Tiesa.com   |   www.108studija.lt   |   2015-11-29

Ko linkėti per šventes?

  
Ko linkėti per šventes?
© Pixabay.com
Linkėdami siunčiame žmogui energiją, kuri gali būti paskutinis lašas, kad palinkėjimai realizuotųsi.
Kartais, norėdami labai poetiškai ir eiliuotai palinkėti, galime nuklysti visai ne į tą pusę.

Artėjančios Kalėdos, Naujieji – tai metas, kai patys sveikinsime ir būsime sveikinami, patys linkėsime ir gausime daugybę palinkėjimų. Graži, jaudinanti tradicija. Tačiau... „Žiūrėkime atidžiau, ko vieni kitiems linkime, – sako sertifikuota koučingo specialistė Ilona Tamošiūnienė. – Juk linkėdami siunčiame tam žmogui energiją, kuri gali būti paskutinis lašas, kad palinkėjimai realizuotųsi.“ Manytume, belaukiant švenčių šios autorės mintys skaitytojams bus įdomios ir aktualios.

Vieną ramų vakarą...
Vieną ramų vakarą, Tėčio namuose bevartant senus nuotraukų albumus, iš vieno išslydo atvirutė – su raudonomis rožėmis, auksiniu įspaudu ir užrašu „Su Gimimo diena“. Na, tokia seno kirpimo, lengvai pageltusi nuo metų, apsilanksčiusi, bet, visai gali būti, laukusi šio ramaus vakaro…
Ir kaip gi, žmogau, nepažiūrėsi, kas joje parašyta. Atsiverčiau ir nustėrau. Atvirutė adresuota man. Skaitau, ir su kiekvienu žodžiu kvėpuoti darosi vis sunkiau: „Ilonėle, gyvenimas negailestingas ir žiaurus. Būk stipri, niekada nepasiduok, kovok ir būk laiminga! Teta…“
 
Paskutinių žodžių jau galėjo ir nebūti, nes tame kontekste jie tiesiog pasimetė. Ir ką sau galvojate? Šis palinkėjimas mano gyvenime išsipildė su tokiu kaupu, kad vienu metu vos pavyko jį atlaikyti. Ir stiprybės reikėjo tonos, ir tikrai negailestingai viskas vyko, ir kovos lauke taškiausi ne vieną dešimtmetį. Viskas vyko taip, kaip parašyta.
 
Gaila, kad atvirutėje nebuvo datos, ir visiškai neaišku, kiek gi metų man buvo, kai sužinojau, koks turėtų būti mano gyvenimas, o atmintis neatgamino tos akimirkos. Bet pagaliau – koks gi skirtumas? Ir pasakyti noriu ne tai, kad „kokia pabaisa ta mano teta, kad taip prilinkėjo“, o tai: žiūrėkime atidžiau, ko vieni kitiems linkime. Juk linkėdami siunčiame tam žmogui energiją, kuri gali būti paskutinis lašas, kad palinkėjimai realizuotųsi…
 
Tad dar atidžiau pradėjau stebėti įvairiausius palinkėjimus. Ir padariau tikrai įdomių atradimų.
 
Prilinkime nežinia ko
 
Labai dažnai sutinkamas palinkėjimas „Linkiu stiprybės ir jėgų.“ Lyg ir gražu, tačiau pažiūrėjus giliau… Ko mes linkime tam žmogui? Linkime, kad jo gyvenime vyktų tai, kam jam reikės stiprybės ir jėgų... Dar dažnai kartu linkime ir kantrybės. Ar tikrai esame tokie nedraugiški ir norime, kad visų tų prilinkėtų dalykų žmogui prireiktų? Greičiausiai – ne, bet kai linkime „automatiškai“, labai dažnai prilinkime nežinia ko.
 
