Edita Lankauskienė   |   2013-11-16

Kaip klausytis ir išgirsti

  
Kaip klausytis ir išgirsti Norint artimai bendrauti, svarbu neturėti išankstinių nuostatų.

Bendraudami su pažįstamu žmogumi į pokalbį visada atsinešame tam tikro žinojimo apie jį. Ar dėl to mums bendrauti lengviau, ar, atvirkščiai, tik sunkiau susikalbėti?

 Mūsų nuomonė apie pašnekovo būdą, manieras, įpročius, mąstymo greitį, emocionalumą, žinių kiekį, sugebėjimus, apie viską, kas susiję su to žmogaus statusu, šeimine padėtimi, tam tikrais atvejais – ir finansine padėtimi, sveikatos būkle, bendraujant iš tiesų mums padaro „meškos paslaugą“, įsitikinęs koučingo specialistas Artiomas Šabajevas, šiuos klausimus plačiau nagrinėjantis knygoje „Kodėl manęs neklauso?“ Pasak jo, mūsų tariamas žinojimas, kaip kitas žmogus turėtų elgtis, ką jis sugeba, nesąmoningai užkerta kelią mums jį išgirsti ir objektyviai priimti jo nuomonę.
Išankstinės nuomonės žala
 
Visa mūsų turima informacija apie pašnekovą formuoja mūsų įsivaizdavimą, kuriuo remdamiesi žiūrime į žmogų ir kalbėdamiesi jį girdime. Toks įsivaizdavimas lygiai tokiu pat principu formuoja ir mūsų nuomonę apie tai, kaip šis žmogus girdi mus, ką ir kaip supranta iš mūsų pasakytų žodžių. Neretai dėl to gali kilti noras padėti jam išreikšti savo mintis, užbaigti jo pradėtus sakinius, tuo lyg ir parodant savo supratimą ir žinojimą, ką tas žmogus mąsto. Šis įprotis ypač dažnai pasireiškia tuomet, kai pritrūksta laiko pokalbiui, o konkretus klausimas vis tiek turi būti išspręstas. Tokiais atvejais tiesiog primetame jam savo žinojimą ir galvodami, jog padedame jam jį išspręsti, iš tiesų dažniausiai kaip tik padarome meškos paslaugą.
 
Teigiamo vertinimo nauda
 
Jei pašnekovą vertiname palankiai, ir jis tai bent nujaučia, jis iš tiesų tampa labiau pasitikintis savimi. Šio abipusio pasitikėjimo sukurtoje aplinkoje abi bendraujančios pusės daug labiau atsipalaiduoja, atsiranda daugiau erdvės savoms mintims išreikšti, nelieka baimės pademonstruoti iškilusių abejonių, suklysti ar tiesiog nežinoti atsakymų. Taigi, teigiamas nusiteikimas pašnekovo atžvilgiu labai svarbus. Tiesa, jei tas vertinimas pernelyg palankus, mes pervertiname jo savybes arba per anksti išreiškiame pasitikėjimą jo sugebėjimais, vėl gali kilti pavojų. Pašnekovas gali nejučiomis pradėti ieškoti atsitraukimo kelių – pasiruošti bėgti, jeigu jam vis dėlto nepavyktų susidoroti su patikėta užduotimi. Dažniausiai tokioje situacijoje atsidūręs žmogus visais įmanomais būdais stengsis pasidalinti jam kraunama atsakomybe su mumis...
 
Efektyvaus pokalbio sąlyga
 
Kaskart spręsdami tiek profesinio, tiek asmeninio pobūdžio klausimus stenkimės kiek įmanoma labiau atsiriboti nuo savo „žinojimo“ apie tai, ką ir kaip dabar šis žmogus turėtų atsakyti, pagalvoti, kaip sureaguoti ir pan. Leiskime sau kelioms akimirkoms „užmiršti“ savo sukauptą informaciją apie jį. Leiskime pašnekovui jaustis laisvai. Sutelkdami dėmesį į tai, ką pašnekovas iš tiesų sako, o ne į tai, ką jis tuoj turėtų pasakyti, galime atrasti naujų dalykų, kurių anksčiau nepastebėdavome – be abejo, tam būtinas sąmoningas noras išgirsti pašnekovą. Tai tikrai nėra paprasta, bet – įmanoma.
Ką pirmiausia išgirstame?
 
Klausantis pašnekovo svarbu pastebėti, kokiai informacijai esame atviri: ką stengiamės išgirsti, į ką stengiamės nekreipti dėmesio. Situaciją galima palyginti su mūsų akiai labiau priimtino šviesos srauto, sklindančio iš šviestuvo, ryškumu ir atspalviu. Kokio atspalvio šviesa apšviestoje patalpoje mums maloniausia būti – baltesnėje, melsvesnėje, prigesintoje?
 
