Jolanta Bogužienė   |   2012-11-10

Vaikų baimės akys – milžiniškos

  
Vaikų baimės akys – milžiniškos

Visi turime įvairių baimių. Vienos jų atsiranda dar vaikystėje, kitas susikuriame patys. Tačiau abiem atvejais turėtume prisiminti, kad tiek vaiko, tiek suaugusio žmogaus gyvenime baimių atsiranda dėl tam tikrų įsitikinimų, kurie nebūtinai yra teisingi. Tačiau kaip paaiškinti vaiku, kad tik baimės akys didelės, ir kaip padėti jam susitvarkyti su savo dar labai trapiais įsitikinimais?

Susipažinę su vaikų raidos psichologija mes galime pastebėti, kad vos sulaukę vienerių jie jau kažko bijo. Tai įgimta, tačiau išaugama. Vos vienerių ar dvejų metų vaikai labai bijo būti atskirti nuo tėvų, bijo jiems nepažįstamų žmonių, dar labiau jų išvaizdos, kuri juos gąsdina. Prie tokių bruožų priskiriami: ilgi plaukai, barzda ar tamsūs akiniai. Dažnai mamos ar tėčiai skundžiasi, kad vaikai bijo maudytis, lipti į vonią, vos išgirdę siurblio garsą jie bėga verkdami.
Vadinasi, mes, tėvai, turime mokyti ir paaiškinti, parodyti ir supažindinti, kad čia nėra taip baisu, kaip vaikas įsivaizduoja. Vaikai bijo miegoti vieni, prašo uždegti šviesą. Baimę sukelia daiktai, susiję su jau anksčiau patirta stresine situacija: jeigu vaikas buvo netyčia pastumtas ar prievarta tempiamas į vandenį, ar netikėtai jį išgąsdino šuo.
 
Visa tai lieka atmintyje. Nemaloni būsena iš praeities siejama su negatyviais išgyvenimais. Ne visada vaikai gali papasakoti ar apibūdinti ko jie bijo. Kokia ta baimė? Galima vaiką paraginti nupiešti savo baimę, papasakoti apie ją, daugiau apibūdinant, kokios ji spalvos.
 
Augant vaikui galima pastebėti, kaip su amžiumi keičiasi baimės. Darželyje bijoma, kad mama nepaliktų, neatiduotų kitiems. Tokia baimė kyla tiems vaikams, kuriuos tėvai mėgsta pagąsdinti: būsi negeras, tai atiduosiu tave tetai ar dėdei. Negerai taip daryti, nes patys stumiame vaikus į baimę, abejones. Rodos, kas čia tokio tie keli žodžiai, bet vaikus tai veikia.
 
Geriau kiekviename amžiaus periode stenkimės vaikui padėti, o ne stabdyti jį, vis paliekant abejonių dėl vienokios ar kitokios baimės.
Vyresnių vaikų tėvai neturėtų persistengti su nuolatiniais gąsdinimais – užteks juos įspėti. Patikėkite, vaikai bijo labiau nei mes galime įsivaizduoti.
 
Blogiausia, kad tėvai išeikvoja daug energijos mėgindami atbaidyti vaiko baimes, o ne priimdami jų baimės jausmus. Norėdami įtikti tėvams vaikai stengiasi išmokti giliai paslėpti savo baimes, todėl bendraujant su agresyviais, uždarais vaikais dažnai iškyla jų paslėptų baimių. Būtina su vaikais kalbėti apie jų baimes, nes, kaip minėjau, jos atsiranda dėl klaidingų minčių, o kitos pagrįstos nerealiomis situacijomis.
 
Ir tėveliai neturi pamiršti, jog visos baimės, kad ir kokios jos būtų, nori būti pripažintos ir priimtos. Kai į baimes ar bauginantį pasaulį kartu su vaikais žiūrėsime atvirai, vaikams bus lengviau su jomis susidoroti. Laikui bėgant ir baimės didėja, jos virsta fobijomis ir uždarų patalpų, vorų ar kitų dalykų baimėmis. Vėliau jos trukdo vaikui gyventi.
 
Vaikai mato suaugusiuosius, patiriančius rūpesčių, ir jų nerimo būseną. Mato chaosą, prieštaravimų ir netikrumo pilną pasaulį. Nors kai kurie skuba užaugti, norėdami būti nepriklausomi ir savarankiški, neretai šie vaikai slapčia, o kiti ir atvirai, labai bijo to, kas laukia ateityje.
 
  

Žymos: Jolanta Bogužienė, psichologės konsultacija

Komentarai

Naujausi straipsniai