Tiesa.com   |   2019-07-29

Kodėl aš nenoriu grįžti į gimtinę

  
Kodėl aš nenoriu grįžti į gimtinę
© tiesa.com

Aš esu lietuvė, bet taip pat esu ir imigrantė londonietė. Mano vardas Agnė, šio vardo šaknys yra graikiškos, bet aš vis tiek esu lietuvė su ketvirtadaliu rusiško kraujo. Vieni mano geriausių ir blogiausių prisiminimų yra palikti mano gimtinėje, kurią be galo myliu. Tačiau yra tam tikrų rimtų priežasčių, dėl ko negaliu sugrįžti ir kurti ateities savo motulės žemėje – Lietuvoje

Aš augau maitinama dviejų pagrindinių informacinių šaltinių ir įtakų – Lietuvos istorijos ir amerikietiškos svajonės. Jei nebūčiau išvykusi, niekada nebūčiau supratusi, ką reiškia būti lietuve ir kad yra tiek daug priežasčių didžiuotis Lietuva. Mūsų kalba yra archajiškiausia Europoje, mūsų kunigaikščiai buvo didingi ir diplomatiški, kurie neturėjo rasistinių pažiūrų, neįskaitant žydų prekybos draudimo, o tai yra išties nepateisinama.
Aš pradėjau be galo ilgėtis Lietuvos, bet viskas labai pasikeitė, kai perpratau anglišką gyvenimo būdą ir sužinojau apie žmogaus teises, kurių čia laikomasi kiekvieną dieną, o Lietuvoje, deja, to man trūksta. Leiskite paaiškinti pagrindines problemas, kurias matau savo gimtinėje.
 
Seksizmas
 
Vis dėlto seksizmas Lietuvoje yra įsiskverbęs iki pat šaknų. Mano šeima yra geri žmonės, bet vienąkart, kai važiavome iš Vilniaus oro uosto paskui lėtą automobilį, mano teta pareiškė: „Tikriausiai moteris prie vairo.“ Nepaisydama to, kad ir ji pati buvo moteris prie vairo. Blogiausia yra tai, kad moterys pačios prisideda prie savo pačių priespaudos. Mums trūksta solidarumo.
 
Homofobija
 
LGBT netrukdo niekam, patikėkite manimi, kai tai sakau. Tai nėra užkrečiama ir tai nėra blogai. Aš esu susidūrusi su tiek blogų santykių situacijų, kad norėjau išbandyti eksperimentą ir pabandyti susitikinėti su moterimi – nieko nepavyko. Man jos gražios, bet tai nėra mano seksualinė orientacija. LGBTQ žmonės tiesiog nori būti savimi, bet mūsų homofobija juos verčia užsidaryti ir patirti psichologinę priespaudą, kuri traumuoja juos, ir tai yra nusikaltimas prieš žmoniją ir žmogaus teisių pažeidimas. Lietuvoje nelabai kalbama apie neapykantos nusikaltimus, Jungtinėje Karalystėje tai yra labai sunkus nusikaltimas.
 
Neįgaliųjų teisių nebuvimas
Aš užaugau tikėdama, kad žmonės su Dauno sindromu yra „daržovės“, taip pat žinau žmonių Lietuvoje, kurie net epilepsijos pacientus vadina „ne viso proto“, o žmonės su mokymosi sutrikimais yra išjuokiami. Vertinant paviršutiniškai, atrodo, kad Lietuvoje neįgalieji yra nustumiami į „nematomumo zoną“. Gyvendama Anglijoje ir dirbdama su neįgaliais žmonėmis, supratau, kad kai kurie neįgalūs žmonės yra daug produktyvesni negu tie, kurie neturi negalios. Supratau, kad žmonės su proto sutrikimais ir psichologinėmis problemomis nėra „išprotėję“ ar „daržovės“ ir, jei tik jiems suteikiama reikiama pagalba, gali gyventi beveik taip pat, o kartais net geriau nei žmonės be negalios.
 
