Giedrius Drukteinis   |   Elegancija.eu   |   2013-01-13

Džentelmenas: vakar ir šiandien

  
Džentelmenas: vakar ir šiandien

Galbūt tai įvyko dėl feminizmo, iš esmės kvestionuojančio džentelmeniškumo sąvoką. Galbūt dėl globalizacijos ir pasaulio liberalėjimo, dėl ko padori išvaizda ir gražios manieros atrodo it būtų ištrauktos iš XIX amžiaus muziejaus (sako, net Elisabeth Taylor išsiskyrė su savo antruoju vyru Michaelu Wildingu tik dėl to, kad tas buvo „pernelyg didelis džentelmenas“, kas reiškė – pernelyg teisingas ir nuobodus…). Galbūt dėl technologijų ir interneto skvarbos, diskreditavusių mūsų privatumą ir saiko jausmą. O galbūt dėl to, kad pasaulis matė jau per daug tokių, kurie rengėsi „kaip džentelmenai“, vadino save „džentelmenais“, bet niekada tokie nebuvo?

O gal tiesiog todėl, kad džentelmenu niekada ir nebuvo lengva būti?
Savojo ego valdovas
Mat, visais laikais būti džentelmenu reiškė dažniau mintyse turėti žodį „negalima“, nei „galima“. Nes būti džentelmenu visais laikais reiškė tapti „valdovu savajam ego“ – o tai šiais laikais visiems kažkodėl pasidarė sunkiausia. O juk visi mes norime, kad mūsų problemas spręstų kažkas kitas – Prezidentė, Kalėdų Senelis, psichologai, ateiviai iš kitų planetų. Kadaise džentelmenai mokėjo savo problemas spręsti patys.
 
Anais laikais džentelmeno elgseną aiškiai apibrėžė dokumentai ir visuomeninės normos. Pavyzdžiui, XIX amžiuje Europoje egzistavo „13 džentelmeniškų dorybių“, puikiai nusakančių, kodėl džentelmenų šiais laikais nebeliko. Tai buvo Tiesumas, Teisingumas, Dievobaimingumas ir tolerancija kitoms religijoms, Tvirtybė ir fizinė jėga, Drąsa, Pareigingumas, Kuklumas, Lojalumas, Nepaperkamumas, Subordinacija, Tobulėjimas, Patikimumas ir Punktualumas.
 
Nežinia, kiek tų dorybių kiekvienas mes galime įžvelgti savyje, tačiau neabejotina – ne visas ir nedaug. Ypač šiandien, kai tokios dorybės kaip „Dievobaimingumas“ ar „Nepaperkamumas“ skamba kaip pasityčiojimas iš bene svarbiausių nūdienos vertybių – racionalumo ir pragmatiškumo. Dar anksčiau, XVIII amžiuje, egzistavo ir „13 džentelmeno vertybių“, kurias suformulavo toks pilietis George’as Washingtonas, kurio portretas puikuojasi ant dolerio banknotų – ir tai dar labiau įrodo, kodėl šiandien taip sunku būti džentelmenu. „Blaivumas – neprisiėsk iki bukumo, neprisigerk iki pakylėjimo“; „Tylėjimas – nesakyk to, kas gali užgauti kitus“; „Tvarkingumas – viskas turi savo vietą“; „Ryžtingumas – daryk tai, kas tau priklauso“; „Taupumas – nešvaistyk veltui nei laiko, nei pinigų“; „Darbštumas – daryk tai, kas naudinga visuomenei ir kitiems“; „Nuoširdumas – galvok tai, ką sakai, sakyk tai, ką galvoji“; „Teisingumas – daryk tai, kas neužgauna kitų“; „Santūrumas – venk išsišokimų“; „Švara – venk purvo“; „Ramybė ir rimtis – venk konfliktų“; „Susilaikymas – venk atsitiktinumų“; „Nuolankumas – sek Sokrato pamokymais“.
 
Būti džentelmenu – apsimoka
Žinoma, pasaulis irgi keičiasi. Dabar jau net bankų plėšikai, su savo laimikiu įšokę į automobilį, intuityviai segasi saugos diržus, o Markas Twainas netgi gulėdamas kape staiga pavirto itin politiškai korektišku pasakoriumi. Ir visame pasaulyje beliko vos keliolika restoranų, kur dar nėra įleidžiamas asmuo, avintis sportinius batelius ar neryšintis kaklaraiščio. Pasaulis pamėgo laisvę, o vulgarumas ir atsakomybės trūkumas staiga tapo intelektualumo bei vidinės emancipacijos požymiu.
 
Tačiau kad ir kaip ten bebūtų, būti džentelmenu visada apsimoka. Nes būtent džentelmeniškumas ir tapo puikiausiu išskirtinumo požymiu šiame eklektiškame pasaulyje. Pavyzdžiui, kad ir tokia istorija. Kadaise, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, būsimąją plaukų priežiūros ir šukuosenų legendą, bet tada dar vos trylikametį Vidalą Sassooną motina nuvedė pas Londono kirpėją Adolfą Coenhą ir paprašė išmokyti jos atžalą kirpimo meno ir paslapčių. Maestro nepasikuklino ir užsiprašė už pamokas tiems laikams astronominės sumos – šimto ginėjų, kas neturtingai Sassoonų šeimai buvo tas pat, kiek ir bilietas iki Mėnulio. Motina į tai graudžiai tepasakė: „Ačiū, pone, bet tokių pinigų mes neturime“ ir pakilo nuo krėslo išeiti. Vidalas Sassoonas tylėdamas atidarė motinai duris, ir būtent toks berniuko mandagumas taip sukrėtė A. Coenhą, jog jis metėsi jiems pavymui ir pakvietė būsimąjį šukuosenų maestro mokyti be jokio užmokesčio… Štai taip ir gimsta legendos.
Tereikia „sveikos nuovokos“
 
O juk būti džentelmenu net ir nėra taip sunku, kaip dažnas įsivaizduoja. Ir nebūtina baugintis dorybėmis ar vertybėmis, sudėtingomis elgesio ar aprangos taisyklėmis – vis tiek jų niekad neiškalsite, nes jos net ne visada ir reikalingos. Juoba kad įvairiose pasaulio šalyse ar dalyse mandagus elgesys yra suprantamas skirtingai, tačiau egzistuoja bendra formulė, kaip padaryti tinkamą įspūdį visur – tereikia turėti šiek tiek logikos ir tai, ką šviesūs žmonės vadina „sveika nuovoka“. Štai jums situacija – atidarote moteriai duris, praleidžiate ją į priekį, tačiau už kelių žingsnių – antros durys… Jūsų pasirinkimas – bėgti, pralenkti moterį ir dar kartą jai atidaryti antrąsias duris? Žinoma, kad ne. Nes sveika nuovoka to nereikalauja.
 
Tiesiog savaime suprantama, kad kartais mes atidarome moterims duris, kartais jos tai padaro pačios. Kartais mes jos padedame nusivilkti paltus, kartais tai jos padaro pačios. Kartais į liftą jos eina pirmos, kartais einame mes (šiaip jau į liftą džentelmenas visada eina pirmas, nors ne visos damos tai žino). Tiesiog visais atvejais džentelmenas niekada nekelia sąmyšio ir nepuola taisyti to, ko, jo manymu, jam nepavyko padaryti. Mat tikroji džentelmeniško elgesio esmė – niekada nepriversti kitų žmonių pasijusti nepatogiai.
 
O tai jau daug.
 
Svarbiausia – atskirti, kas dera civilizuotam žmogui
 
Žinoma, džentelmenas – senovinė sąvoka. Ir buvo kadaise laikai, kai vien už neteisingą šokio žingsnį buvo galima strimgalviais išlėkti iš aukštosios visuomenės (iš to ir kilęs terminas „faux pas“ – „neteisingas žingsnis“, reiškiantis grubų priimtų taisyklių pažeidimą). Tačiau tai dar nereiškia, kad džentelmenas visada kovoja su naujovėmis, pažanga ir technologijomis. Atvirkščiai, visa tai yra sveikintina (o tokiems džentelmenams kaip Džeimsas Bondas – netgi ir būtina). Tačiau jau nuo viduramžių tikras džentelmenas visada gebėdavo atskirti, kas tinka civilizuotam žmogui, o kas – ne. Būti džentelmenu XXI amžiuje reiškia elgtis taip, tarsi „iPadas“ dar nėra išrastas, o tai savo ruožtu reiškia tai, kad žmonės, sėdintys su juo už stalo, yra kur kas svarbesni nei bet kuris elektrinis žaisliukas (kuris, beje, atjungus elektrą ar išsekus baterijai yra tik plastmasės gabalas).
Šiandieniam džentelmenui taip pat nebūtina stotis nuo krėslo kiekvieną kartą, kai dama ateina ar nueina, tačiau jis visada jos išklausys, kai ji nori kažką pasakyti. Netgi nebūtina jai užleisti savo kėdės – dažniausiai tai ji pasiųs signalą, kad laikas veido odos patempimui. Kaip jau minėta – tik truputis logikos ir sveikos nuovokos…
 
Ir taip visur.
 
 
  

Žymos: Psichologija, Giedrius Drukteinis

Komentarai

Naujausi straipsniai