psichika.eu   |   vppc.lt   |   2016-01-29

Melo bumerangas

  
Melo bumerangas
© Pixabay.com nuotr.
Ar melgiukai “pagyja”? Taip, – aplinkybėms privertus tai padaryti.
Spontaniškai pasakyta “tiesa” gali labai įskaudinti žmogų...

Melo kojos trumpos, sako liaudies išmintis. Tačiau daugelis mūsų patyrė, kad trumpakojis melas turi be galo ilgą liežuvį, nekaltas akis, artimų žmonių pavidalą ir, neretai, skaudžią rykštelę. Retorinis klausimas – “kodėl gi jis ar ji meluoja?! “, pasirodo, turi atsakymą. Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Agnė Grušauskaitė neabejoja, kad visi melai susiję su paties melagiuko baimėmis.

Kitaip tariant, – bijau, kad sužinoję tiesą artimieji smerks, – meluoju, žinau, kad pasakyta tiesa sukels audrą namuose ir teks aiškintis, – lengviau pameluoti, noriu, kad kiti galvotų apie mane tik gerai ir…meluoju. Tiesa, meluoti galima ir išmokti. Matydamas melo liūne gyvenančius tėvus, melo naudą darželyje ar mokykloje patyręs vaikas “išmoksta” meluoti ir taip išvengia nemalonių potyrių: bausmių, priekaištų ir t.t.
Manote, kad pažįstate žmonių, kurie niekuomet jums nepameluotų? Nepameskite galvos. Psichologų nuomone, viskas priklauso nuo situacijos. Ir net pats sąžiningiausias žmogus, pakliuvęs į netikėtas gyvenimo aplinkybes gali…imti ir gražų gražiausiai pameluoti.
 
Taigi, melo gyvenime neišvengsim, nes saugiklių nuo šios “ligos” nėra. Nors kartais melagiukai būna išties keisti. Pavyzdžiui, vienas pasiturintis vyriškis, kažkodėl mėgstantis pigų vyną, nuėjęs į parduotuvę ir jį pirkdamas kaskart pardavėjai sako, kad šis gėrimas – ne jam, o darbuotojams, tarsi “pateisindamas” savo pirkinį! Toks melas nėra racionalus ir žmogus pats renkasi, – meluoti, ar sakyti tiesą. Ypač daug melo tuose santykiuose, kur yra daugybė itin griežtų reikalavimų ir sankcijų už jų nevykdymą. Dažniausiai melą “pajuntame” iš tam tikrų signalų: keistos tylos, krūvos neaiškumų ir netikslumų, žmogaus išsisukinėjimo ir t.t.
 
Ką gi daryti, susidūrus su melu? Kai kurie puola aiškintis, “knaisiotis” po asmeninius kito žmogaus daiktus, tikrinti SMS žinutes ar elektroninį paštą. Kiti atvirkščiai, – nekreipia dėmesio, užmerkia akis ir užsikemša ausis arba, – apgauna patys save, kad visa tai, kas jiems sakoma – tiesa. Tokiu atveju bėgama nuo gąsdinančios tikrovės, todėl kito žmogaus melas toleruojamas. Iš tikrųjų, konstruktyviausia tokioje situacijoje būtų reaguoti į melą. Tačiau ne sekant, ar tardant. Banalu, bet reikia kalbėtis. Formuluotės turėtų būti ne puolančios, ne kaltinančios, o draugiškos: “Matau, kad kažkas pasikeitė mūsų santykiuose, kaip tu manai?” ir panašiai. Jei kalbėtis neišeina, ieškoti atsakymų į savo klausimus galima ir kitaip, – stebint kito žmogaus elgesį. Beje, išklausti apie rūpimus dalykus galima ir nekaltinant…
 
Nereaguoti į melą – prasta išeitis, nes anksčiau ar vėliau tai sukelia skausmingas pasekmes. Be to, kad tikrai “nematytume” melo, tenka save “prievartauti”, tam tikra prasme apsimetinėti. Dar daugiau, – melo toleravimas tam tikra prasme skatina meluoti…
 
Ar melgiukai “pagyja”? Taip, – aplinkybėms privertus tai padaryti. Tačiau išgijimo galima ir nesulaukti. Tokiu atveju lieka dvi išeitys – kažką daryti, kad žmogus keistųsi (pašalinti baimių priežastis, sudaryti komfortiškas sąlygas sakyti tiesą) arba apsvarstyti, kiek dar laiko galima eikvoti su melagiuku ir kada reikės “padėti tašką”.
 
Tiesa, būna ir “šventas” melas. Juk, pavyzdžiui, vaikui nebūtina žinoti visos tiesos apie tėvą ar motiną, jei šie, pavyzdžiui, nėra pavyzdingo elgesio piliečiai. Mažyliui kenkia, kai su vaiku likęs suaugusysis kritikuoja jo tėvus ar aiškina, ką jie padarė. Prieštaringai vertinama, kaip pasakyti, kad vaikas iš globos namų. Nereikia kurti fantazijų, bet nebūtina visko pasakyti iškart, geriau pasitarti su specialistais. Vaikas supranta kitaip, nei suaugusieji, to nereikėtų pamiršti.
Iš tikrųjų, bendravimą galėtų palengvinti ne melas, o nutylėjimas. Aišku, nekalbame apie tuos dalykus, kuriuos mūsų partneriai turi teisę žinoti. Bet spontaniškai pasakyta “tiesa” gali labai įskaudinti žmogų. Pavyzdžiui, jei emocingesnis žmogus sakytų viską, ką galvoja ar jaučia, aplinkiniai dažnai išgirstų esą nekenčiami ar nemėgstami, tuo tarpu nutylėjus paaiškėtų, kad jau kitą dieną emocijos jų atžvilgiu yra visai kitokios. Yra nuomonė, kad melą galima pateisinti, jei jis turi prasmę: išgelbėti žmogų, tarpusavio santykius ir t.t. Tačiau toks melas netampa kasdienybe ir pasitaiko itin retai. Vis dėlto dažniausiai melas – griaunantis veiksnys, anksčiau ar vėliau tarsi bumerangas, sugriaunantis ne tik kitą, bet ir paties melagiuko gyvenimą.
 
Daugiau įdomių straipsnių rasite nuspaudę čia arba socialinėje paskyroje
  

Žymos: Psichologija, Melo bumerangas

Komentarai

Naujausi straipsniai