Tiesa.com   |   2016-06-18

Atleisti: ne tik jam, bet ir sau

  
Atleisti: ne tik jam, bet ir sau
© pixabay.com
Jeigu nori susigrąžinti savo gyvenimą – atleisk.
Atleidimas atrodys tankios džiunglės tol, kol norėsime atkeršyti už tai, ką mums padarė.

Apie atleidimo svarbą kalba visi – religijų atstovai, psichologai, įvairiausių pakraipų mokytojai. Atrodytų, jeigu tai taip svarbu – imi ir atleidi. Juk, nepriklausomai nuo socialinio statuso, amžiaus ar piniginės storio, kiekvieno gyvenime būna situacijų, kai galvojam, kad su mumis pasielgė neteisingai, mus nuskriaudė, įskaudino, o kiekvienoje situacijoje išgyventas skausmas palieka savo pėdsaką – nuoskaudą.

r tai, kad nuoskaudos apkartina gyvenimą, skaitėme, kad nuoskaudų energija griauna mūsų sveikatą, gali sukelti ligas. Visa tai žinome, bet kodėl ne visada lengva atleisti? – klausia Ilona Tamošiūnienė ir šią problemą plačiau aptaria brošiūroje „Atleidimas. Naudojimo instrukcija“.
Kaip ir viskas aišku – atleisti reikėtų, bet labai dažnai pirmoji galvoje užsisukanti mintis būna: „O kodėl aš turėčiau atleisti? Jis juk iš tiesų pasielgė bjauriai, o aš – ne Motina Teresė, kad visiems viską atleisčiau.“
Pasiteisinimų galima atrasti pačių įvairiausių, kad tik nereikėtų atsisukti į tą temą ir iš naujo išgyventi to skausmo. Toks pasipriešinimas yra normalus. Nes kas gi nori save sąmoningai skaudinti? Bet jeigu nori judėti pirmyn, teks nusimesti tą sunkų akmenų maišą, kurį ant pečių velki per gyvenimą.
Kitas klausimas – kaip? Pasirodo, sprendimą atleisti ir tikrąjį atleidimą skiria ne vienas keliais nuropotas kilometras.
 
Pamiršk kerštą
 
Atleidimas atrodys tankios džiunglės tol, kol norėsime atkeršyti už tai, ką mums padarė. Skausmas sukelia norą keršyti, nubausti, kad skriaudikas išgyventų tai, ką išgyvenome mes. Taigi, ką daryti?
Pasirinkimas visuomet paprastas: arba eikvoti laiką, kuriant vendetos planus, arba priimti savo skausmą ir pradėti rūpintis savo gyvenimu. Pradžiai, valios pastangomis: jeigu tau skauda, pasielk kitaip, nei esi įpratusi. Tu negali žinoti, kodėl jis (ar jie) pasielgė būtent taip, kaip pasielgė. Viskas, ką tu apie tai galvoji – tik tavo interpretacijos. Tiesiog pamėgink pažvelgti į situaciją iš kitos pusės – be kaltinimų, be pretenzijų. Pamėgink pamatyti, kaip tu padarei taip, kad tave įskaudino. Žiūrėk į faktus, o ne į savo mintis apie tai.
 
Atleisti – tai prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir nusimesti svetimos kaltės nešulį.
Gali atrodyti, kad atleisdami kitiems mes išduodame save – savo principus, įsitikinimus, savo tiesas. Ir mes nenorime pasiduoti kovos už ,,teisybę“ lauke. Bet ir čia pasirinkimas paprastas: nori būti teisus ar laimingas? Toliau bėgioti iškėlus kardą ir įrodinėti, kad su tavimi pasielgė neteisingai, ar sustoti ir pamėginti pamatyti, kad tavo tiesa – tai ne jų tiesa, ir todėl visi esate vienodai teisūs.
Visada yra mažiausiai dvi pusės, kurias vertėtų pamatyti arba bent jau pasistengti tai padaryti. Dar kartą: jis (jie) taip pasielgė ne todėl, kad norėjo tave įskaudinti, o todėl, kad tą akimirką kitaip nemokėjo. Todėl, jeigu nori savo gyvenime matyti ne tik penkiasdešimt niūrių atspalvių – atleisk.
 
