinių. Būtent kiaušiniai yra svarbiausias Velykų stalo patiekalas ir šventės atributas, nes jie simbolizuoja gyvybės atsiradimą, vaisingumą (juk tai – gemalas).

 Kiaušinių marginimas, iki šiol toks populiarus Lietuvoje, anksčiau irgi turėjo magišką reikšmę. Skutinėtos ar vašku pieštos saulutės reiškė linkėjimą, kad augmenijai netrūktų saulės, žvaigždės – kad laukams netrūktų šviesos ir naktį, žalčiukai – kad pabustų gyvybė ir pan. Spalvos – taip pat simboliai: juoda simbolizuoja Žemę motiną, raudona – šilumą, šviesą, gyvybę, žalia – pavasario augmeniją, javų daigus, geltona bei rusva – pribrendusius javus.
Velykos – ypatinga šventė vaikams, kurie ir dabar, kaip ir senovėje, dar tebetiki, kad kažkur pamiškėje gyvena pasakų senutė Velykė, kuri per Velykas dalija dovanas geriems vaikams. Atėjus pavasariui ji primargina daugybę margučių, susideda visus į dailų vaško arba cukraus vežimuką, pasikinko į jį miško zuikius ilgaausius ir išvažiuoja pas gerus vaikus. Tiesa, ji vaikus aplanko naktį – mat jeigu dieną važiuotų, pavasarinė saulė sutirpdytų vežimėlį, jis suirtų, margučiai išbyrėtų.... Kai kuriems vaikams galbūt palieka ir daugiau dovanų, bet visus be išimties apdalija kiaušiniais. Tiesa, dažniausiai jos pamatyti nepavyksta, bet ši senučiukė ypatinga – ji visur įeina, nereikia jai net durų ar langų atidaryti.
 
Velykų rytą vaikai prabudę dažnai dovaną – du margučius – rasdavo (ir dabar randa) ant namų palangės, o kartais ir prie pat savo pagalvės, o galbūt batelyje, kambarinėje šlepetėje ar specialiai pačių vaikų iš vakaro paruoštose vietose. Tiesa, kartais Velykė gali ateiti ir pėsčia, su balta skaryte ir balta prijuoste, į kurią susidėjusi atneša margučių.
 
Ir šiemet, kaip kasmet, mes linkime visiems, suaugusiems ir mažiems, kad Jus aplankytų Velykė ir kad išsipildytų jos linkėjimai: Aš, Velykinė bobutė, dovanoju po margutį. Žalią – simbolį stiprybės, melsvą – santaikos, ramybės, o raudoną, nuo širdies – meilės simbolį, vilties. Su Šv. Velykom!
 
  

Žymos: Velykos, Tradicijos,

Komentarai

Naujausi straipsniai