Dauguma iš mūsų esame įsitikinę, kad „šiaip sau“ pagyrimai negali būti dalijami, niekas neskuba švaistytis komplimentais, nebent už to slypi kiti tikslai. Lygiai tokiu pačiu principu stengiamės vadovautis ir bendraudami su aplinkiniais. Na, nebent išskyrus mylimiausius žmones ar vaikus.
 
Taip jau priimta, kad neskubame dalinti savo teigiamų vertinimų kur pakliuvę. Tikime, kad nėra reikalo to demonstruoti atvirai: „Pašnekovas ir taip supras, kad aš jį vertinu palankiai, – juk nesibaru, šypsausi, linkteliu galvą, pagaliau – parodau akimis pritarimą.“ Tačiau jeigu mūsų įsivaizdavime dominuoja teigiami pašnekovo bruožai, savybės, tai mes atvirai pasitikime žmogumi, mums nesunku žavėtis jo gabumais – juk jau anksčiau juos buvome pastebėję! Tokiu atveju mes neskubame to žmogaus keisti, nes, mūsų įsivaizdavimu, jis jau yra geras žmogus. Tik jokiu būdu nepainiokime to su visišku aklumu pašnekovo neigiamoms savybėms. Būtina neignoruojant neigiamybių plačiau atverti akis ir tikslingai ieškoti teigiamų pašnekovo savybių.
 
„Mano“ ir „tavo“ tiesa
Sakome, kiekvienas mes turime savo tiesą. Pamėginkime suvokti, kas gi tai yra? Ar ją galime laikyti amžinąja ar pirmaprade? Sutikite, negalime. Tuomet kyla klausimas: kodėl taip rūpinamės, kad mūsų mintys būtų teisingai suprastos, o vėliau – kad mūsų sprendimai būtų vykdomi, mūsų idėjos priimtos, įgyvendinamos, ir apskritai kad mūsų būtų atsiklausiama, vykdoma tik tai, ko norime mes ir pan.? Be abejo, mes patys tikime, kad tai, ką galvojame ir sakome, yra teisinga, dėl to irztame pastebėję, kad mūsų pašnekovai neatsižvelgia į mūsų keliamus reikalavimus, pageidavimus ar pamąstymus.
 
Negalima tvirtinti, kad visi nesugebame įsiklausyti į kitų nuomonę, tačiau didžioji dauguma labai nenoriai sutinkame arba visiškai atsisakome keisti požiūrį, jei to reikalauja asmuo, kuris, mūsų nuomone, yra žemesnės kompetencijos, mažiau pasiekęs, nevykęs, neturintis tiek patirties, nevertas pagarbos ar šiaip neturintis teisės mums aiškinti. Tačiau mūsų ego lengvai nusileidžia, kai paskatinimą pakeisti savo nuomonę gauname iš, mūsų požiūriu, autoritetingo asmens. Ir net nebūtina, kad tai būtų hierarchiškai aukščiau stovintis žmogus. Tiesiog jaučiame pagarbą to žmogaus žinioms, patirčiai, iš anksto pripažįstame jo statusą, nors ir neturėdami įrodymų, patvirtinančių, kad taip ir yra. Jaučiame pagarbą, todėl sutinkame.
 
Pabandykime savo aplinkoje atlikti „inventorizaciją“ ir pamatysite, jog, galimas daiktas, daugelio aplinkinių, kurių neįtraukėte į savo autoritetų sąrašą, iki galo tiesiog neišgirstame. Ir net jei sugebame juos išgirsti ar net leisti pasireikšti, galutinį sprendimą vis tiek priimame patys, remdamiesi būtent savo asmenine tiesa.
 
Du keliai
 
Be abejo, neatsiklausti, mūsų požiūriu, nekompetentingų žmonių nuomonės – lengvesnis kelias, norint sutaupyti laiko ar, mūsų nuomone, veikti efektyviau, tačiau taip mes niekada nesužinome, kiek efektyvesni, paprastesni ar pelningesni būtų tie pasiūlymai, kurių neišklausėme.
 
Įdomu tai, kad neretai būtent mažiau žinių ar kompetencijų turintis asmuo sugeba pagelbėti sudėtingoje situacijoje, nes jis nėra supančiotas žinojimo, kaip kas turi funkcionuoti. Tai galima prilyginti žvilgsniui iš šalies.
Noriai sutikdami su kitų žmonių tiesa, tai apmąstydami ir atitinkamai kurdami naujus sprendimus dėl bendro rezultato mes prisidėtume prie darnios aplinkos kūrimo visur – ir darbo vietoje, ir draugų kompanijoje ar šeimoje, kur visi vieni kitus išklauso ir supranta. Ar tai ne pamatas laimingesniam gyvenimui kurti?
 
  

Žymos: Santykiai, Bendravimas

Komentarai

Naujausi straipsniai