Jolanta Bogužienė, psichologė   |   2012-05-24

Psichologės konsultacija: Kodėl narkotikai?

  
Psichologės konsultacija: Kodėl narkotikai?

Pabandykite savo kolegų, draugų paklausti apie priklausomybę nuo narkotikų ir jos priežastis. Jie atsakys skirtingai: vieniems atrodys, kad tai moralės ir dvasingumo stoka, kiti galvos, kad tie žmonės visai neturi atsakomybės už savo elgesį.

Sociologams narkomanija, kaip ir alkoholizmas bei valkatavimas, yra socialinės adaptacijos forma, kurią pasirenka patyręs nesėkmę ir atsisakęs socialinių siekių žmogus. Dar kitiems tai neišsilavinimo ir nesuvokimo bei savikontrolės stokos pasekmė, o psichiatrai ir psichologai priklausomybę paaiškintų per sąsajas su asmenybiniais bruožais. Kiti prisimintų šeimą ir tėvų nesutarimus, kurie suformuoja ankstyvus pagrindus priklausomybėms.
Pabandykime padaryti priklausomybės nuo narkotikų priežasčių apžvalgą. Galime pradėti nuo šeimos įtakos vaiko vystymuisi, kadangi narkomanijos pasekmės, be paties narkomano, labiausiai paliečia jo šeimą.
 
Dauguma narkomanų užauga tokiose šeimose, kur pagrindinį vaidmenį atlieka motina. Ji rūpinasi šeimos gerove, vaikų auklėjimu. Tėvo dažnai nėra – jis miręs, išvykęs arba tėvai yra išsiskyrę. Kitas panašus atvejis – kai tėvas yra, tačiau jis šeimos gyvenime nevaidina didesnio vaidmens, laikosi atokiau nuo šeimos rūpesčių, ir viskas tenka motinai.
 
Vaiko vystymasis tokioje šeimoje dažnai būna sunkus – vaikas gauna daug mažiau dėmesio ir globos nei sveikoje šeimoje. Negauna jis pakankamai ir emocinės paramos, o daugybės rūpesčių slegiamas gyvenimas dažnai sukelia daug neigiamų jausmų. Neturėdamas pakankamai palaikymo, globos ir dėmesio vaikas neišmoksta tinkamai išreikšti savo jausmų ir tvarkytis su jais, todėl dažnai susikaupę neigiami jausmai gali išsilieti agresyviais ar destruktyviais protrūkiais, užsidarymu ar pasinėrimu į fantazijų pasaulį. Taip apsunkinamas ir vaiko mokymasis bendrauti.
 
Iš tiesų, tokių paauglių kelias į narkotikus prasideda dar anksčiau – jau su pirmąja cigarete ir pirmaisiais paragauto alkoholio gurkšniais. Vaikai bando tai, kas jiems uždrausta: rūkyti, vėliau – gerti alkoholį. Jie atranda medžiagas, kurios padeda susireguliuoti vidinę būseną ir jausmus, t. y., padeda nors trumpam pasijusti geriau. Ir ateina įsitikinimas, kad suaugusių jiems draudžiami dalykai nėra tokie jau baisūs, o veikiau atvirkščiai – padeda jiems pasijusti geriau. Ir pradžioje jie lyg ir nepatiria tų baisybių, kuriomis gąsdina suaugusieji.
 
Taigi narkomanija, lygiai kaip ir alkoholizmas, pasižymi tuo, kad pirminėje stadijoje žmogus dėl patiriamo malonumo ir nesant jokių išorinių pasikeitimo į blogąją pusę požymių neigia tą faktą, jog jis tampa priklausomas nuo narkotikų ar nuo alkoholio. Kita tokia iliuzija, kuri leidžia vystytis ligai, yra psichoaktyvių medžiagų kontroliavimo iliuzija. Mes esame įpratinti pasitikėti savo stipria valia. Posakis „Vienas kartas – nieko baisaus“ padeda atsirasti ir tokiai nuomonei: „Aš galiu vieną kartą gyvenime pabandyti narkotikų, ir daugiau niekada jų nebandysiu.“ Tokia nuostata leidžia išbandyti narkotikus. Po to atsiranda ir toks suvokimas: „Jei aš vieną kartą pabandžiau ir man nieko neatsitiko, tai jei pabandysiu dar kartą,o jau po to niekada, tai man tikriausiai nieko neatsitiks, aš netapsiu narkomanu.“
 
