Egidijus Gubinas   |   2016-01-12

Gyvenimo prasmės paieškos (I dalis)

  
Gyvenimo prasmės paieškos (I dalis)
© Pixabay.com nuotr.
Net 80 procentų mūsų vertybių suformuotos aplinkos, o ne mūsų pačių.

Pasak V. Franklo, žmogui gyvenimo prasmės poreikis yra įgimtas ir jeigu jis neranda prasmės, jis kankinasi. Taip jau yra, kad mes ateiname į šį pasaulį neatsitiktinai ir tas poreikis įprasminti savo gyvenimą dažniausiai mus persekioja nuo vaikystės su pirmais klausimais – kodėl ?

Tačiau po atitinkamo auklėjimo klausimai gali dingti, kaip ir visa gyvenimo prasmė... Jeigu gyvename „tamsoje“, turint omenyje mūsų sąmonę, tai per gyvenimą plaukiame pasroviui, nesigėdydami savo nedorų poelgių, o ir dažnai nesuvokdami, kad elgiamės netinkamai, nes atrodo, kad taip daro visi ir viskas yra pagal normą.
Visgi pasak to paties Franklo –„visas žmogaus gyvenimas – tarsi abitūros egzaminas: ne tiek svarbu užbaigti darbą, kiek jį kokybiškai atlikti“.
 
Kuo gali būti naudingas žinojimas apie gyvenimo prasmę?
 
Ko gero žmogaus gyvenimo tikslas, tai ne vien savo kūno problemų sprendimas, kiek suvokimas, kur aš einu? Kiekviena diena mums tarsi dovana, tokią dovaną gauna ir vabzdžiai, paukščiai, katės ir šunys.
 
Tačiau tik žmogus per tą dieną gali priartėti prie gyvenimo prasmės. Pragyventi dieną vien tik dėl valgymo ir miego, tai reiškia tiesiog nevertinti savo žmogiškosios prigimties, tai reiškia atsisakyti žmogiškos ateities. Turbūt vertėtų išmokti branginti savo laiką, nes jo nenusipirksime, net už pačius didžiausius pinigus.
 
Buda sakė: „Kiekvieną rytą mes gimstame iš naujo“. Tai, ką padarysime šiandien, gali turėti didžiausią reikšmę mūsų gyvenime.
 
Mokslininkų skaičiavimais, net 80 procentų mūsų vertybių suformuotos aplinkos, o ne mūsų pačių. Dėl šios priežasties vertėtų dažniau pasikapstyti po savo vidinį gyvenimą ir pabandyti atrasti ten glūdinčias vertybes. Suprasti, ko norime iš gyvenimo, kokios mūsų svajonės ir ar jos iš tiesų mūsų ar tiesiog mums primestos.
Pamokanti istorija
 
Yra viena istorija apie karalių, kuris vedė savo nesuskaičiuojamą armiją per kalnus į Indiją. Ant aukšto kalno padengto ledu ir sniegu, jis pamatė visiškai nuogą vyrą – jogą atsiskyrėlį. Jogas sėdėjo asketiškai ant ledu padengto akmens ir slėpė savo galvą sau tarp kelių, kad apsisaugotų nuo šalčio ir vėjo.
 
Karalius pamatęs tą atsiskyrėlį suskubo nusimesti nuo savęs šiltą apsiaustą ir ištiesė jį jogui, bet asketas atsisakė priimti apsiaustą ir ištarė tokius žodžius:
 
– Dievas davė man pakankamai drabužių, kad apsaugoti mane nuo karščio ir šalčio. Dievas davė man viską, ko reikia žmogui. Geriau padovanok savo apsiaustą tam, kuris iš tikrųjų yra vargšas.
 
Karalius nustebo išgirdęs tokius jogo žodžius, jis nusišypsojo, galvodamas, ar dar gali būti kas nors didesnis vargšas už šį jogą?
Ir tuomet karalius paklausė asketo:
 
– Kurgi man rasti tokį vargšą ?
 
Tuomet jogas priėjo prie karaliaus, nusilenkė jam ir jo paklausė:
 
– O stiprusis valdove, iš pradžių tu man atsakyk, kur tu keliauji ir kodėl?
 
Karalius jam tarė:
– Aš su savo kariauna einu į savo priešo karalystę, kad užkariauti jo žemes ir turtus.
 
Jogas nusišypsojo ir tarė jam:
 
– Jeigu tau neužtenka žemės, kurią tu valdai, jeigu tu pasiryžęs paaukoti savo ir tūkstančio karių gyvybes vien tik tam, kad užkariauti keliasdešimt kvadratinių kilometrų žemės, tai tu tikrai esi didesnis vargšas nei aš. Todėl prašau, pasilik savo šiltą paltą sau, nes tau jis labiau reikalingesnis...
 
  

Žymos: Psichologija, Egidijus Gubinas, Gyvenimo prasmė

Komentarai

Naujausi straipsniai