Tiesa.com   |   psichologas.biz   |   2016-04-12

Darbuotojų perdegimas – galima jį sustabdyti?

  
Darbuotojų perdegimas – galima jį sustabdyti?
© pixabay.com
Niekas nenorėtų, kad juos aptarnautų/mokytų/gydytų pavargęs darbuotojas.
Perdegimo sindromas apima tris komponentus – darbuotojo emocinį išsekimą, jo nuasmeninimą ir sumažėjusį jo darbo efektyvumą.

Ar matėte darbuotoją, kuris su žmonėmis dirba tarsi robotas? Ar matėte, kaip jis mechaniškai ar su išankstine neigiama nuostata, aptarnauja klientus, ar medicinos darbuotojas – pacientus? O gal matėte mokytoją, piktai bendraujantį su mokiniais, jų tėvais? O gal buvote pas gydytoją, kuris paskyrė gydymą net nepakeldamas galvos?

Tokiais atvejais, bene dažniausiai kaltiname šiuos specialistus – dėl jų abejingumo, polinkio konfliktuoti bei nesiskaitymo su mūsų poreikiais. Pamėginkime pažiūrėti iš kitos pusės ir suprasti kas jiems galėjo atsitikti.
Sakysite, o kodėl mums tai turi rūpėti? Pagalvokime apie mokytoją kaip apie žmogų, kuris neretai mūsų vaikams skiria daugiau laiko per dieną nei mes patys galime jiems skirti. Jis ar ji mūsų vaikams perteikia vertybes, skatina juos gyvenime turėti tikslus ir jų siekti. Iš dalies, juk nuo mokytojo taip pat priklauso koks užaugs žmogus, kokia bus visuomenė. Tad koks mokytojas turėtų mokyti mūsų vaikus? Manau sutiksite, kad daugumos lūkesčiai yra maždaug tokie: mokytojas turi būti puikus savo srities specialistas. Be to, jis turi mokėti perteikti vaikams savo žinias, jis turi būti atsidavęs darbui, mylintis vaikus, siekiantis maksimalaus rezultato.
 
Kokie mūsų lūkesčiai medicinos darbuotojams? Girdimos nuomonės, kad medicinos darbuotojams jau nepakanka būti puikiais specialistais, reikia ir dar daugiau – jie turėtų gebėti skubiai ir kvalifikuotai mums padėti, gelbėti mūsų gyvybes kai tik kam mirtis grės, mus gydyti, operuoti ar tiesiog slaugyti, kai tik reikės. Manau sutiksite – mūsų lūkesčiai dideli, o ir atsakomybės našta šiems specialistams yra nemenka.
 
Tad vargu ar mes norime, kad mūsų vaikus mokytų mokytojas, ar mus gydytų gydytojas, kuris savo pareigas atliktų tik kaip bedvasis mechanizmas. Taip pat, vargu ar norime, kad šiuos darbus dirbtų alpstantis iš nuovargio ar iš anksto negatyviai nusiteikęs darbuotojas.
 
Ar mokytojai, medikai, slaugytojai, vadovai, kiti su žmonėmis dirbantys specialistai gali tapti tokiais? Deja – taip. Be to, toks elgesys taip pat gali būti būdingas darbuotojui, kuris anksčiau atitiko ar net pranoko daugelio mūsų lūkesčius – buvo puikus specialistas, be galo atsidavęs savo darbui ir labai jį mėgo. Tad kas turėtų atsitikti, kad anksčiau buvęs pavyzdingas darbuotojas taip pasikeistų? Žinoma, priežasčių gali būti įvairių, visų čia neaptarsime. Šiame straipsnyje trumpai priminsiu tik apie vieną iš jų – profesinį perdegimą.
 
Terminu perdegimas (angl. burnout) H. J. Freudenberger (1974) aprašė medicinos darbuotojams būdingą reagavimą į jų patiriamą stresą. Ch. Maslach (1976) tyrinėjo panašias kitų profesijų (mokytojų, socialinių darbuotojų) atstovų reakcijas bei toliau tobulino pačią sampratą. Šiandien terminas profesinis perdegimas paprastai yra siejamas su tam tikra savijauta darbuotojų (mokytojų, medicinos darbuotojų, psichologų, socialinių darbuotojų, vadovų ir t.t.), kurių profesija yra tampriai susijusi su pagalbos kitiems žmonėms teikimu, o taip pat ir su intensyviu bendravimu, reikalaujančiu didesnių šių darbuotojų emocinių išteklių.
 
