Viktorija Rinkevičiūtė   |   2014-12-12

Jogos mokytoja svajonę apie meilę vijosi per žemynus 

  
Jogos mokytoja svajonę apie meilę vijosi per žemynus
© Asmeninio archyvo nuotr.
Aurelija Juchnevičiūtė finansų analitikės darbą iškeitė į jogos mokytojos karjerą.

Mėlynakė panevėžietė Aurelija Juchnevičiūtė, aukšta blondinė, aplinkinių dėmesį traukė ne tik Nairobyje, kur dabar augina du vaikus, bet ir visur kitur pasaulyje, kur keliavo ieškoti dviejų didžiausių savo aistrų. Meilės paieškos ir joga lietuvę buvo nubloškę į Ugandą, Indiją, Ameriką, Haitį, Belgiją ir t. t. Klajones prieš beveik dvidešimt metų pradėjusi Londone, nusiraminimą ji pagaliau rado Kenijoje.

– Dauguma studentų po Erasmus praktikos sugrįžta į Lietuvą. Tu į Panevėžį negrįžai. Kodėl?
– Atvažiavau į Londoną nė nemokėdama anglų kalbos, o reikėjo skaityti finansines knygas, tad miegodavau su žodynu po pagalve ir drebėdavau prieš paskaitas, kad ir vėl nieko nesuprasiu.
 
Su draugų pagalba pasimokiusi kalbos gavau aukščiausią egzaminų balą, o po baigiamojo darbo manęs profesorė paklausė, ką planuoju daryti toliau. Aš planavau važiuoti į Lietuvą ir stoti į doktorantūrą. Ji nusišypsojo – kam man visi tie laipsniai, jei neturėsiu praktikos – ir patarė ieškoti darbo kompanijose, kurioms reikia finansų analitikų, dirbančių su besivystančiomis rinkomis. Juk mokėjau ir vokiečių, ir rusų kalbas.
 
Tada parašiau 150 laiškų, bet maniau, kad nieko iš to nebus, reikia planuoti grįžimą į Lietuvą – kiek galiu „McDonald’s“ dirbti?
 
Vis dėlto buvau pakviesta į darbo pokalbį. Gyvenime nebuvau buvusi tokiame pokalbyje, nežinojau nei kaip apsirengti, nei ką šnekėti. Bet, pamaniau, kodėl gi ne, o dar ir pietus pažadėjo. Vėliau ta pati elektrines pasaulyje statanti įmonė mane pakvietė dar į vieną pokalbį, ir 1997 m. tapau pilnaverte jų darbuotoja. Dirbau gražiame biure Richmonde, net lentelę „Aurelija Juchneviciute, Project Analyst“ turėjau.
Taip ir analizavau projektus, važinėjau ir po Ameriką, Braziliją, net į Kiniją ir Kazachstaną nusitrenkiau. Kol vienąkart kaimynas airis man ir sako: „Ką tu čia popieriukus ir „Excel“ bylas stumdai biure, važiuojam į Ugandą, ten tūkstančiai žmonių laukia kompensacijų, ir reikia juos iškeldinti, nes kompanija ant Nilo upės ištakų planuoja statyti hidroelektrinę.“
 
Apie Nilą ir krokodilą buvau girdėjusi iš animacinių filmukų (geografija nebuvo mano stiprioji pusė), nežinojau, kur Uganda, bet, pamaniau, važiuosiu – nors bananų ir ananasų prisivalgysiu.
 
– Bet Ugandoje gavai šiek tiek daugiau, nei tik vaisių?
 
– Tikrai taip – ir darbo, ir asmeninio gyvenimo prasme gavau daugiau, nei tikėjausi. Gaila, kad Nilo ištakos ne tokios, kokias žmonės įsivaizduoja, nes 1956-aisiais, dar būdama britų kolonija, Uganda įgyvendino pirmąjį hidroelektrinės projektą Oweno kriokliuose. Jis visiškai suniokojo Nilo ištakų krioklius, o mano kompanija ruošėsi sumažinti dar ir kitus krioklius, saugomus Bujagali dvasios. Aš dirbau kartu su 80 vietinių ir 11 užsieniečių darbuotojų. Mes rūpinomės maždaug keturiais tūkstančiais vietinių žmonių, gyvenančių labai derlingose žemėse prie Nilo, iškeldinimu, kompensacijomis už jų žemes, statinius, pasėlius ir kapinynus, taip pat naujos gyvenvietės statybomis, o svarbiausia – Bujagali dvasios iškėlimu su visomis ceremonijomis.
 