Visuomeninė trauma
 
Dauguma tautų, patyrusių genocidą, vergiją ar okupaciją, kenčia nuo visuomeninės traumos, kuri perduodama iš kartos į kartą. Lietuva daug iškentėjo nuo laikų, kai Jogaila mus pakrikštijo. Dėl to krikščionybę aš taip pat laikau viena mūsų šalies nesėkmių. Mūsų visos tradicijos yra pagoniškos, bet mes esame priversti tikėti, kad tai yra krikščioniška. Tai yra melas. Ką Rusijos imperija ir sovietinė sistema padarė mūsų gimtinei – žinoma beveik kiekvienam lietuviui. Tačiau nedaugelis supranta, kad mes vis dar nešame tą „vergo, okupuoto žmogaus naštą“ ir šiandien. Mes pykstame, kad negalėjome pilnai parodyti, kas esame iš tiesų, iki kol praradome savo tapatybę. Aš manau, kad Lietuvos žmonės prarado savo tapatybę ir ją iš naujo reikia surinkti nuo pamatų.
 
Rasinė diskriminacija
 
Nuo senų laikų Lietuvoje egzistuoja žydų ir romų rasinė diskriminacija. Mes persirenginėjame jų tapatybėmis per Užgavėnes, o tai yra nepriimtina, nes tautiškumas nėra kažkieno, kas nepažįsta tos tautos, kostiumas. Tai yra pasityčiojimas. Neįskaitant įvairių praeities nusikaltimų prieš žydus, mes iki šiandien turime getą Vilniuje, kuriame atskirti gyvena čigonai. Nors už lango – jau XXI a. amžius. Tik Božena Karvelienė ar Aistė Ptakauskė imasi kažkokių iniciatyvų sugrąžinti žmogiškumą, kur skirtingos kultūros yra sveikinamos, o ne žeminamos.
Informacijos ir išteklių trūkumas
 
Naudojant „Google“ sudėtinga rasti informacijos lietuviškais raktažodžiais, o tai reiškia, kad dauguma organizacijų nenaudoja skaitmeninio marketingo „digital marketing“, neoptimizuoja SEO variklių ir tiesiog nedirba su naujoviškomis marketingo ypatybėmis. Tai yra ne tik neprofesionalu, bet ir išteklių neišnaudojimas, nes tai nėra didelė investicija, kuri pagerina ne tik informacinį srautą, bet ir gerina ekonomiką. Aš susisiekiau su emigrantų lietuvių laikraščiu ir paklausiau, ar būtų įmanoma savanoriauti. Jų tikslas – sugrąžinti lietuvius į gimtinę. Man buvo pasakyta, kad jiems nereikia savanorių, bet aš galiu nusipirkti „paketą“ – tokie siūlomi reklamdaviams, o ne žurnalistams ir blogeriams. Aš jiems atrėžiau, kad, norint grąžinti emigrantus į gimtąją žemę, jiems reikia kažką pasiūlyti, o ne pasiūlyti nusipirkti „paketą“, nes tuomet peršasi išvada, kad mane nori išnaudoti. Manau, tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl emigrantai nenori grįžti. Jie nenori būti išnaudojami ir jie nori žinoti, kad yra kažkokia galimybė kilti ir siekti kažko geriau.
 
Lietuva nėra žlugusi valstybė ir dar daug kas prieš akis. Mes daug praradome, bet daug ką ir išsaugojome. Mūsų kalbą norėjo sunaikinti, o mes ją išsaugojome. Mes turime dar daug gražios gamtos ir senų papročių, tačiau pamiršome, iš kur jie atsirado. Mes pamiršome savo šaknis ir mums reikia grįžti atgal ir pasimokyti, iš kur esame kilę, pasimokyti, kuo esame susiję su kitomis tautomis. Pagrindinės problemos, išvardytos šiame straipsnyje, yra išsprendžiamos, bet joms reikia mūsų vieningumo. Aš emigrantė, bet vis dar tikiu tavimi, Lietuva.
  

Žymos: Anglija, Diskriminacija, Emigracija, Lietuva, Seksizmas

Komentarai

Naujausi straipsniai