Edita Lankauskienė   |   2015-12-19

Išmokyk širdį realizmo

  
Išmokyk širdį realizmo
© Pinterest.com
Stresas – tai gyvenimo kvapas ir skonis.
Nereikia atsisakyti svajonių, bet labai svarbu savo širdį išmokyti realizmo.

Dabar žmogus tikrai labai jautrus ir trapus padaras. Dėl to turbūt kaltas nepaprastas gyvenimo tempas, gausybė dirgiklių, neaprėpiamas informacijos srautas nuolatinė psichoemocinė įtampa ir triukšmas. Visa tai mus padarė net pernelyg jautrius užgauliam žodžiui, netgi paprasčiausiam netaktui.

Sakai žodį – pataikai į širdį
Pirmąjį smūgį patiria širdis: sakai žodį – pataikai į širdį. Kaip apsiginti nuo šito netikėtai į tave paleisto žodžio-šūvio? Kaip atsispirti įžeidimui, keiksmažodžių papliūpai? Ko griebtis, kad apsaugotum savo širdį nuo streso?
Vieni beveik nesąmoningai išsitraukia cigaretę – sakytume, gana pavojingą „atpalaiduotoją“ nuo įtampos (nes gali sukelti ir priešingą efektą), kiti stresą „užgeria“ alkoholiu, pamiršdami, kad širdžiai gali užkrauti dar didesnę naštą; Abiem atvejais prie esamo rizikos veiksnio pridedame dar vieną. Tokio krūvio širdis gali ir nebepakelti...
 
Sulaikyti neigiamas emocijas viduje – irgi pavojinga
Bet sulaikyti savy neigiamą emociją – vėlgi pavojinga širdžiai. Tai kur išeitis?
 
Vienintelis vaistas tokiu atveju – sugebėti atsiriboti nuo neigiamų emocijų, nukreipti visą dėmesį ir energiją kitur (to reiktų mokytis nuo vaikystės), pasinerti į fizinę, kūrybinę veiklą, į savo interesus. Kiekvienas turi kažkokį savo pomėgį, hobį, skatinantį aktyvia veikti, nukreipiantį energiją kitur.
 
Širdį atpalaiduoja judėjimas
Seniausia ir patikimiausia priemonė nuo streso – judėjimas.
 
Gyvenimas šimtąkart patvirtino, kad žmonės dar nesugalvojo geresnės priemonės atsipalaiduoti. Dar senovės gydytojai tvirtino, kad „neretai tik raumenys pajėgia atpalaiduoti širdį“.
 
Seniai įrodyta, kad tarp centrinės nervų sistemos ir raumenų egzistuoja glaudūs ryšiai, kad judėjimas – ir tik judėjimas – nervų sistemą išvaduoja iš per didelės psichoemocinės įtampos, kartu širdį – iš didelės nelaimės.
Gyvenimas įrodė, kad energingas, greitas ėjimas, bėgimas ristele, mankštos pratimai, dviratis, irklavimas, galiausiai – malkų kapojimas ar kitoks fizinis krūvis kur kas veiksmingiau už alkoholį ar cigaretes mažina vidinę įtampą ir padeda išvengti galimo širdies infarkto.
 
Kodėl judėjimas mums taip praverčia kovoje su pavojingiausiu stresoriumi? Mokslas tai paaiškina tuo, kad judėjimas sukuria galvos smegenų žievėje antrą jaudinimo židinį. Iš judančių raumenų plintanti nervinė impulsacija ir energija prislopina, užgožia tą pirmąjį, mūsų gyvybei grėsusį, jaudinimo židinį, sukeltą staigios mus užgriuvusios neigiamos emocijos.
 
Koks stresas pavojingiausias?
Skiriamos dvi pagrindinės neigiamų emocijų (streso) rūšys – staigus, netikėtas sukrėtimas, kai žmogus tampa savotišku „žaibolaidžiu“, ir chroniškas, ilgalaikis stresas.
 