Perdegimas paprastai yra suprantamas kaip minėtų profesijų atstovams būdingas organizmo atsakas į intensyvių tarpasmeninių santykių sukeliamą stresą. Vis tik reikia paminėti, kad terminai stresas ir perdegimas iki šiol nėra labai griežtai atskirti. Tačiau, bene visuotinai yra sutariama – streso ir perdegimo tapatinti negalima. Paprastai kalbant, perdegimu laikomas darbuotojo organizmo atsakas yra sudėtingesnis, tai lyg išgyvenimų (fizinių, protinių ir emocinių) rinkinys, kuris gali pasireikšti tuomet, kai yra patiriama nuolatinė įtampa ar ilgalaikis stresas.
Perdegimas – ne trumpalaikis nuovargis, kuris praeina gana greitai. Tai ilgai besitęsianti būsena, išsekinanti darbuotojo asmenybės, protinius, emocinius išteklius, pakeičianti jo darbo ir gyvenimo kokybę.
 
Reikia paminėti, kad šis straipsnis yra tik pažintinis, todėl juo vadovaujantis negalima spręsti apie savo kaip darbuotojo patiriamą (ar ne patiriamą) profesinį perdegimą. Tačiau, jei aprašyti nerimą keliantys požymiai yra būdingi skaitytojui ar jo bendradarbiui, šeimos nariui – tikėtina, kad specialisto konsultacija jiems būtų naudinga.
 
Kaip įvyksta perdegimas ir kaip pasireiškia? Profesinio pervargimo rizika didėja kai dirbama nuolatinės psichinės įtampos, triukšmo, didelės atsakomybės, intensyvaus tarpasmeninio bendravimo ir panašiomis, nuolatinę įtampą ir stresą keliančiomis sąlygomis. Manoma, kad perdegimas gali pasireikšti tuomet, kai tokiomis sąlygomis dirbantis darbuotojas bando prisitaikyti prie nuolatinių su darbu susijusių stresorių ir nesulaukia reikiamos pagalbos; patiria, jog jo darbas yra menkai vertinamas (įskaitant vadovo bei kolegų vertinimus, kitus atsiliepimus, atlyginimą už darbą ir paskatinimus), o taip pat – kai jis (ji) savo darbo rezultatus mato kaip menkus, prastus.
 
Kas vyksta, jeigu tokia situacija užsitęsia? Dažniausiai yra laikoma, kad perdegimo sindromas apima tris komponentus (pagal Ch. Maslach, S. Jackson, 1981) – darbuotojo emocinį išsekimą, jo nuasmeninimą (depersonalizaciją) ir sumažėjusį jo darbo efektyvumą. Paprastai kalbant, darbuotojas jaučiasi lyg būtų išeikvojęs savo turėtus emocinius resursus, kinta jo požiūris į kolegas ir klientus – jis tampa labiau ciniškas. Perdegimą išgyvenantis darbuotojas gali patirti nusivylimą, bejėgiškumą, pervargimą, miego sutrikimus, sunkumus valdant emocijas. Taip pat gali pasireikšti anksčiau aptartas sunkiai valdomas pyktis, apatiškas, mechaniškas ar grubus elgesys. Dirbama labiau formaliai, su išankstine neigiama nuostata į klientus, kolegas ir aplinką. Dažnėja konfliktai, mažėja pasitikėjimas savimi kaip specialistu bei pasitenkinimas atliekamu darbu. Prastėja darbo ir gyvenimo kokybė.
 