Dar vienas įdomus palinkėjimas: „Linkiu naujų iššūkių.“ Ei, ei... O tikrai linkėdami žinome, kad tam žmogui jų reikia? Gal jis dar su senais nesusitvarkė? O ir tie iššūkiai ne visada tokie jau smagūs būna.
Atskira grupė linkėjimų, prasidedančių priešdėliu „ne“. „Nepasiduok, nesirk, neliūdėk, ne… ne… ne.“ Tikriausiai žinote, kad Visata negirdi „ne“, ir kai mes kam nors linkime „ne…“, iš tiesų palinkime „Taip: pasiduok, sirk, liūdėk…“ Linkėjimuose sau tai veikia lygiai taip pat. „Noriu vyro, kad negertų, kad neišduotų, kad nepaliktų.“ O vėliau stebimės, kad geria, išduoda, palieka. O juk turime tai, ko paprašėme.
 
Kartais, norėdami labai poetiškai ir eiliuotai palinkėti, galime nuklysti visai ne į tą pusę. Pavyzdžiui: „Te laimės kelias niekad nesibaigia (tegu baigiasi ta tavo laimė…) ir džiaugsmo, ir laimės, ir meilės netrūks (oi trūks, visko trūks…), tegul iš tavo lūpų neišblėsta šypsena (kokia šypsena, užteks čia šypsotis…), tegu jos džiaugsmai jus pravirkdo, tegu jos sunkumai jus parklupdo… (paverk ropodama keliais…)“. Gali rasti daugybę tokių „poezijos šedevrų“. Ar dabar matote, ko iš tikrųjų linkima šiais žodžiais? Taigi, prieš linkėdami, penkiasdešimt kartų pagalvokime apie tai, ko linkime.
 
Nebūtinai jis nori to paties, kaip tu
 
Dar vienas pastebėjimas apie palinkėjimus: labai dažnai kitiems mes linkime to, ko mums patiems norisi ar reikia, net nesusimąstydami, ar tam, kuris gauna linkėjimus, irgi reikia to paties. Tikrai ne visada. Linkėti meilės ir laimės, atrodytų, gražu, tačiau…
 
Įsivaizduokime: vieniša, galbūt neseniai išsiskyrusi moteris gydosi savo „meilės žaizdas“ ir tyliai keikia gyvenimą už tokį meilės suteiktą skausmą. Ir štai ateiname mes ir iš visos širdies palinkime jai meilės. Žinoma, mes juk norime, kad jai geriau būtų, bet jos galvoje šiuo metu gyvena istorija, kad meilė = skausmas. Ir mūsų linkėjimas jai virsta kuo? Todėl, jeigu nežinome kas ir kaip, geriau pasilaikykime linkėjimus sau, kad dar labiau nesužeistume kito.
Ar tikrai būtina linkėti?
 
Vienas iš variantų – nustoti linkėti, o pradėti sveikinti, dėkoti, džiaugtis. Kas gi sugalvojo, kad būtina visiems visko linkėti? Aš manau, kad geriau nelinkėti nieko, nei palinkėti to, ko žmogui tikrai nereikia. O jeigu jau nusprendėme linkėti, skirkime tam daugiau dėmesio, kad kitam nusiųstumėm tai, kas jį iš tiesų nudžiugins. Juk labai dažnai linkime tik todėl, kad taip reikia, taip įprasta, o ne todėl, kad jaučiame tą žmogų ir žinome apie jį tiek, kad linkėdami neįgeltume…
 
Trumpas pasakojimas apie norus ir jų išsipildymą…
 
Autobusu važiuoja vyriškis ir mintyse vis bamba: „Žmona – kerėpla, vaikai visai neklauso ir daro ką nori, dar ir darbe tas asilas direktorius vis kabinėjasi ir dirbti ramiai neleidžia. Kaip toliau gyventi? Jau nebeturiu jėgų.“ Už vyro nugaros sėdi Angelas ir konspektuoja: „Žmona – kerėpla, vaikai – neklauso, direktorius – kabinėjasi, neleidžia dirbti, nėra jėgų… Hm… niekaip negaliu suprasti, kiek jis gali prašyti vis to paties? Na bet ką gi… jei prašo, reikia vykdyti.“
 
  

Žymos: Kalėdos, Įdomu, Palinkėjimai

Komentarai

Naujausi straipsniai