Jolanta Bogužienė   |   2013-03-31

Patarimai tėvams. Trejų metų vaikų augimo krizė.

  
Patarimai tėvams. Trejų metų vaikų augimo krizė.

Krizė gali prasidėti nuo dvejų su puse metų, o pasibaigti vaikui sulaukus ketverių. Kas vyksta, kokios yra vaiko nevaldomo elgesio priežastys? Kaip turėtų elgtis tėvai, kad nepakenktų savo vaikui?

Jeigu jūs vairuojate mašiną, tai puikiai prisimenate jausmą, kai buvote ką tik gavęs vairuotojo pažymėjimą ir vairavote su įtampa bei baime. Viską darėte labai atsargiai, nes visko bijojote ir atrodė, kad visa, kas tik blogiausia kelyje nutinka, būtinai ištiks ir jus... Tačiau tai laikina. Dienos bėga, ir gana greit ateina akimirka, kai jau mėgaujatės vairavimu ir pasitikite savimi. Nuo šio momento prasideda automobilio vairavimas su malonumu, kartais nejaučiant greičio, pasitikint savimi... Iki pirmo autoįvykio.
Ir kuo daugiau būna kritinių situacijų kelyje, tuo labiau vairuotojas pradeda žiūrėti į save iš šono, kitų vairuotojų akimis. Ir, deja, keičia savo vairavimo stilių.
 
Kaip manote, kodėl aš tai jums pasakoju? Ogi todėl, kad šitai puiki iliustracija pradedant kalbėti apie jūsų atžalas ir jų amžiaus krizes. Mano manymu, labai panašiai, kaip kad pradedantiesiems vairuotojams, viskas vystosi ir vaiko bei jo tėvų gyvenime atžalos krizės laikotarpiu.
 
 
Pirmus trejus metus vaikas fiziškai ir psichologiškai priklauso nuo mamos. Jis nepaleidžia jos nė per žingsnį ir sunkiai išgyvena išsiskyrimą su ja. Augdamas ir kaupdamas informaciją apie aplinkinį pasaulį vaikas palaipsniui išmoksta valdyti savo kūną, jo smegenys taip pat pakankamai sparčiai vystosi. Daugiausiai jis pasiima iš jį supančios namų aplinkos. Vaikas puikiai suvokia, jog ilgai zyzdamas gaus to, ko nori; kartu jis tyrinėja žmonių emocijas ir elgesį ir taip įgauna vis daugiau patirties. Jis mokosi žaisti žaidimus, susipažinti su kitais vaikais. Jo pasitikėjimas savimi tarsi pasiekia pačias aukštumas, kai jis galvoja: AŠ PATS TAI PADARIAU, AŠ TAI GALIU, AŠ DIDELIS, kaip mama ir tėtis. Vaikas pradeda suvokti save kaip individą ir kaip asmenybę. Ir pradeda nevaldomai važiuoti automobiliu.
Važiuoti nenujausdamas pavojaus ir nesuprasdamas, kodėl jį nuolat stabdo ir trukdo daryti tai, ką jis gerai moka ir supranta, arba tiesiog daro už jį. Bet kuri vaiko amžiaus krizė – tai vidinis prieštaravimas tarp „noriu“ ir „galiu“. Iš vienos pusės, dauguma vaiko norų neatitinka realių galimybių, kita vertus, jis susiduria su nuolatine suaugusiųjų globa.
 
Kaip elgtis ir ką daryti tokioje situacijoje? Priešintis ar sutikti?
 
Vaikas dažniausiai kaip gali, taip priešinasi. Tai pasireiškia savivale, užsispyrimu, negatyvizmu, dideliu nepasitenkinimu ir protestu, despotiškumu. Vaikas veržiasi ir nori pats SAVARANKIŠKAI PRIIMTI SPRENDIMĄ. Pabrėžiu: jis ne tik nori savarankiškai priimti sprendimą, KĄ DARYTI, bet ir savarankiškai NUSPRĘSTI, ar daryti ką nors, ar ne.
 
Paanalizuokime savivalę. Vaikas viską nori daryti pats, net jeigu ir nesugeba. Suprantu, patogiausia padaryti viską už vaiką, juk taip greičiau – bet jūs atimate iš jo galimybę pajusti džiaugsmą šioje veikloje. Pažiūrėkite į akis – kokie jie laimingi, kai gali padaryti tai patys, be pagalbos!
Tačiau kiekvienai mamai ir tėčiui kyla klausimas, ką daryti, jeigu vaiko išsikeltas tikslas jam ne pagal jėgas. Išeitis yra. Tuo metu pagirkite jį, koks jis šaunuolis, kad tai padarė (nors gal ir jūs šiek tiek prisidėjote prie to), pagirkite ir pasakykite, kad tai jis pats viską atliko. Tai labai svarbus momentas vaiko gyvenime, nes taip ugdome pasitikėjimą savimi ir vaiko savivertę.
 
Užsispyrimas – dažnas reiškinys, tačiau tėvai tokį vaiko elgesį traktuoja ne visai taip, kaip reikėtų. O turėtų būti aišku, kad vaikas rodo kaprizus ir užsispyrimą ne todėl, jog jam labai to norisi, bet todėl, kad JIS TAIP NUSPRENDĖ. Pavyzdžiui, vaikas prašo duoti kamuolį, bet jo nėra, o mama siūlo jam knygelę. Vaikas gerai supranta, kad knygelė daug įdomesnė nei kamuolys, bet vis tiek laikosi savo. Ar žinote, kodėl? Todėl, kad mama pasiūlė knygelę, bet ne jis pats taip nusprendė.
 
Ką daryti? Tiesiog keletą minučių palaukite. Vaikas pats ramiai subręs ir pats priims sprendimą. Nuostabu, bet tai faktas. Vaikas ne tik priešinasi tėvams, bet kartais ir pačiam sau. Jis atsisako išpildyti prašymus ar paliepimus ne todėl, jog jam nesinori, o tik todėl, kad jo paprašė. Pavyzdžiui, mama siūlo eiti į lauką, nes žino, kad vaikui visada patinka. Staiga jis pasako, kad visai nenori eiti. Bet tai vėl tik mamos pasiūlymas, juk jis turėjo nuspręsti pats. Ką daryti? Pabandykite pakeisti formuluotę „Einam pasivaikščioti“ į paprastesnę. Tiesiog paklauskite apie vaiko norą: „Saulyte, mes eisim pasivaikščioti?“ Galima panaudoti ir kitą, gudresnę strategiją, pvz: „Šiandien neisime pasivaikščioti.“ Tada vaikas, atvirkščiai, labai norės eiti. Na, dažnai nereikėtų to daryti, nes tai jau apgaulė.
 
Protestas – tai vaiko atsakas į spaudimą iš tėvų pusės, į jų norą viską spręsti už patį vaiką. Pvz., NERĖK, NELAUŽYK, SĖSK PRIE STALO. Emocijų rodymas dažnai vaikui išsilieja kaip neigiamos emocijos – pyktis, nepasitenkinimas ir protestas. Jei toliau taip elgiamasi su vaiku, jis ieško būdų, metodų, kaip tokias emocijas išleisti išorėn.
 
Jei pasireiškia isterijos priepuoliai, žinokite, kad tai – tik pasekmė. Tačiau kai taip jau atsitinka, nesistenkite vaikui išsamiai visko išaiškinti – tai neturės jokių rezultatų. Turite atsitraukti nuo vaiko ir jį palikti, kol jis nurims. Isterijos metu vaikui sunku sukoncentruoti dėmesį ties tuo, kas sakoma.
Nuvertinimas – dažnas vaikų krizės palydovas. Vaikas laužo žaislus, mėto juos, grubiai kalba su mama, plėšo knygelių lapus. Nemaišykite tokio elgesio su agresyvumu. Jis tik vėliau pradės suprasti, kad toks jo elgesys nemalonus ir nepriimtinas kitiems žmonėms.
Dabar jam tiesiog smagu stebėti, kaip reaguoja suaugusieji, jis tiesiog tyrinėja jų reakciją. Nukreipkite tai į geresnę pusę, tiesiog duokite jam darbo: tegul plėšo senus laikraščius, o jūs net paprašykite padėti.
 
Vaiko elgesys krizės metu smarkiai išsiskiria atkaklumu ir net užsispyrimu, jis greičiausiai nuolat reikalaus, kad patenkintumėt jo poreikius. Ne viską galima leisti, tačiau labai svarbu, kad vaikas pats kažko išmoktų ir įgytų patirties. Tai vienas iš svarbiausių ir naudingiausių patarimų tiems, kurie pastebi, kad mažylis išgyvena vieną iš minėtų krizių tipų.
 
Patarimas tėvams: pirmiausiai elkitės su mažyliu kaip su sau lygiu. Išmokite vaikui padėkoti už bet kokią pagalbą – ar virtuvėje, ar surenkant jo žaisliukus. Pagirkite, koks jis šaunuolis. Jeigu įvyko protestas – isterija, palikite vaiką nurimti, o po kiek laiko pasikalbėkite, kas buvo negerai jo elgesyje ir kaip galima elgtis gerai. Juk jam reikia šiek tiek laiko, kad galėtų pats priimti sprendimą. Vis dėlto naivu tikėtis, kad mažylis jus supras taip, kaip to tikitės, net jeigu manote, kad vienas kitą jau puikiai pažįstate. Reikia pripažinti, kad prie to paties pokalbio kitomis aplinkybėmis teks grįžti dar ne kartą, ir taip vis daugiau pažinsite vienas kitą ir mokysitės kartu.
 
 
 
 
  

Žymos: psichologės konsultacija, Psichologija, Vaikai

Komentarai

Naujausi straipsniai