Nuolatinis melavimas sau ir kitiems tampa kasdienybe. Priklausomybės neigimas – tai pirmiausia melavimas sau pačiam, kad čia dar nėra problemos, kad sugebėsiu pats su viskuo susidoroti. Nors šimtus kartus bandžiau ir nesugebėjau, bet kitą kartą tai tikrai pavyks. Nuolatinis ar trumpesnis narkotikų vartojimas vėliau sukelia ir psichologinę priklausomybę, kai vystosi liguistas potraukis nuolat vartoti narkotikus, nes jie padeda pasiekti malonumą. Žmogų užvaldo mintys, jausmai, ir viskas siejama tik su narkotikais. Tai nutraukti sunku. Išsivysto ir fizinė priklausomybė, keičiasi organizmo funkcijos, pasireiškiančios pakankamai ryškiais psichiniais ir fiziniais sutrikimais, jei nustojama vartoti narkotikus. Pagal narkotikų vartojimo dažnumą asmenys gali būti suskirstyti į penkias grupes.
Rizikos grupė – žmonės, kurie dėl tam tikrų priežasčių turi didesnę tikimybę imti vartoti narkotikus.
 
  • Eksperimentuotojai, kurie pavartoja narkotikus vieną ar kelis kartus, o po to jų atsisako.
  • Nereguliarūs vartotojai, vartojantys narkotikus ne nuolat, jiems dar nėra išsivysčiusi nei psichinė, nei fizinė priklausomybė.
  • Reguliarūs vartotojai, kurie vartoja narkotikus nuolat. Jiems vystosi psichinė ir fizinė priklausomybė.
  • Priklausomi nuo narkotikų asmenys. Nuolat vartojant narkotikus jiems jau išsivysčiusi priklausomybės liga.
  • Rizikos grupė beveik neturi su narkotikų vartojimu susijusių pasekmių. Eksperimentatoriai jau gali jų turėti, o nereguliarūs vartotojai dažniausiai turi tiek sveikatos problemų (kraujo užkrėtimai, hepatitai), tiek socialinių problemų (policijos sulaikyma, smulkūs nusižengimai, konfliktai šeimoje, darbo netekimas).
 
Narkotinių medžiagų vartojant vis dažniau atsiranda psichinė bei fizinė priklausomybė ir toliau daugėja problemų vartojančiojo gyvenime: išryškėja kompulsyvus arba nevaldomas elgesys, žmogus negali pradėti dienos nesurūkęs cigaretės, negali linksmintis vakarėlyje nepavartojęs „klubinių“ narkotikų.
 
Priklausomas žmogus praranda kontrolę, jis tarsi sau prižada, kad vakarėlyje nebevartos narkotikų, tačiau nuėjęs į klubą nebegali susilaikyti jų nepavartojęs. Kitą dieną artimiesiems jis prisiekinėja „Niekada daugiau to nebus!“, tačiau jau tą patį vakarą ar kitą dieną toks elgesys pasikartoja. Kartais asmuo gali nustoti vartojęs tam tikrą laiko tarpą, bet vėl grįžta prie narkotikų.
 
Daugumai asmenų priklausomybė tampa chroniška, o atkryčiai galimi net po ilgo abstinencijos periodo, t. y. ilgesnio narkotikų nevartojimo. Taigi, priklausomybė ima „valdyti“ žmogaus gyvenimą. Narkotikų poreikį skatina įsitikinimas, kad iš gyvenimo reikia paimti viską – juk vieną kartą gyvename. O ar dažnai susimąstėme, koks šių cheminių medžiagų poveikis mūsų smegenims ir psichikai, ar susimąstėme, kad ir gyvenimą, ir sveikatą teturime vieną? Šios medžiagos keičia ar veikia svarbias žmogaus psichines funkcijas, pavyzdžiui, susijaudinimą, jautrumą skausmui, reakcijų stiprumą, atminties trumpalaikiškumą, aplinkos suvokimą. Keičiasi žmogaus asmenybė, narkomanas praranda ryšį su aplinka, jį supančiais žmonėmis, jis gyvena vien poreikiu patenkinti savo malonumą ir gauti dozę bet kokia kaina.
Mūsų atmintis užfiksuoja malonius pojūčius, todėl norisi tai pakartoti. Šiame procese dalyvauja nervinius impulsus perduodantis neuromediatorius dopaminas. Kuo daugiau pasklinda dopamino, tuo daugiau jaučiama malonumo. Visi priklausomybę sukeliantys narkotikai aktyvina pasitenkinimo taką galvos smegenyse. Žmogaus, įpratusio vartoti narkotines medžiagas, smegenys yra kitokios, jos fiziškai ir chemiškai skiriasi nuo normalių smegenų.
 
