Tiesa.com   |   2016-04-16

Požiūris į kitataučius: trys svarbiausios nuostatos

  
Požiūris į kitataučius: trys svarbiausios nuostatos Valstybėje, kurioje gyvena kitataučiai, suaugęs žmogus privalo elgtis protingai.
požiūrį į kitataučius išmok grįsti trimis nuostatomis – draugyste, mokymusi, pagarba. Ir, žinoma, atlaidumu.

„Apie visus kitataučius, gyvenančius Lietuvoje, tu jau neišvengiamai esi susidaręs savo nuomonę – gal iš istorijos pamokų, gal iš tėvų pasakojimų, gal tiesiog pats, su jais susidūręs, – sako Giedrius Drukteinis savo knygoje „Jaunuolio gidas“. – Stereotipinių vertinimų išvengti neįmanoma – bet juk lygiai taip pat neįmanoma išnaikinti stereotipų apie tave kaip lietuvį.“

Klausimas tik vienas – ką tu su tuos stereotipais darysi?
Historia magistra vitae – istorija yra gyvenimo mokytojas, sakė Ciceronas. Ji mus visada mokė, kad pykti, nekęsti ir žūti yra lengva, o štai sukiršinti tarpusavyje kitus, išlaviruoti tarp jų ir taip susikurti gerą gyvenimą yra sunku. Beje, akivaizdu, kad pyktis ar ginklas tam niekada nepadėjo. Kraujo kerštas išguldė daug jaunuolių, tačiau istorijos eiga vis dėlto įrodė, kad garbė yra tik efemeriška sąvoka, kurios ant duonos neužsitepsi ir į kišenę neįsidėsi.
 
Pragmatiškumas ir racionalumas – štai kas padėjo išlikti žydams per tūkstančius tremties metų, štai kas padėjo išlikti ir mums, lietuviams. Ir šiandien, kai mes turime savo valstybę, kurioje gyvena kitataučiai, suaugęs žmogus privalo elgtis protingai. Todėl ir požiūrį į kitataučius išmok grįsti trimis nuostatomis – draugyste, mokymusi, pagarba.
 
Ir, žinoma, atlaidumu. Net žiauriausiais viduramžiais inkvizicijos instrukcijose buvo įsakoma atleisti savo priešams (tačiau niekada nebuvo įsakymo atleisti savo buvusiems draugams). Mokėjimas atsiprašyti – didelis menas. Mokėjimas atleisti – dar didesnis.
 
Stereotipinis lietuvis?
 
Atsakymas į klausimą, ką daryti dėl lietuvio stereotipo, aiškus – elgsies oriai ir padoriai, gerbsi save ir kitus, laikysies Dievo įsakymų, ir tie stereotipai apie tave, kaip neturtingą, nuolankų ir baikštų juodadarbį, netruks nunykti.
 
Tačiau nebūtinai taip elgsis šalia tavęs esantys kitataučiai, kaip nebūtinai taip pat elgsis ir šalia tavęs esantys lietuviai. Ką gi, kitataučiais neatsikratysi, bet gal net įsigysi daug draugų iš jų tarpo. Ir beliks tau būti pavyzdžiu jiems – su savo teisingu požiūriu į gyvenimą, gražia apranga ir kilniu elgesiu.
Visko buvo mūsų istorijoje su tais kitataučiais – bendro džiaugsmo ir sielvarto, tarpusavio karų ir sąjungų, neapykantos ir draugystės. Žinoma, žmonės dažniausiai yra linkę atsiminti tai, kas buvo bloga, ir su šią savybe kovoti beprasmiška. Nes, kaip sakoma, vox populi, o ir visuomenės nuomonė niekada neturi nei juridinio, nei istorinio išsilavinimo.
 
Žinoma, laikas neturi atgalinės eigos, todėl ir istorijos rato nepasuksi atgal. Tai, kas įvyko dėl karalių ar politikų valios, jau įvyko, ir tik paprasti žmonės, tokie kaip tu, pajėgūs jų klaidas ištaisyti. Todėl nepasiduok tai dvasinei erozijai, kuri ves tave tik prie pykčio ar ekstremizmo. Kaip pamatysi, šiame pasaulyje akla neapykanta visada trukdys surasti teisingą kelią į santarvę bei laimę.
 
Bendrystė su lenkais
 
Lenkų ir lietuvių santykių istorija prasidėjo labai seniai, dar viduramžiais, kai mūsų tauta sprendė klausimą – būti ar nebūti? Tai buvo laikai, kai europiečiai pradėjo brautis pro girias į tas vietas, kur gyveno didingos lietuvių gentys. Ir jeigu beraščius kalavijuočius mes lengvai įveikdavome patys, tai prieš labiau organizuotus teutonus, kurie kėlė atitinkamų problemų ir lenkams bei rusams, buvo sunkiau atsilaikyti. Būtent tada lietuviams neišvengiamai iškilo principinis pasirinkimas: priimti teutonų keliamas sąlygas ar kovai su jais ieškoti sąjungininko?
 
Teutonų ordino istoriją nors kiek žinantys žmonės gali pasakyti, kad tai buvo nykūs ir nuobodūs tipai, šventeivos, visiškai neturintys humoro jausmo. Į Kryžiaus žygius Lietuvos link iš Vakarų Europos atvykę riteriai visada stebėjosi, kodėl tie teutonų kryžiuočiai kiaurą dieną tik meldžiasi ir mankštinasi.
Įsivaizduoji tokį gyvenimą – jokių moterų, jokio alkoholio, tik karinės pratybos ir malda? Net Prūsijoje ir
Lietuvoje prisiplėšto turto teutonai nepraūždavo, o atiduodavo bažnyčiai ir išdalydavo vargšams.
 
Žinoma, jie buvo nepalyginamai šventesni ir kultūringesni nei lenkai, rusai ar prūsai, tačiau mus galutinai jie nuvylė tada, kai Lietuvai priėmus Kristaus mokymą ir visuotinai apsikrikštijus vis tiek ėjo mūsų žudyti ir visko grobti. Tada lietuviams galutinai paaiškėjo, kad ne Šventąjį Kryžių teutonai mums nešė, o tenorėjo tik plėšikauti ir savo susikaupusią energiją išlieti. Žodžiu, buvo akivaizdūs veidmainiai, kas nederėtų krikščioniui (juoba ir Kristui didžiausią susirūpinimą kėlė gobšuoliai, melagiai ir būtent veidmainiai!). Tad mums teliko susivienyti su lenkais ir jungtinėmis pajėgomis įkrėtus į kailį teutonams Žalgirio mūšyje (galybė – vienybėje, atmink!) kartu stoti prieš naujus nedraugus, kurie veisėsi greičiau nei uodai...
 
Taigi, taip mes prisišliejome prie savo gausesnių sąjungininkų lenkų – kad padėtumėme vieni kitiems. Mes padovanojome lenkams karalių, tikrą lietuvį, kuris buvo išmintingas, narsus ir pradėjo šlovingiausią Lenkijos istorijoje dinastiją. Petys į petį su lenkais kariavome mums, lietuviams, visiškai nereikalingus karus Abiejų Tautų Respublikos laikais, bet lenkams reikėjo mūsų pagalbos, ir mes ją suteikėme. Bet kai mums reikėjo apginti savo žemes nuo rusų ar švedų, ne vienas tūkstantis lenkų padėjo savo galvas ir už mus.
 
Mes jiems padovanojome iškiliausius politikus, mūsų šalis jų puikiausiems poetams Adomui Mickevičiui ir Juliui Slowackiui buvo didžiausias įkvėpimo šaltinis (tiesa, neatsirado nė vieno lietuvių poeto, kuriam Lenkija būtų didžiausias įkvėpimo šaltinis). Mes jiems padovanojome aristokratiją, prarasdami savąją. Kartu su lenkais tapome galingiausia Europos valstybe, o jei dar būtume turėję bent kiek idiše nišome (žydiškos dvasios), dabar būtume ir galingiausia pasaulio valstybė. Sukilome už lenkus 1831 metais ir sukilome lenkų interesų labui 1863 metais, nors iš tų sukilimų nieko nelaimėjome (o ir negalėjome laimėti), nors pralaimėti galėjome viską – taip ir atsitiko (ir vos nepraradome savo kalbos).
 
Lenkai mums visada demonstravo, kas yra narsa ir pasiryžimas, o mes jiems visada demonstravome, kas yra ištikimybė ir atlaidumas. Ir kai 1919 metais lenkai pakėlė ranką prieš mus, mes nejutome jiems neapykantos, ir nieko daugiau, kaip tik nusivylimą. Mums sunku buvo šaudyti į savo vakardienos brolius, todėl leidome jiems okupuoti trečdalį Lietuvos. Bet prasidėjus Antrajam pasauliniam karui pasielgėme su jais kilniai, vieninteliai įleisdami į Lietuvą sumuštos lenkų kariuomenės likučius, – visi žinome, koks likimas ištiko tuos lenkų kariškius, kurie pateko naciams ir bolševikams į nagus.
Atgavę Vilnių, neteisėme nė vieno lenkų policininko, persekiojusio lietuvius okupacijos metais.
Neteisėme nė vieno Armijos Krajowos kario, kad ir ką jie būtų padarę Vilnijos krašte.
Mes džiaugėmės ne mažiau už lenkus, kai Karolis Wojtyla tapo popiežiumi, nes žinojome, kad jis mūsų brolis, o ir mus laiko savo broliais.
 
Mes širdyje palaikėme lenkus 1956-aisiais, 1970-aisiais ir 1980-aisiais, ir norėjome jiems padėti, bet neišdrįsome, nes mūsų pačių kovingumas jau buvo palaužtas. Bet visada žavėjomės jų narsa, dažniausiai beprasmiška ir pasmerkta pralaimėjimui, tokia, kokią irgi kadaise puoselėjome. Ir kai 1981 metais lenkai teigė, kad streikuoja visa Lenkija, išskyrus Vilnių ir Lvovą, širdyje mes didžiavomės, kad bent taip esame neatsiejama drąsių žmonių kovos dalis.
 
Mes užjautėme lenkus ir padėjome jiems, kai jų šalį užklupo nepriteklius po „Solidarumo“ pralaimėjimo. Mes džiaugėmės, kai lenkai kartu su mumis metė dar vieną iššūkį sovietų imperijai ir iškėlė su mumis laisvės fakelą.
 
Mes juos laikome savo draugais, kad ir kas atsitiktų, – nes taip lietuviai suvokia savo garbę, taip jie suvokia savo prievolę sąjungininkui ir taip gina tą principą, kuris suteikia galimybę mums pasijusti didingiausia pasaulyje nacija. Todėl savaime suprantama, kad ir šiandien mes privalome pasirūpinti Lietuvos lenkais. Kaip savo jaunesniaisiais broliukais – aikštingais, irzliais ir triukšmingais, bet širdžiai visada mielais, kaip gali būti bet kuris giminaitis.
 
Mūsų priešas – ir jų priešas
 
Šiais laikais diasporoje gyvena apie dešimt milijonų lenkų, iš jų du šimtai tūkstančių – Lietuvoje. Už Lenkijos ribų visame pasaulyje veikia šimtas šešiasdešimt mokyklų, kuriose dėstoma lenkų kalba, bet pusė jų yra vien mūsų šalyje. Lietuva yra vienintelė valstybė, kurioje lenkas, studijuodamas už Lenkijos ribų, net dviejose universitetinio lygio mokyklose lenkų kalba gali įgyti aukštojo mokslo diplomą. Lenkai Lietuvoje visko turi daug, nes savo jauniesiems broliams mums negali būti nieko gaila. Lenkija yra mūsų didžiausias sąjungininkas regione, o mūsų priešas yra taip pat ir jų priešas.
 
Todėl padėk kiekvienam lenkui, žinok, Lietuvoje jiems nėra lengva (gali savo akimis įvertinti sunkias jų gyvenimo sąlygas Vilnijoje), patark, kai jam reikia patarimo, užjausk, kai jam reikia užuojautos. Juk lenkams mes, lietuviai, padedame jau daugelį šimtų metų.
 
Ir visada būsime lenkams dėkingi už tai, kad būtent jie mums padėjo suvokti: būti lietuviu – reiškia būti geresne paties savęs versija.
 
Parengta pagal www.jaunuoliogidas.lt
  

Žymos: kitataučiai, tolerancija

Komentarai

Naujausi straipsniai