Jolanta Bogužienė, psichologė   |   2012-01-11

Psichologės konsultacija: Mokomės atleisti sau ir kitiems

  
Psichologės konsultacija: Mokomės atleisti sau ir kitiems

Bandysime atleisti vieni kitiems. Atleidimo – kitiems ar sau – pamokos yra vienos iš sunkiausių. Pakalbėti apie tai nesunku, bet realybėje visa tai žymiai sunkiau įgyvendinti. Juk situacijos gyvenime kartais būna netikėtos, esame susaistyti įvairiais ryšiais, ir jei galime atsakyti už savo mintis poelgius, tai už kito žmogaus poelgius – tikrai ne.

on;šūkiu mums tampa, kai mūsų artimas žmogus, kurį mylime, padaro kažką, kas labai įskaudina. Arba nepažįstamas žmogus pasielgia taip, kad jo poelgis ilgam išmuša mus iš vėžių. Literatūroje ir kasdieniame gyvenime galima aptikti du pagrindinius atleidimo apibrėžimus: atleidimas kaip nepelnyta meilė (toks atleidimo supratimas yra labiau būdingas krikščionybei) ir atleidimas kaip nesmurtinis santykis.
Psichologijoje dažniausiai minima atleidimo sąvoka – tai, kad sumažėja įsižeidimas mus nuskriaudusio žmogaus atžvilgiu bei atkuriami santykiai su skriaudėju ir užgyja vidinės emocinės žaizdos. Atleidimas nėra paprastas užmiršimas, kuomet mes tiesiog išstumiame iš mūsų atminties lauko tai, kas mums nemalonu ir nepriimtina.
 
Paprastai užmiršimo metu veikia įvairūs gynybos mechanizmai, tokie kaip neigimas, idealizacija, išstūmimas. Tuo tarpu atleidimas – aktyvus procesas, kurio metu vyksta teigiama energijos transformacija. Atleidimu taip pat negalima vadinti ir įvairių manipuliacijų, kai mes, siekdami tam tikros naudos sau ar iš baimės, apsimetame kam nors atleidę. Daugybė teorijų, kurios paaiškina būtent atleidimo procesą, pagrindžia jį jau kaip procesą, kuris sujungia tam tikrus komponentus, pavyzdžiui, empatija nuskriaustam žmogui, pusiausvyros atgavimas, išsilaisvinimas nuo apmaudo ar įžeidimo.
 
Atleidimo procese galime pastebėti, kaip keičiasi emocijos, motyvacija ir elgesys. Žinomas terapeutas T. D. Hargrave, dirbdamas su šeimomis, pasiūlė įdomų atleidimo modelį. Remiantis šiuo modeliu, atleidimo procesas vyksta žingsniais, nes šis procesas – ne linijinis, kai žmogus nuosekliai pereina nuo vienos stadijos prie kitos. Atleidimas gali tęstis labai ilgai, ir įskaudintas žmogus gali daugybę kartų svyruoti nuo vienos tarpinės stoties prie kitos, kadangi nėra lengva atkurti pasitikėjimą kitu žmogumi. Jeigu atleidimo procese skriaudikas nenori ar nesugeba dalyvauti (kaip dažnai būna), tuomet atleidimo procesas susideda tik iš pirmųjų dviejų stočių. Dviejose paskutinėse stotyse dalyvauja jau abi pusės: ir įžeistas žmogus, ir jo skriaudėjas. Šiame procese (vadinkime tai žmogaus reabilitavimu) tai būtų siekis išlaisvinti įskaudinusįjį žmogų nuo kaltumo naštos.
 
Reabilitavimasis susideda iš keturių žingsnių:
 
Pirmas žingsnis. Bandymas suprasti, kodėl įvyko įžeidimas ar skriauda, įsigilinti į įžeidimo situaciją.
 
Antras žingsnis. Supratimas ir susitapatinimas su skriaudiku. Susitapatinimas yra bandymas įsijausti į tai, kaip jautėsi skriaudikas, kas jį paskatino netinkamam poelgiui, kaip jis šiuo metu jaučiasi (išgyvena kaltę, gėdą ir pan.). Atleidimas. Šie žingsniai apima tam tikrą neteisingai pasielgusio žmogaus atsaką ir veiksmą.
 
Trečias žingsnis. Atlygio galimybės suteikimas. Įžeistas žmogus suteikia skriaudikui šansą prisiimti atsakomybę ir atlikti kokį nors veiksmą, kad vėl būtų atkurtas pasitikėjimas juo.
Ketvirtas žingsnis. Atviras atleidimo aktas. Du asmenys atvirai aptaria tai, kas įvyko, ir susitaria siekti pasitikėjimu grįstų santykių ateityje. Atleidimas išlaisvina žmogų nuo vidinių kančių ir susikaupusių neigiamų emocijų. Tai yra labai teigiamas patyrimas, tačiau ne visi žmonės sugeba ir moka atleisti.
 
Svarbiausias yra ne išorinis atleidimas (kai garsiai išsakome savo skriaudikui, kad jam atleidžiame), o vidinis – kuomet savo viduje išsilaisviname nuo savotiškos emocinės priklausomybės nuo skriaudiko. Mūsų psichologinei savijautai yra labai svarbus gebėjimas atleisti. Vienas iš atleidimo privalumų yra tas, kad mes išlaisviname save ir liaujamės buvę kitų žmonių veiksmų objektais. Atleidimas išlaisvina, atveria galimybes tolimesniam dvasiniam tobulėjimui ir harmonijai.
 
Ir, priešingai – kaltinimai, pyktis, mintys apie kerštą prislėgs nepakeliama našta ir stabdys mūsų dvasinį augimą. Tokiomis emocijomis neigiamai veiksime ir savo artimus žmones bei visus aplinkinius. Klaidas darome visi, bet ne visi jas taisome. Kai suvokiame, kad suklydome, klaida tampa pamokančia patirtimi, ir mes jos daugiau nebekartojame, nes gerai žinome pasekmes.
 
 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai