Tiesa.com   |   2016-06-12

Paprastas testas raganoms atpažinti

  
Paprastas testas raganoms atpažinti
© pixabay.com
Ragana visada neigs esanti ragana.
Metodiką, kaip nustatyti, kas yra ragana, sukūrė dvasininkai.

„Ar nepastebėjai, kiek daug žmonių šalia mūsų yra pasivadinę raganoms, raganiais, burtininkais ar kitokio plauko pagoniškais žiniuoniais? – klausia Giedrius Drukteinis ir šį fenomeną aptaria plačiau.

Klasikine prasme, būti ragana – reiškia turėti ypatingų galių. Tokių žmonių visada buvo ir bus, nesvarbu, kaip jie vadintųsi. Gal net ir Tu pats slapta pas jas apsilankai, dalyvauji jų pagoniškuose ritualuose? Nieko baisaus – mums suprantamas Tavo žmogiškos natūros silpnumas ir noras bet kokiais ezoteriniais būdais spręsti savo problemas. Bėda šiais laikais tik viena – ar tos vadinamosios raganos išties yra tokios, kokios sakosi esą? Kaip, tiesą sakant, jos pačios sužinojo, kad yra raganos – juk turėtų būti kažkokie kriterijai ar požymiai? Ar tik nėra jos banalios apsišaukėlės, lengva ranka sau „raganos“ etiketę užsiklijuojančios? Kodėl gi ne? Juk žmonės linkę į misticizmą.
Metodiką sukūrė dvasininkai
 
Metodiką, kaip nustatyti, kas yra ragana, sukūrė dvasininkai. Tačiau neskubėk pasiduoti masinei psichozei, tikinančiai, kad Bažnyčia tas raganas tik naikino. Ne visai taip. Iki pat XIV a. Bažnyčia laikėsi nuostatos, kad raganos apskritai neegzistuoja ir yra tiesiog neišsilavinusių žmonių vaizduotės padarinys, beje, vedantis prie savavališko ir barbariško susidorojimo su visuomenės atstumtaisiais, pavyzdžiui, albinosais.
 
Viduramžių bažnyčia netgi nepersekiojo raganų, smerkė tik patį manymą, kad žmogus gali turėti antgamtiškų galių. Ankstyvaisiais viduramžiais kai kuriose valstybėse netgi veikė įstatymai, baudžiantys mirtimi tuos, kurie tikėjo raganų ar vilkolakių egzistavimu. Veikė ir bažnytiniai įstatymai, baudžiantys ne patį raganavimą, o tuos, kurie persekiojo raganas.
 
X a. išleistas „Vyskupų kanonas“ ne tik pasmerkė raganų medžiokles, bet ir pabrėžė, kad vienintelis šėtoniškas raganų aspektas yra tikėjimas, kad jos egzistuoja. Popiežius Grigalius VII 1080 m. nurodė Danijos karaliui liautis persekioti įtariamus burtininkus. 1258 m. popiežius Aleksandras VI buvo uždraudęs dvasininkams tirti kaltinimus raganavimu, nes tai buvo laikoma tik pasaulietinės valdžios prerogatyva, beje, smerktina.
Taigi, tais laikais raganų teismai buvo labai retas reiškinys. Dėl vienos paprastos priežasties – teisinės sistemos ypatumų, kurie lėmė, kad ginčas ar procesas vykdavo tiesiogiai tarp kaltintojo ir kaltinamojo. O pastarojo kaltės neįrodžius, kaltintojas gaudavo tokią bausmę, kokios reikalaudavo kaltinamajam. Raganavimo faktą arba jos nusikalstamą poveikį buvo ypač sunku teisiškai įrodyti, todėl nedažnas tokiais kaltinimais ir užsiimdavo (ko, žinoma, nepaisydavo paprasti žmonės, naikinę raganas savais būdais). Tačiau būtent viduramžiais ir pradėjo rastis pseudomokslinė metodika, kaip neginčijamai įrodyti, kas yra ragana.
 
Bažnyčios požiūris į raganavimą pradėjo kisti XIV a. viduryje. 1320 m. popiežius Jonas XXII leido Inkvizicijai tirti kaltinimus raganavimu, dažniausiai magijos naudojimu blogiems tikslams – kerėjimui, užkalbėjimui ir pan. Oficialiai Katalikų bažnyčia niekada netapatino raganavimo su erezija (ir ši nuostata yra išlikusi iki šių dienų), todėl raganavimas nebuvo laikomas vertu rūsčios bausmės. Tačiau per „Juodosios mirties“ maro epidemiją 1347–1350 m., sąmokslo teorijos, spėliojančios, kas tą marą atnešė, be žydų ar eretikų, labai lengvai rado dar vieną atpirkimo ožį – raganas. Tokia nuostata greit prigijo, ir 1484 m. popiežius Inocentas VIII išleido bulę „Summis desiderantes“, smerkiančią raganavimą kaip pavojų visuomenės stabilumui. Ši bulė faktiškai pradėjo visuotinę raganų medžioklę, trukusią du šimtmečius.
 
Ypatingos galios – iš sąjungos su šėtonu
 
XIV a. išpopuliarėjo hipotezė, kad žmonės įgyja ypatingų, raganiškų, galių sudarę sąjungą su Šėtonu. Tai buvo kardinalus teologinio požiūrio pokytis, lėmęs oficialią pasaulietinės valdžios poziciją – raganas reikia naikinti. Būtent pasaulietinės, o ne bažnytinės. Žinoma, dabartiniai raganiai, skubėdami dėl visko kaltinti Katalikų bažnyčią, mėgsta prisiminti garsiąją katalikų vienuolio H. Kramerio knygą „Malleus malifecarum“ („Raganų kūjis“), pasirodžiusią praėjus dvejiem metams po Inocento VIII bulės – lėkštus pasvarstymus apie raganavimo prigimtį ir žiaurią instrukciją, kaip atpažinti raganą bei ją teisti. Tačiau nelabai mėgsta prisiminti, kad pati Katalikų bažnyčia ta knygą pasmerkė praėjus trejiems metams po jos pasirodymo (pats H. Krameris niekada nebuvo paskirtas inkvizitoriumi, o amžininkai jį vadino „nukaršusiu balvonu“).
Raganų medžioklės apogėjus
 
Raganų medžioklės pasiekė savo apogėjų XVI–XVII a., o tai jau buvo Renesanso ir Švietėjiško amžiaus epocha. Kita svarbi detalė yra ta, kad, skirtingai nuo visuotinio įsivaizdavimo, patys uoliausi ir žiauriausi raganų naikintojai buvo ne katalikai, o protestantai.
 
Kuo dabartinė ragana skiriasi nuo ne raganos?
 
Kai kitą kartą susidursi su tais subjektais, save raganomis ar raganiais vadinančiais, pritaikyk jiems lengvą testą, ir paprastesnėmis priemonėmis, nei inkvizitoriai, sužinosi, ar tikrai jie tokie.
 
Pirmiausia tiesiog paklausk jos, iš kur ji pati žino, kad yra ragana, ir kuo ragana skiriasi nuo ne raganos. Žinok, kad tikra ragana visada neigs esanti ragana (todėl ir reikėjo teismų tokį jos akivaizdų melą įrodyti). O jos išvardytus skirtumus tarp raganos ir ne raganos įvertink tokiais paprastais klausimais ir faktais:
Ar ji graži? Jei graži, tada ji ne ragana (nebent Tu nori laikytis protestantiškojo požiūrio). Jei labai negraži – vienas taškas jos naudai.
 
Kiek kartų ji buvo ištekėjusi? Jei ne mažiau kaip du arba yra našlė, tada dar vienas taškas jos naudai, nes savo buvusį vyrą ji greičiausiai numarino, kaip ir priklauso tikrai raganai. Jei vis dar netekėjusi arba tebėra pirmą kartą susituokusi ir turi vaikų – ji ne ragana.
 