Gerai, kad įsimylėjau, sutikau savo būsimą vyrą – su juo pamiršdavau stresą.
Projektas mano kompanijai baigėsi 90-ies milijonų dolerių nuostoliu, o aš pagalvojau: prisimokiau, prisidirbau, prisilanksčiau, noriu balanso, paliksiu darbą, pasiimsiu atostogų ir ieškosiu savęs. Gyvenimu Ugandoje tikrai negali skųstis: užsieniečių daug, vakarėliai egzotiški, kai atsibosta valgyti keptą mėsytę ir Ugandos alumi užsigardinti, važiuoji į safarį, prie krioklių ar gorilų pasivaikyti po džiungles.
 
Išgyvenau Ugandoje penkerius metus, per tą laiką spėjau ne kartą sulakstyti į Indiją, ajurvedos Gujarat ajurvedos universitete pasimokyti, po Gandi gimtąjį miestą Rajkotą pasivaikščioti ir Indijos vandenyno pakrantėje Goa ant jogos kilimėlio pasideginti.
 
Paskui vyrą – į Ameriką
 
Ugandoje susižadėjau, Lietuvoje ištekėjau su kaimo kapelomis ir piršliais. Bet negalėjo mano vyras susitaikyti su ramia Neries ir Vilnelės tėkme ir po pustrečių metų nusprendė priimti darbo pasiūlymą Haityje. Jis išvažiavo pirmas, o aš patraukiau iš paskos, šįkart į Ameriką pas jo gimines, mat Haityje tada, 2008-aisiais, buvo nesaugu.
 
Mėnesiai Vašingtone be jokio užsiėmimo atsibodo, išvažiavau vieną dieną iš užmiesčių su baltomis tvoromis į miestą ir pataikiau tiesiai į Bikram (karštos jogos) užsiėmimą pačiame Vašingtono centre.
 
Aurelija Juchnevičiūtė užsiima joga, kad ir kur nuvyktų. Šįsyk – Amerikos Didžiajame kanjone (Asmeninio archyvo nuotr.).
Aš esu patyrusi jogė, Indijoje jogos iš Ajurvedos mokiausi, Lietuvoje žymiausius jogų guru pažinojau, tad Bikram joga man visai nepasirodė baisi, kol nuėjau į iki 42 laipsnių prikaitintą, 60–80 proc. drėgmės prisotintą kambarį ir ten su prakaitu išvarvinau 26 pozas.
 
 
Išėjusi jaučiausi, tarsi būčiau ko nors pavartojusi, vėl norėjau ir vėl ėjau – ir taip 30 dienų kaip užsukta, pusantros valandos į vieną pusę iš vyro mamos traukiniu, tiek pat ir atgal.
 
Tiek užsidegiau, kad išvažiavau trims mėnesiams tiesiai į Meksiką, kur ir tapau Bikram jogos mokytoja.
 
– Tai vyras tavęs Haityje nesulaukė?
 
– Vyras vis dar dirbo Haityje, galo nesimatė. Šalis nesaugi, nuvažiavau, pabuvau tris mėnesius, bet nusprendžiau grįžti į Vašingtoną. Sakiau jam, kad noriu atsiduoti kažkam prasmingam, nes Haityje mano gyvenimas nejuda, o jo darbas svarbus, tegu dirba, kol galės. Kaip nors sulauksime vienas kito.
 
Grįžusi į Vašingtoną pradėjau jogos mokytojos karjerą. Gyvenau aštuonių kvadratinių metrų kambarėlyje, be virtuvės ir patogumų, šalia moterų persirengimo kambarėlio Bikram studijos antrame aukšte. Taip trejus metus mokiau jogos kitus.
 
