Tiesa.com, Alfa.lt   |   2019-09-23

Tokia vyrų prigimtis, arba ištekėjusi už vaiko

  
Tokia vyrų prigimtis, arba ištekėjusi už vaiko
© pixabay.com

Visos moterys trokšta gyventi su vyrišku partneriu, jausti jo palaikymą, visada sulaukti pagalbos ir patarimo. Rusų psichologė Aridika Šarm paaiškino, kodėl moterų viltys atsiremti į vyrišką petį retai kada išsipildo. Kur kas dažniau joms tenka tenkintis infantiliais santykiais. Jos žodžiai verčia susimąstyti.

Sėdėjau prie staliuko kavinėje ir redagavau savo studentų tekstus, kai staiga išgirdau, dialogą, kuris privertė mane atidėti darbą. Šalia garsiai kalbėjosi dvi draugės, aplink kurias siautėjo triukšmingas jų vaikų būrelis. Vaikai man netrukdė, o tai, apie ką kalbėjo damos , traukė dėmesį. Dialogas sukosi apie skundus dėl nuovargio, buities beviltiškumo, kaip sunku moteriai vienai visą laiką sėdėti su vaikais, būti piemene ir tarnaite viename. „Daugiau taip negaliu!“ – dejavo viena jų. – Iš vyro jokios pagalbos nesulaukiu, jis užsiėmęs darbe, vaikų nemato savaitėmis, tai jam komandiruotės, tai susitikimai su draugais, o aš sukuosi kaip voverė rate.“ Įprastas dialogas, ir tokių skundų girdėjau šimtus kartų, tačiau ausį rėžė jos pašnekovės reakcija, kurios visai nesitikėjau išgirsti. Ji ėmė mokyti savo draugę, kad ta nereikalautų iš vyro per daug. „Jis ir taip dirba, pinigų namo parneša, į kitas nesidairo. Ko dar tau norėti? Saugok jį kaip akies vyzdį, o vaikai užaugs, ir bus lengviau.“
Tada aš suvokiau, kaip giliai įsišaknijęs moterų įprotis gyventi be vyrų. Tiksliau, su nominaliu vyru, kuris tarytum yra – vaikšto į darbą, gamina vaikus, purvina indus – bet šalia nieko nėra. Ir viskas todėl, kad vyrai sutverti ne žemiškam gyvenimui šalia „bambančios perekšlės“ ir jų uždavinys – statyti miestus ir šalis! O gal ne?
 
„Vyrų prigimtis kita, nepykite!“
 
„Jis taip daug dirba, kad aprūpintų šeimą, jūs neturite teisės reikalauti iš jo daugiau“, – nuolat kartojama visur. „Užsiimkite vaikų auginimu, tvarkykite namus, kurkite jaukumą, rūpinkitės savo kūnu... Bet vyro nelieskite, jis per daug užsiėmęs“. Ar pažįstami jums tie žodžiai? Todėl būtent moterys laksto po turgų, tempia sunkius krepšius, gamina, tvarko, šluosto vaikų užpakalius ir snarglius, slaugo senukus – vyrams tas nerūpi, jie per daug pavargsta. Ir nusispjauti jiems į tai, kad moterys taip pat dirba, kad rūpinimasis vaikais ir namais – taip pat sunkus darbas.
 
„Anksčiau moterys po 12 vaikų augindavo, galvijus šerdavo ir nesiskundė“, – teisinasi vyrai. Taip ir išeina dviejų standartų politika. Jai rėkti ant vaikų negalima, o jam galima, juk jis patiria stresą. Jai ignoruoti jo troškimų nepadoru, o jam – normalu, juk jis nesutvertas švelnumams. Pakirto pasitikėjimą, įsitaisė meilužę? O ko ji laukė? Nuo gamtos nepabėgsi, jo kūnas reikalauja šviežesnės patelės. Vyrams sugalvota labai daug „jeigu“, o moteris daugumos sąmonėje jau iš prigintiems sutverta kentėtoja, mazgote ir indų plovėja viename asmenyje. Gal Dievas įskiepijo į jos DNR monogamijos, rūpinimosi, švelnumo geną, davė į rankas gremžtuką ir išmokė gramdyti nuo puodų pridžiuvusius riebalus? Ar tai jis sukūrė jos rankas idealias dulkėms šluostyti ir grindims plauti? Tarytum vyro rankos būtų pagamintos iš kito molio ir jam neskirta pakeisti sauskelnių, išvirti bulvių, išmokyti vaiko eilėraščio.
„Saugok vyrą, jis dirba, pavargsta“, – girdžiu aš. Bet argi jo žmona nedirba lygiai taip pat, prižiūrėdama vaikus, dieną naktį sėdėdama namie be galimybės pakeisti aplinką? Kodėl visuomenė nusprendė, kad tokioje situacijoje moteriai geriau? Ji negali net į tualetą nueiti be vaiko, priversta keltis naktimis po kelis kartus, lakstyti pas gydytojus, virti košeles, kai jos užimtas vyras gali 8 valandoms pabėgti nuo šio beprotnamio, pakeisti aplinką, susikoncentruoti į karjeros augimą, o po „sunkios pamainos“ išgerti alaus su draugais ar pažaisti žaidimus. Kam šioje situacijoje sunkiau?
 
Ištekėjusi už vaiko. Tokia vyrų prigimtis?
 
Būkime sąžiningi: šiai moteriai nepasisekė. Jos vyras nenori dalyvauti vaikų auginime, padėti jai buityje, kurti bendras šventes. Jis pats atsiribojo, sukūrė sau „neliečiamojo“ statusą, dangstydamasis sunkiu darbu. Pateisinti jo pasyvumą yra kvaila ir pavojinga. Juk jis žadėjo būti šalia ir džiaugsme, ir varge. Iš kur atsirado šis jo vaidmens šeimoje sumenkinimas? Liaukitės galvoti, kad darbas darbe yra kažkas titaniško, o triūsti namuose, auginti vaikus – tik pramoga. Taip nėra. Vyrai nepriklauso kokiai nors ypatingai kastai, kuriai priklausytų nesirūpinti žemiškomis problemomis. Moterys taip pat nori realizuoti save, pakeisti nusibodusį chalatą dalykiniu kostiumėliu, ištiesti kojas po 18 valandos ir pareikalauti sriubos lėkštės. Ir kad niekas nekvaršintų galvos. Jos taip pat pavargsta ir nori nueiti į barą su draugais, kur nereikėtų plauti jokių nešvarių lėkščių.
 
Nuo kada vyrų „įsivaikinimas“ tapo norma, nuo kada pradėjome jų gailėti ir pateisinti banalų abejingumą?
 
 
Aš neraginu damų vyrams užversti visų savo įsipareigojimų, kabintis ant kaklo ir reikalauti kailinukų. Noriu, kad meilė neapakintų, kad matytumėte visą vaizdą: ar pasirengęs jūsų vyras jums padėti, dalyvauti racionaliai paskirstytuose įsipareigojimuose, ar traukia antklodę į save, dangstydamasis nuovargiu, savo ypatingu vaidmeniu, padėtimi? Jeigu jis nedalyvauja šeimos gyvenime, laikas susimąstyti, ar kartais nepasukote netinkamu keliu ir kiek laiko dar galėsite ištverti savo vienatvę? O gal manote, kad tokia vyrų prigimtis? Tada neįsižeiskite!
Šaltinis: Flytothesky.ru
  

Žymos: Santykiai, Meilė, Moterys, Vyrai, ko nori vyrai

Komentarai

Naujausi straipsniai