Suprantama, tokį išgyvenimų rinkinį patiriantis darbuotojas gali nebenorėti eiti į darbą, o atėjęs jis gali būti nepakantus aplinkiniams ir sunkiai besivaldantis. Todėl, šiuos požymius geriausiai gali pastebėti aplinkiniai, bendradarbiai. Jie ir šeimos nariai, turėtų paskatinti kreiptis pagalbos. Reikia paminėti, kad gali būti įvairių panašaus elgesio priežasčių, o kalbant apie savijautą – panašūs simptomai gali būti būdingi nuovargiui, įvairioms ligoms. Todėl nereikėtų iš karto galvoti apie perdegimą, nebandyti „diagnozuoti“ perdegimo sau ar kitam, o šios savijautos priežasčių ieškoti drauge su gydytoju.
Perdegimo sindromas ir jam būdingi išgyvenimai paprastai yra aptariami analizuojant savijautą specialistų, dirbančių su žmonėmis, teikiančių jiems pagalbą, daug komunikuojančių. Taigi, šį išgyvenimų rinkinį gali patirti tiek mokytojai, ugdantys bei mokantys mūsų vaikus, tiek ir gydytojai, slaugytojai, kiti specialistai. Todėl, kalbant apie šių darbuotojų darbo krūvį, atostogų trukmę, atlyginimą ir panašius dalykus, verta pagalvoti ne tik apie trumpalaikį lėšų taupymą, bet ir apie galimą ilgalaikį rezultatą. Vargu ar norime, kad mūsų vaikus mokytų per kelias mokyklas besiblaškantis mokytojas, ar kad mums gydymą skirtų keliose darbovietėse dirbantis pervargęs gydytojas, o operuotų iš nuovargio virpantis chirurgas. Sakysite, ne nuo mūsų tai priklauso, o dauguma specialistų tikrai ne tokie. Taip, kalbame tik apie riziką, apie grėsmes šių žmonių fizinei ir psichologinei sveikatai, jų gerovei.
 
Vis tik, gal vertėtų susimąstyti apie gydytojų, mokytojų, kitų kas dieną su mumis (žmonėmis) dirbančių specialistų atlygio už jų darbą adekvatumą, naudojamų jų motyvavimo, skatinimo metodų veiksmingumą. Sakysite, ar šiems specialistams nepadidinus atlyginimų ar naujoviškai nepaskatinus jie būtinai perdegs? Ne, tikrai ne būtinai. Tačiau, jie gali emigruoti, ar patys prarasti sveikatą. Stipriausiems, žinoma, nieko neatsitiks. O gal būt iš tiesų problema nėra tokia aštri ir yra reikalingi išsamesni tyrimai.
 
Reikia pripažinti – perdegimas egzistuoja ne tik užsienyje, bet Lietuvoje. Tai rodo specialistų straipsniai, komentarai. Apie problemos egzistavimą taip pat verčia susimąstyti atlikti tyrimai bei pačių mokytojų ar gydytojų pasisakymai spaudoje. Tad gal būt jau dabar yra reikalingi teigiami pokyčiai, mažinantys šių specialistų perdegimo riziką?
 
Ką galime padaryti, kad gydytojai, slaugytojai, o taip pat – mokytojai, vadovai, kiti su žmonėmis dirbantys darbuotojai, neperdegtų? Kaip minėta anksčiau, rizika priklauso nuo darbo specifikos, ypač – nuo nuolatinio intensyvaus komunikavimo ir nuolatinės emocinės įtampos. Taip pat randama įrodymų, kad greičiau perdega tam tikru asmenybės tipu (pvz.: P. J. Mazur, M. D. Lynch, 1989) ar kitomis asmeninėmis savybėmis pasižymintys darbuotojai. Tačiau, gal net ne mažiau yra svarbi bendradarbių, vadovybės laiku teikiama emocinė ir kita būtinoji parama, bei daugelis kitų organizacinių veiksnių.
 
Taigi, ne visuomet yra svarbus tik materialinis atlyginimas už darbą. Siekiant, kad emocinę įtampą patiriantys specialistai (o taip pat – kiti darbuotojai) išliktų darbingais ir dirbtų efektyviai, gali būti ne mažiau svarbu užtikrinti tinkamą darbo organizavimą, efektyviai vadovauti, vertinti darbuotojų darbo atlikimo kokybę, suteikti konstruktyvų grįžtamąjį ryšį ir tinkamai atlyginti už darbą, valdyti konfliktus ir palaikyti gerus santykius tarp kolegų, laiku suteikti reikiamą pagalbą bei kontroliuoti įtampos ar streso lygmenį, kylantį dėl kitų organizacinių veiksnių. Analizuojant darbuotojų darbe patiriamo streso lygio ir perdegimo reikšmę jų darbo bei organizacijos veiklos efektyvumui, galima į pagalbą pasitelkti organizacijų psichologus. Šie specialistai taip pat gali būti naudingi šalinant tyrimais nustatytas grėsmes, kuriant ir vykdant profesinio perdegimo prevencijos programas organizacijose.
Parengė psichologė Lijana Vaitkūnienė | psichologas.biz | Psichologinis Brizas
  

Žymos: Darbas, darbuotojai

Komentarai

Naujausi straipsniai