Ta staigi neigiama emocija gali būti tokia stipri, kad jautrų, trapų žmogų gali užmušti per kelias dienas, valandas ar net minutes. Pavyzdžiui, žmogus gavo žinią apie artimojo mirtį, netikėtai žlugo didžiausia gyvenimo svajonė ir pan. Tokį staigų stresą stiprus, sveiką širdį turintis žmogus dažniausiai atlaiko, atranda savyje jėgų iškęsti ir įveikti skausmą ir nesėkmę, nepalūžti. Anot streso tyrinėtojo H. Selye, „jis įveikia neišvengiamą nesėkmę, nes sėkmė įgyja persvarą“. Sėkmę šiuo atveju reiktų suprasti kaip optimizmą, tikėjimą, viltį. Bet būna ir taip, kad žmogui širdis neatlaiko...
 
Vis dėlto blogiau, kai išgyvename ilgalaikę įtampą (stresą). Sieloje susidaro konfliktinė situacija, iš kurios žmogus nepajėgia išsivaduoti: beje, kartais žmogus mato išeitį, bet pristinga valios kovoti. Įsimetusi į žmogaus sąmonę neigiama emocija taip įsigali, kad ilgainiui nebeapsiriboja tik smegenimis, o sukelia nervinių impulsų, kurie sklinda į vidaus organus, pirmiausia – į širdį, ir neretai sukelia infarktą, hipertoniją ar insultą.
Ar įtampa mums visada tik žalinga?
Žmogus gyvena tarp žmonių, tad savaime suprantama neišvengs ir neigiamų emocijų, kad ir kaip to norėtume. Juk vien gyvenimas dideliame mieste jau sukuria nelengvų streso situacijų. Be to, ar neigiama emocija ir su ja susijusi nervinė įtampa mums visada tik žalinga? Juk, kita vertus, koks bespalvis būtų mūsų gyvenimas be gilių jausmų, be tikro liūdesio ir džiaugsmo, be meilės Ar tai gyvenimas? Juk pagaliau įveikę neigiamą emociją, mums sukėlusią blogį, mes patiriame palengvėjimą, taigi daug teigiamų jausmų!
 
Pavyzdžiui, jūsų akivaizdoje kažkas bjauriai įžeidė žmogų. Jūs širdy pasipiktinote, bet dedatės abejingas.
 
Kam čia dabar veltis į konfliktą? Nesikišate. Bet „nurijęs“ neteisybę, trumpam išvengęs neigiamos emocijos jūs iš karto net pats nesuvokiate, kad visiškai jai atsivėrėte, įsileidote ją į širdį, leidote jai jus užvaldyti. Prasidės lėtinis ilgalaikis stresas – kiekviena proga prisiminsite savo silpnumą, neprincipingumą, seniai buvęs įvykis visada kels nepasitenkinimą savimi, nusivylimo kartėlį.
 
Ir atvirkščiai: jei pasipiktinęs neteisybe, blogiu žmogus ras valios užstoti kitą žmogų, – jis ne tik atliks savo bendražmogišką pareigą, bet ir išreikš save. Ir kartu nugalės užgriuvusią neigiamą emociją– pavers ją šviesia teigiama. Ar tai ne gražus atpildas?
 
Neveiklumas žudo
Yra žinoma, kad normalios gyvybingos, gerai krauju aprūpintos ląstelės, jei jos izoliuotos nuo išorinio pasaulio, jei negauna jokių impulsų ar signalų, nuo neveiklumo paprastai žūsta. Tai patvirtino moksliniai tyrimai: vienai kontrolinei grupei žiurkių buvo sudaryta tam tikrų nerimą keliančių situacijų, o kita šių gyvūnų grupė gyveno šiltai, sočiai ir visiškoje ramybėje. Ir kas gi pasidarė? Ogi kontrolinės grupės gyvūnams nepaprastai sumažėjo gyvenimo tonusas, ir jie mirė kur kas greičiau, negu tie, kurie patyrė nerimo ir streso.
Tai rodo, kad tam tikra emocinė įtampa (tik, žinoma, ne per didelė) mūsų nervams būtina veiklai palaikyti.
 