Kaip atrodo jos kūnas? Jei turi galimybę jį apžiūrėti, pirmiausiai įvertink, ar ji turi tatuiruočių. Jei taip, tada dar vienas taškas jos naudai – tai akivaizdus raganos požymis. Ieškok neįprastos formos apgamų, karpų, randų ar kūno deformacijų. Jei jų yra, tada ji greičiausiai ragana. Tačiau, kad tvirtai tuo įsitikintum, dėl visa ko tuos apgamus ar karpas įpjauk – jei jie kraujuos, jokia ji ne ragana.
Įsižiūrėk jai į akis. Tikra ragana, kaip ir bet kuris šuo, niekada neatlaiko žmogaus žvilgsnio.
Kaip ji elgiasi liūdnomis aplinkybėmis ar žiūrėdama graudų filmą? Tikra ragana, kaip ir bet kuris prakeiktasis, niekada neverkia.
 
Gal ji Tau galėtų papasakoti savo paskutinį sapną? Žinok, ragana nieko nesapnuoja (pagal protestantiškąją versiją – sapnuoja tik juodai baltus sapnus, o ir visada yra daltonikė).
Ir dar: raganos nieko nesapnuoja dėl to, kad niekada nemiega. Beje, lyg tarp kitko paskambink jai vėlyvą naktį. Buvo žinoma, kad „velniui miegas nereikalingas“, kaip sakė vienas žymus inkvizitorius. Kaip žinia, per parą labai trumpai miegodavo ir Napoleonas Bonapartas, ir Margaret Thatcher (čia tarp kitko…).
 
Ar ji kalba su savimi? Jei kalba, tada ragana, jei ne – pigi apsišaukėlė.
 
Ar ji gali balsiai paskaityti ištrauką iš Šventojo Rašto? Jei ji tai padarys be jokios klaidos, prieš Tave – apsišaukėlė (tas laikais, kai moterys buvo neraštingos arba apimtos streso, be klaidų paskaityti Šventąjį Raštą gebėdavo tikrai ne kiekviena).
 
Paprašyk kartu su Tavimi sukalbėti „Tėve mūsų“ (Tu tai moki, aš tikrai žinau!). Jei ji moka šios maldelės žodžius ir juos lengvai ištaria, – ji ne ragana.
 
Ar jums sėdint kambaryje į jį įskrido bent vienas uodas, musė ar bet koks kitas vabzdys? Jei taip, būk ramus – su Tavimi ragana. Mat raganos turi savybę visada prisikviesti visokius mašalus. Ar ji mėgsta keistų spalvų ir rūšių gyvūnus? Juodas kates? Juodus šunis? Juodus gaidžius? Jei Tavo pažįstama to neturi – ji ne ragana.
 
Ir svarbiausias klausimas: ar ji turi humoro jausmą? Tai tipiškiausias raganos požymis visais laikais ir visame pasaulyje. Jei jos kalboje negirdi jokio sarkazmo ar ironijos, jei ji nemoka juokauti ir juoktis, prieš Tave – banali apsišaukėlė. Tada ieškok savo problemų sprendimo kitur, mano drauge.
 
Istoriniai „raganų požymiai“ įvairiose šalyse
 
Šiais laikais grubiai pajuokaujama, kad Skandinavijoje ir Anglijoje neliko gražių moterų tik todėl, kad ten veido grožis buvo laikomas raganos požymiu, ir tokią moterį reikėdavo sudeginti.
 
Katalikiška tradicija reikalavo raganas vaizduoti ir įsivaizduoti kuo bjauresnes, kad jos atrodytų bauginančiomis velnio suokalbininkėmis.
 
Olandai turėjo specialias svarstykles, ant kurių vienos lėkštės stodavo kaltinamoji raganavimu, o ant kitos buvo sukraunama tiek Biblijų, kiek kaltinamajai buvo metų. Ir jei kaltinamoji buvo lengvesnė ar sunkesnė už Biblijas, tai jau buvo įrodymas, kad ji yra ragana.
 
Amerikoje buvo madingas vandens testas: surišta kaltinamoji buvo įmetama į vandens telkinį, ir jei ji plūduriuodavo paviršiuje, vadinasi, buvo ragana (buvo tikima, kad ragana yra atsisakiusi krikšto sakramento, todėl vanduo jos negali priimti), o jei grimzdavo į dugną kaip akmuo – tada nekalta.
 
Parengta pagal www.elegancija.eu
  

Žymos: raganavimas, ragana

Komentarai

Naujausi straipsniai