Skęsdama skausmo liūne tu nematai, kad praeities nebėra. Ji baigėsi. Žaizda kraujuoja, ir tu neleidi jai sugyti, kasdieną ją draskydama vis iš naujo, o kad nebūtų labai lengva – dar ir druska pabarstai. Gali būti, kad tau atrodo, jog vieną dieną tas, kuris tave sužeidė, atšliauš pas tave ant kelių, maldaudamas atleidimo, ir tavo žaizda sugis savaime. Bet taip galvodama tu tiesiog atsisakai išgyti. Skausmas tapo tavo dalimi – kaip smegenys, plaučiai ar inkstai – ir tau baisu jo atsisakyti, nes kai atsisakysi, nežinai, kas bus. Bet kol naršai skaudžiuose praeities įvykiuose, tu pasmerki save nuolatinei kančiai, todėl jeigu nori nustoti kentėti – atleisk. Atleisti – tai atsisakyti vilties, kad praeitis gali būti kitokia.
 
Atleidimas suteiks jėgų
 
Atleidimas – ne trintukas, kuris ištrins visus kažkada nutikusius įvykius. Jis nepanaikins to skausmo, su kuriuo gyvenai, ir per akimirką neužpildys tavo gyvenimo džiaugsmu ir taikia ramybe. Tai – kelias, kurį teks nueiti.
Bet jeigu tau reikia daugiau jėgų naujo gyvenimo kūrimui – atleisk. Atleidimas nereikš, kad išnyks faktai, bylojantys, jog jis (jie) pasielgė netinkamai. Tai nereikš, kad dabar tau reikės su juo (jais) draugauti, bendrauti ar pamilti. Tai reikš, kad tu priimi faktą, jog jis (jie) paliko tavo kraujuojančioje širdyje pėdsakus, ir tau teks gyventi su tais pėdsakais ir visais tenai esančiais randais. Tu nebelauksi, kad jie ištaisys savo klaidas ir padarys tavo gyvenimą tokį, koks jis buvo. Tu tiesiog gydysies žaizdas, valysi purvą ir gyvensi toliau.
 
Jeigu nenori prakiurksoti prie gyvenimo lango laukimo režime – atleisk. Tai nereikš, kad nugalėjo blogio jėgos. Tai reikš, kad pradedi kurti naują tiesą, kurioje nėra nei laimėtojų, nei pralaimėtojų.
Jeigu nori, kad tavo praeitis negriautų ateities ir ateityje nesikartotų praeities skriaudos – atleisk. Atleisti – tai nereiškia pasiduoti ir nuleisti rankas. Tai reiškia pasiduoti, bet eiti pirmyn.
 
Atleisti reikia mažiausiai dviem žmonėms
 
Tu turi atleisti dviem žmonėms: pirmas – tas, kuris tave įskaudino – atleisti ne formaliai, o iš tikrųjų (tikrumas atpažįstamas iš to, kad nustoja skaudėti). Be to, atleisti reikia ne todėl, kad jis prašo atleidimo, o todėl, kad tau to reikia. Antras – reikia atleisti sau, nes pasąmonė visą laiką kala, kad jeigu tave paliko (iškeitė, apgavo ir t. t.) , tai tu esi nevykėlė, per prasta, neverta ir panašiai. Abiem žmonėms reikia atleisti bendrai, kadangi tavo atminties žaizdoje tiedu asmenys yra kartu. Atleiskite už viską, kas jūsų gyvenime įvyko. Ir už tai, kas neįvyko.
 
Plačiau www.108studija.lt
  

Žymos: atleidimas

Komentarai

Naujausi straipsniai