„Stresas – tai gyvenimo kvapas ir skonis“, – rašė H. Selye. – Stresas anaiptol ne tik blogybė, ne tik nelaimė, bet ir didelis gėris, nes be įvairių stresų mūsų gyvenimas būtų panašus į bespalvį vegetavimą.“
 
Gilūs išgyvenimai žmogui reikalingi
Emocinis stresas susijęs ir su kentėjimais, ir su džiaugsmais. Dėl to neginčytina, kad žmogui reikalingi net stiprūs išgyvenimai ir aistros. Tik kaip padaryti, kad tie išgyvenimai neperžengtų pavojingos ribos?
 
Geriausias būdas – išsiugdyti vidinius stabdžius, išmintingą požiūrį į gyvenimą. Juk dažnai žmogaus reikalavimai gyvenimui, deja, didesni, nei galimybės juos patenkinti. Dėl objektyvių priežasčių nesugebėję pasiekti tikslo neretai mes jaučiamės prasilenkę su savo laime. Ir štai į sielą įsismelkia ilgalaikis, chroniškas stresas, konfliktas, dėl kurio ne tik atsiranda depresija, bet ir didėja kraujospūdis, prasideda širdies priepuoliai.
 
Farmacininkai yra sukūrę daug „nuotaikos tablečių“ psichikos pusiausvyrai palaikyti, depresijai, emocijoms slopinti. Bet tai laikina ir ne visiems padedanti priemonė, jau nekalbant apie šalutinius jos poveikius.
 
Kas yra išmintingas požiūris į gyvenimą?
Pasak senovės Rytų išminčių, žmogaus elgesį kiekvienoje situacijoje lemia ne tik jo realios galimybės, objektyvūs organizmo ypatumai, bet ir jo nuomonė apie save, kuri, deja, ne visada atitinka tikrovę, objektyvias žmogaus galimybes. Pasitaiko, kad praregėjimas, sudužus svajonėms, būna labai skaudus.
 
Vien ašaromis neigiamų emocijų neiškrausi, nors, kaip žinia, ašaros – naudinga fiziologinė reakcija, panašiai kaip judėjimas švelninanti stresinę situaciją. Vis dėlto... Čia reikia kai ko svarbesnio už ašaras – didelių valios pastangų!
 
Svarbu sugebėti gal ir ne vieną kartą iš naujo atgimti ir atrasti savo naują santykį su pačiu savimi, pagaliau su aplinka, atrasti savo veiklos sritį, realizuoti save. Nereikia atsisakyti svajonių, bet labai svarbu savo širdį išmokyti realizmo. Kad širdyje išliktų nerimas, prasiveržiantis siekimu, svajone, tačiau žmogus sugebėtų rasti realų, didesnėmis ar mažesnėmis valios pastangomis įvykdomą uždavinį.
 
Jau gilioje senovėje žmonės suprato saviauklos reikšmę, žinojo, kad nuo to, ar žmogus teisingai vertina savo jėgas ir galimybes, tam tikra prasme priklauso ne tik jo gyvenimo turinys, jo pilnatvė, bet ir sveikata. Tai yra, suprato, jog nepilnavertiškumo kompleksas gali būti daugelio ligų priežastis.
 
Ne veltui senovės Rytų šalyse žmonės Dievo prašydavo tik trijų dalykų: „Viešpatie, duok man jėgų, kad galėčiau susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti; suteik man stiprybės, kad galėčiau kovoti su tuo, ką turiu pakeisti; ir suteik man proto, kad galėčiau vieną nuo kito atskirti.“
 
 
  

Žymos: Psichologija, Stresas

Komentarai

Naujausi straipsniai