Tiesa.com   |   2013-06-15

Iš kur tas meilės alkis?

  
Iš kur tas meilės alkis?

Kiek trunka meilė? Auksines ar net briliantines vestuves švenčiantys senoliai atsakys, kad ji trunka iki mirties.

Tačiau dažnai gali išgirsti kur kas trumpesnį ir labai konkretų terminą: meilė trunka tik trejus metus. O yra specialistų, moksliškai pagrindusių ir nuomonę, kad meilė tetrunka 6–8 mėnesius. Ir tai sakydami jie remiasi atliktais tyrimais, kurie parodo meilės poveikį organizmui ir jo chemines reakcijas. Pasak jų, meilės išgyvenimai nevaldomi, nes juos sukelia hormonų pokyčiai smegenyse.
Pirmiausia „įsijungia“ smegenys
Mūsų instinktai nepasikeitė milijonus metų: viso pasaulio moterims labiausiai imponuoja vyro socialinė padėtis ir jo materialinis apsirūpinimas, tuo tarpu vyrams – fizinis moterų patrauklumas. Niekam ne paslaptis, kad vyrų akį labiausiai traukia 20–40 metų moterys, paprastai už juos šiek tiek (arba ir gerokai) jaunesnės. Ir pageidautina, kad jos būtų „undinių“ figūros, žvilgančiais plaukais, putliomis lūpomis, skaisčia oda, nes nuo senų senovės tai buvo vizualiniai vaisingumo ženklai, kuriuos ir dabar vyrai „tebeskenuoja“, kad ir nesąmoningai. Taigi, tiek vyrų, tiek moterų smegenys akimirksniu įvertina partnerio ypatybes, ir jei jos mums tinka, iš karto patiriame cheminių medžiagų antplūdį, kurią dažniausia ir vadiname meile iš pirmo žvilgsnio, arba paprasčiau – aistra.
 
Kodėl meilė akla ir kurčia?
Mokslininkai nustatė, kad kai žmogus įsimyli, smegenų grandys, valdančios kritišką mąstymą, kažkodėl nustoja veikusios... Tai iracionali, nevalinga tiek vyrų, tiek moterų sąmonės būsena. Smegenys tampa aklos mylimojo trūkumams ir ydoms. O štai įsimylėjus suaktyvėjančias smegenų grandis mokslininkai netgi lygina su tomis, kurios suaktyvėja nuo narkotinių medžiagų priklausomam žmogui, siekiančiam naujos dozės. Partneriai 6–8 mėnesius trokšta be paliovos jausti buvimo kartu ekstazę. Nors patys įsimylėjėliai savo tokio prisirišimo gali nė neįtarti, užtenka tik trumpam kažkur išvažiuoti, ir užplūsta baisus išsiskyrimo skausmas. Specialistai tai paaiškina hormonine abstinencija – dopamino ir oksitocino trūkumu, kuris sustiprina ir aistrą, ir ilgesį. O susitikus, glamonėjantis, mylintis šių hormonų pusiausvyra atkuriama.
 
Ar meilė dingsta?
Kai šios įsimylėjėlių hormonų audros po gero pusmečio ima slopti, poros dažnai išsigąsta, kad meilė baigėsi. Tačiau specialistai tikina, kad iš tiesų santykiai dažniausiai taip pereina į ilgalaikę fazę, kuriai būdingas švelnumas ir emocinis ryšys. Beje, kritinis mąstymas čia jau atgimsta, o tas pats malonumo hormonas oksitocinas tebesigamina. Jį sąlygoja partnerių kartu išgyvenami teigiami jausmai. Taigi, dažniausiai tai nėra meilės atvėsimas, o tik jos perėjimas į naują, stabilesnę fazę, kai hormonai jau skatina socialinių ryšių palaikymą. Beje, nustatyta, kad oksitocinui sužadinti vyrams kasdien fizinio kontakto reikia 2–3 kartus dažniau nei moterims. Tas kontaktas gali būti glostymas, lietimas, apkabinimas, o ne tik didelės aistros sūkurys.
 
Mylimojo atstūmimą organizmas išgyvena lygiai taip pat, kaip ir fizinį skausmą. Smegenų biochemija be dopamino persiorientuoja į netekties ir sielvarto režimą. Ir į netektį vyrai ir moterys, pasirodo, reaguoja skirtingai. Mylimųjų palikti vyrai keturis kartus dažniau linkę žudytis nei moterys. Paliktųjų moterų dalia – dažniausiai depresija... Mokslininkai kelia hipotezę, kad skausmas, prikaustydamas mūsų dėmesį, skatina susigrąžinti saugumą ir nutraukti patiriamas kančias. Taigi, jis verčia mus vengti tokių situacijų ar bent jau kuo greičiau susirasti kitą partnerį – kad būtų užtikrintas žmonijos išlikimas.
 
Nuolatinis meilės troškulys
Pasak psichologų, troškimas būti besąlygiškai mylimiems gimsta kartu su mumis. Jis tarsi sudedamoji asmenybės dalis, kurios negalime atsisakyti. Tačiau tas noras visapusiškiausiai tegali būti įgyvendintas tik šeimoje, kurioje gimėme, tik su savo tėvais. Tai galima įvardyti kaip vaiko uždavinį „sužavėti“ savo tėvus taip, kad jie mylėtų jį visą ir jam skirtų visą savo dėmesį. O jei šis poreikis nebūna patenkinamas augimo fazėje, jis auga kartu su mumis ir iš tėvų santykio perkeliamas į santykį su kitais žmonėmis, o ypač – su partneriu. Ir tuomet, kad ir kokį nuostabų žmogų sutiktume, jis vargiai galės užpildyti tą meilės troškulį, kurį jaučiame. Nes tokiu atveju jau meilės mums reikia ne vien dėl meilės, o tam, kad galėtume pasijusti vertingi, svarbūs, reikalingi. Jei šio santykio su savimi nesame gavę iš savo gimdytojų, tai šis meilės santykis su savimi tampa jau mūsų pačių atsakomybe...
 
  

Žymos: Santykiai, Psichologija

Komentarai

Naujausi straipsniai