Didžiausias to laikotarpio praradimas – po dešimties metų sudužę santykiai, nes mano vyras Emmetas kėlė Haičio ūkį ir mano noru turėti šeimą nebelabai rūpinosi. Amerikiečio darbo etika. Tai buvo skausmingas etapas, bet esu dėkinga, kad galėjau pajausti tikrą draugyste ir meilę.
 
– Sunkiai gijo žaizdos?
 
– Žaizdas gydė joga. Ji padėjo man atrasti, kas esu, ko noriu, nes niekada nežinojau, kad taip myliu žmones. O dėstydama jogą turi mylėti žmones, nes tuo prasideda ir pasibaigia kiekviena pamoka.
 
Vašingtonas buvo puikus, bet kai pasidaro labai gera, jauku ir šilta, reikia vėl kelti sparnus, nes kitaip nebegalėsi tobulėti. Amerikoje pasilikti buvo lengva ir patogu, bet kur svajonės, kur meilė?
 
– Ir šįsyk meilė nubloškė tave už vandenyno?
 
– Taip, būgnininkas iš Antverpeno nuviliojo mane į Belgiją. Buvo nuostabūs metai, graži, kultūringa ir sveika tauta, dviračiai, kavos pyragėliai, džiazo vakarėliai ir svajonės. Bet man vis dėlto trūko jogos ir balanso, prasmės, ugnies ir šeimos.
 
– Ir tą nusiraminimą radai ten, kur turbūt mažiausiai tikėjaisi?
 
– Ko gero. Grįžau į Lietuvą. Guliu kopose, skamba telefonas – skambutis iš užsienio, negaliu prisiminti kodo, bet iš Afrikos. Mano buvęs bosas airis iš Ugandos laikų pasiūlė darbą Kenijoje.
 
Tapau finansų konsultante: projektas planuojamas didelis – kompanija statys didžiausią visame pasaulyje vėjo jėgainę su 365 vėjo malūnais prie Turkanos ežero. Ten, kur buvo rastas seniausias žmogus.
 
– Sutikai be didelių dvejonių?
 
– Prisijungiau prie projekto galvodama, kad galėsiu patreniruoti savo smegenėles, nes su joga kūną ir sielą į padanges keliu, bet smegenys šiek tiek atsiliko. Nors be jogos neištvėriau.
 
Sužinojau, kad pramoniniame rajone, cirko „Sarakasi dom“ namuose, šokėjai ir akrobatai šeštadieniais į rytines jogos pamokas įtraukia ir Nairobio gyventojus, jogus ir turistus.
 
 
Aš irgi prisijungiau prie visų 200 žmonių, alkūnė prie alkūnės, su besiliečiančiais jogos kilimėliais ir kojų pirštais, atremtais į kažkieno nosį.
 
Buvau pakerėta jų praktikos ir jogos asanų lankstumo – man dar dešimtmetį reikėtų stengtis, ir nežinau, ar sugebėčiau taip susiraityti.
 
 
Nairobio jogoje aš su seminaro kaimynu taip prisiprakaitavau, kad jis mane ir ant galvos, ir ant rankų pastatė. O man taip gera, kažkaip niekada nepavykdavo ant rankų atsistoti. Taip mums gimė Gabrielė Gintarė, kuriai dabar dveji, ir Ajus Shiveka, beveik vienerių, abu mano nuostabūs kūdikiai.
 
Pagaliau Aurelijos svajonės išsipildė: iš meilės Kenijoje gimė Gabrielė Gintarė ir Ajus Shiveka (Asmeninio archyvo nuotr.).
 
Vaikai auga dienomis, o elektrinės projektas vis dar vystomas – ir sunku, kartu ir malonu, kad galiu dalyvauti tokiame amžiaus projekte ir savo žiniomis bei sugebėjimais padėti daugybei Kenijos žmonių ir vaikų vakarais skaityti knygas, nes bus elektra ir Nairobyje, ir kaimuose aplinkui.
 
Mano pačios vaikai pusryčiams valgo grikių košę, močiutės atvežtą iš Lietuvos, užsigeria ananasų sultimis iš sodo, ir visi svajojame vėl labai greitai važiuoti į svečius į Lietuvą.
 
 
  

Žymos: Joga, Viktorija Rinkevičiūtė, Afrika, Amerika

Komentarai

Naujausi straipsniai