Jose įvyksta virtinė pasikeitimų, pasiekiama būsena, kai šių medžiagų vartojimas jau virsta būtinybe. Kokainas, tabakas, heroinas, alkoholis, amfetaminai ir kitos narkotinės medžiagos pakeičia smegenyse malonumo pojūčio grandinę. Kai ta grandinė aktyvinama, kai ji gauna impulsus, mes jaučiame malonumą.
 
Dažniausiai naudojamos narkotinės medžiagos ir jų poveikis psichinei bei emocinei būsenai:
Kanapės (marihuana / hašišas) pažeidžia smegenų centrus, atsakingus už emocijų, atminties ir mąstymo kontroliavimą. Kanapių vartotojams pablogėja atmintis, atsiranda miego sutrikimų, sutrinka koordinacija. 3 savaites vartojus kanapes, pasireiškia abstinencijos sindromas – nemiga, nerimas, pyktis, dirglumas, prakaitavimas, pykinimas, drebėjimas.
 
Ekstazis – sintetinis narkotikas, dažniausiai vartojamas jaunimo pasilinksminimo vietose. Jis, veikdamas smegenų centrus, skatina serotonino (medžiagos, lemiančios nuotaiką, apetitą, lytinį potraukį ir atmintį) išsiskyrimą. Pavartojus ekstazio laikinai užplūsta euforijos, bendravimo, draugiškumo pojūtis, bet jį greitai keičia depresija, nerimas, širdies ritmo sutrikimai, nes išskirtas serotoninas nebegrįžta į smegenų ląsteles.
 
Amfetaminas naikina smegenų ląsteles, gaminančias dopaminą (medžiagą, išskiriamą veikiant natūraliems malonumo dirgikliams) ir serotoniną. Ilgainiui šie pakitimai gali sukelti Parkinsono ligos simptomus – kalbos, pusiausvyros sutrikimus, judesių sulėtėjimą, eisenos pasikeitimus, galūnių bei kūno sukaustymą, drebėjimą, orientacijos pablogėjimą, sulėtėjusį mąstymą.
Vartojant LSD vyksta staigi jausmų kaita arba vienu metu jaučiami keli skirtingi pojūčiai: žmogus ima „girdėti“ spalvas ar „matyti“ garsus, sunkiai atskiria tikrovę nuo fantazijų, regi haliucinacijas, praranda ryšį su realybe. LSD vartotojus kartu apima ir neviltis, panikos bei psichozės priepuoliai, paranojiška baimė prarasti kontrolę, išprotėti, numirti.
 
Heroinas po trumpo ryškių ir malonių pojūčių antplūdžio lemia keletą valandų trunkančius „proto užtemimus“. Vartojant reguliariai, žvalumo ir apsnūdimo būsenų kaita dažnėja, vystosi depresija. Priklausomybė nuo heroino išsivysto labai greitai.
 
Žmonės, linkę į priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, dažnai turi bendravimo problemų. Vieni jų stengiasi kontroliuoti ir valdyti jį supančius žmones, kiti nemoka bendrauti. Artimiesiems ir draugams nuo jų nusisukus, nusivilia, bando užmegzti naujus kontaktus, tačiau kiekvienas toks bandymas baigiasi dar viena nesėkme, todėl draugų ratas mažėja, jie tampa vieniši. Šis jausmas paprastai aktyviai slopinamas, tačiau nepasitenkinimas, priešiškumas aplinkai ir visuomenei nuolat stiprėja, ir narkotikų vartojimas įgauna protesto išraišką.
 
Dažnai žmonių, turinčių polinkį ar norą išbandyti narkotines medžiagas, emocijų, kurios sukelia vidinį konfliktą, skalė yra labai plati. Jie krypsta į kraštutinumus, viską vertina arba tik labai gerai, arba labai blogai, o kaltę bando suversti aplinkai.
 
 
 
 
 
 
  

Žymos: Jolanta Bogužienė, psichologės konsultacija, Narkotikai

Komentarai

Naujausi straipsniai