Tiesa.com   |   www.sakubona.lt   |   2015-08-16

Ar „egzistuoti“ iš tiesų reiškia „gyventi“?

  
Ar „egzistuoti“ iš tiesų reiškia „gyventi“?
© Flikcr.com
„Gyvenčiau taip, kaip noriu aš, o ne taip, kaip nori kiti.“
Kodėl gi taip išeina, kad toks suvokimas aplanko tik tada, kai pakeisti nieko nebegalime?

„Kaip gyveni?“ Šiuo klausimu visi mes pradedame daugumą pokalbių“, – sako „Sakubona“ lektorė ir koučingo specialistė Ilona Tamošiūnienė. Pasak jos, ir šis amžinas klausimas, ir trafaretiniai mūsų atsakymai – dažniausiai tik formalumas. Juk reikia nuo ko nors pradėti.

O kaipgi mes gyvename iš tiesų? Galbūt susimąstyti apie tai privers keletas I. Tamošiūnienės įžvalgų ir pamąstymų apie tai, kodėl dažnai esame linkę pasirinkti egzistavimą ir negyvename tikro, sodraus ir įdomaus gyvenimo.
 
Ką darytumėte kitaip?
Interneto platybėse teko skaityti straipsnį apie tyrimą, atliktą vienoje Vokietijos ligoninėje, kurioje buvo slaugomi paskutines dienas gyvenantys ligoniai. Jiems buvo užduotas klausimas: „Jeigu galėtumėte gyventi iš naujo, ką darytumėte kitaip?“ Beveik visų atsakymai buvo panašūs: „Gyvenčiau taip, kaip noriu aš, o ne taip, kaip nori kiti.“
 
Kodėl gi taip išeina, kad toks suvokimas aplanko tik tada, kai pakeisti nieko nebegalime? Galbūt mes tai suvokiame visuomet, tik nieko nedarome, nekeičiame ir susitaikom su tokiu gyvenimu, kokį gyvename, nurašydami jį likimo ar Dievo sprendimams? Galbūt mes tikime, kad esam verti būtent tokio gyvenimo ir pakeisti nieko negalime? O gal visa tai yra tik dar viena kažkieno suregzta teorija, ir visi mes esame laimingi gyvendami taip, kaip gyvename? O gal..?
 
Adata šieno kupetoje
 
Klausimų kyla daug. Man įdomūs atsakymai, todėl dažnai užduodu šiuos klausimus sutiktiems žmonėms. Dažniausiai tai virsta įdomiomis diskusijomis, vis plačiau atskleidžiančiomis tikrovės vaizdą. Ir galėčiau pasakyti, kad LABAI RETAI sutinku žmonių, kurie būtų visiškai patenkinti savo gyvenimu. Dauguma jaučia nepasitenkinimą, tačiau išmoko jį paslėpti didžiuliame įsitikinimų ir kito mentalinio grožio šiukšlyne. Panašiai kaip adatą šieno kupetoje. Žinai, kad paslėpei, bet surasti ją – misija neįmanoma, todėl tiesiog pasistengi pamiršti.
 
Kuo labiau gilinuosi į žmogiškąją prigimtį, tuo darosi aiškiau, kad visi esame skirtingi ir labai panašūs. Panašūs savo baimėmis, įsitikinimais, tikėjimais, lūkesčiais, mąstymo konstrukcijomis. Žinoma, yra nemažai variacijų ir atspalvių, bet esmė – viena ir ta pati. Savo straipsniu gal ir nepasakysiu nieko naujo, bet gali būti, kad tai bus lemtingas priminimas...
 
Kodėl daugelis žmonių paprasčiausiai egzistuoja?
Kodėl mes linkę pasirinkti egzistavimą ir negyvename tikro, sodraus ir įdomaus gyvenimo? Tai nėra vien banalūs žodžiai. Apsidairę aplink pamatysite patys, kad dauguma žmonių paprasčiausiai egzistuoja, vadindami tai gyvenimu...
 
Mes netikime, kad mūsų svajonės gali realizuotis, todėl net neleidžiame sau to norėti. Mes išmokome gyventi taip, kaip reikia. Išmokome slopinti savo norus ir prisitaikyti prie esamos situacijos. O viduje vis dažniau kylantį pojūtį „kažkas negerai“ vertiname kaip mažo vaiko kaprizus ir stengiamės nekreipti į jį dėmesio.
 
Mes nenorime įskaudinti kitų žmonių. Labai dažnai norėdami ką nors pakeisti mes visų pirma pagalvojame apie tai, kaip jausis šalia esantys žmonės. Galvojame, kad mūsų pokyčiai suteiks jiems skausmo, o galbūt ir teks su jais išsiskirti. Vien mintis apie tai mus įkalina kaltės gniaužtuose. Kodėl matome tik du variantus: arba gyventi kaip reikia kitiems, bet būti su jais, arba gyventi savo gyvenimą, bet būti vienišam? O tarp šių variantų daugiau nėra nieko? Nejaugi?
 
Mus stabdo baimė. Norint kažką pakeisti, teks keisti ir savo veiksmus, o tai reiškia, kad teks kirsti savo komforto zonos ribas ir iš jos išeiti. Nemalonu? Taip, bet kito varianto tiesiog nėra: arba liekame savo komforto zonoje ir pamirštame svajones, arba susitinkame su savo baimėmis akis į akį ir žengiame į tą gyvenimą, kurio norime. „Nori turėti tai, ko niekada neturėjai? Pradėk daryti tai, ko niekada nedarei.“
 
Mes laukiame palankesnių aplinkybių: kol užaugs vaikai, kol pabaigsime vieną ar kitą projektą, kol turėsime daugiau lėšų, nuo pirmadienio, nuo kitų metų, kol... Bet mes puikiai žinome, kad geresnių aplinkybių nebus niekada. Vienintelis ir pats tinkamiausias laikas yra DABAR. Tai nereiškia, kad reikia viską, kas yra dabar, mesti, apversti aukštyn kojom ar sugriauti. Tai reiškia, kad DABAR galime žengti pirmąjį žingsnį į savo svajonę. O ten, kur yra pirmasis žingsnis, prasideda ir KELIAS.
Mes nenorime įdėti pastangų ir laukiame, kol kas nors įvyks savaime. Bet savaime niekas nevyksta ir niekada nevyks. Nugalėtojo kelias – tai nuolatinis ėjimas, paieškos, atradimai ir praradimai. Tai – nuoseklus ir atkaklus DARBAS. Sunku? Taip, bet niekas ir nežada, kad bus lengva. Išgąsdinti tariamų ar realių sunkumų liekame ten, kur esame. Bet ar mūsų gyvenimas nevertas pastangų?
 
Netikime savo jėgomis. Kiekvieno žmogaus viduje slypi didžiulis potencialas, įkalintas po sunkiu įsitikinimų, stereotipų, baimių, abejonių, nepasitikėjimo savimi šiukšlynu. Mes galime daug daugiau, nei galvojame. Taip, reikia išvalyti metų metais kauptą šiukšlyną ir tada mūsų vidus užsipildys galia – jėga, vedančia mus pirmyn į svajonių gyvenimą.
 
  

Žymos: Psichologija

Komentarai

Naujausi straipsniai